Dygliuoti krūmai su ryškiomis uogomis: nuo dekoratyvumo iki vaistinių savybių
Augalų pasaulyje gausu įvairiausių dygliuotų krūmų, kurie stebina ne tik savo išvaizda, bet ir vertingomis savybėmis. Tarp jų ypatingą vietą užima augalai, apdovanoti ryškiomis, akį traukiančiomis uogomis, kurios gali būti tiek dekoratyvios, tiek turtingos vitaminų ir kitų naudingų medžiagų. Šiame straipsnyje nagrinėsime kelis tokius augalus, pradedant dekoratyvumu ir baigiant jų praktiniu pritaikymu, įskaitant ir galimą pavojų.
Baltauogė meškytė (Symphoricarpos albus) - žiemos puošmena
Vienas ryškiausių pavyzdžių - baltauogė meškytė (Symphoricarpos albus), nedidelis krūmelis, siekiantis iki 1-1,5 metro aukščio. Šis augalas tampa ypač pastebimas žiemą, kai, neapklojus sniegui, jo šakeles puošia pieno spalvos, apvalios uogos, kurių skersmuo apie 1 cm. Šios uogytės, sukibusios į kekes, sunoksta rudenį ir išlieka ant krūmo visą žiemą. Vėlyvą rudenį ar besniegę žiemą, kai aplinkui vyrauja pilki gamtovaizdžiai, baltauogės meškytės krūmai tampa tarsi kalėdinė dekoracija, papuošta baltais perlais.
Nors šios uogos ir vadinamos "snowberry" anglakalbėse šalyse, jos nėra tinkamos maistui ir netgi yra šiek tiek nuodingos. Norint apsinuodyti, reikėtų suvalgyti labai didelį kiekį, be to, jos pasižymi neskaniu, kartoku skoniu dėl sudėtyje esančių saponinų, kurie atlieka apsauginę funkciją nuo augalėdžių gyvūnų.
Nepaisant nuodingumo, baltauogė meškytė turi ir kitų panaudojimo būdų. Kai kurios Šiaurės Amerikos indėnų gentys ją naudojo maistui, tačiau dažniau vartojo gydymo tikslais. Iš uogų pagamintais preparatais buvo naikinami organizmo parazitai, gydomi užkietėję viduriai, o išoriškai - dezinfekuojamos žaizdos, gydomi nudegimai, bėrimai ir kiti odos negalavimai, taip pat neutralizuojamas prakaito kvapas pažastyse. Uogų nuovirą taip pat naudojo plaukams skalauti, nes jis stiprino plaukų šaknis.
Baltauogė meškytė žydi ir pavasarį, gegužės mėnesį, nedideliais, baltai rausvais žiedeliais, kurie, deja, dažnai pasimeta tarp kitų augalų žydėjimo.
Šis augalas pasižymi ir kitomis vertingomis savybėmis: jo ilgos ir plačiai besikerojančios šaknys padeda sutvirtinti šlaitus. Iš plonų ir lanksčių šakelių kartais rišamos šluotos, o iš tankiai susodintų krūmų galima formuoti karpomas gyvatvores, nes augalas nebijo genėjimo. Vis dėlto, meškyčių gyvatvorės gali plisti šakninėmis atžalomis.
Lietuvoje auginamos ne tik baltauogės, bet ir kitos meškyčių rūšys. Pavyzdžiui, Dorenboso meškytės (S. x doorenbosii) pasižymi rožinėmis uogomis ir yra mėgstamos sodininkų, nors dažnai apšąla. Apskritalapės (S. orbiculatus) ir sodinės meškytės (S. x chenaultii) krūmai puošiasi ryškiai raudonomis ar violetinėmis uogomis.
Nors baltauogė meškytė kilusi iš tolimų kraštų, ji greitai paplito lietuviškuose gėlynuose ir tapo beveik etnografiniu augalu.
Kiti dygliuoti krūmai su ryškiomis uogomis
Be baltauogės meškytės, gamtoje ir soduose galima sutikti ir kitų dygliuotų krūmų su ryškiomis uogomis, kurie kelia susidomėjimą ir reikalauja atsargumo:
- Šunvyšnės - tai vieni paslaptingiausių ir legendomis apipintų Europos nuodingųjų augalų. Jų uogos, traukiančios akį tamsiai blizgančia spalva, kelia mirtiną pavojų.
- Amalas - visžalis krūmas, puošiantis žiemos peizažą baltomis, permatomos struktūros uogomis. Tai vienas įdomiausių ir paslaptingiausių Lietuvos augalų, minimas senose legendose.
- Ožekšniai - dekoratyvūs augalai, puošiantys Lietuvos miškus ir parkus rudenį ryškiomis raudonai-oranžinėmis sėklų dėžutėmis, panašiomis į miniatiūrinius žibintuvėlius. Šios uogos vilioja, tačiau gali būti pavojingos.
- Juodžolė - augalas su blizgančiomis juodomis uogomis, primenančiomis mažytes vyšnias ar serbentus. Tai vienas nuodingiausių augalų, reikalaujantis ypatingo atsargumo.
- Bugienis - tradicinis Kalėdų augalas, žavintis ryškiai raudonomis uogomis. Nors ir atrodo nekaltai, šis augalas gali būti nuodingas.
- Erškėtis - daugiamečiai krūmai arba nedideli medžiai su dygiomis šakomis ir geltonomis arba oranžinėmis uogomis, kurios subręsta rudenį ir laikosi ant šakų visą žiemą. Erškėčio vaisiai ir šaknys plačiai naudojami liaudies medicinoje, ruošiant arbatas, nuovirus, sirupus, o iš sėklų verdama kava be kofeino.
- Šaltalankis - augalas su dygiomis šakomis ir sultingomis, ryškiai oranžinėmis uogomis. Šaltalankio aliejus plačiai naudojamas medicinoje gydant nudegimus, pragulas, spindulinius pažeidimus, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaliges. Uogos taip pat vertinamos dėl didelio vitamino C kiekio.
Dekoratyvinės ir valgomos uogos
Ne visi dygliuoti krūmai su ryškiomis uogomis yra pavojingi. Kai kurie augalai džiugina ne tik akį, bet ir gomurį:
- Augalas vijoklinis, užaugantis iki 8 m aukščio, žydi smulkiais balkšvais žiedeliais gegužės-birželio mėn. Jo vaisius - sutelktinis, sudarytas iš daugelio raudonų dvisėklių uogų, sunokstančių rugpjūčio - rugsėjo mėn. Uogos yra rūgščios, citrinų skonio ir valgomos.
- Kitas krūmas iki 2-2,5 m aukščio, savidulkis, su stambesnėmis ir saldesnėmis uogomis. Žydi gegužės-rugsėjo mėn. smulkiais violetiniais žiedeliais, uogos sunoksta rugsėjo mėn.
- Kompaktiško dydžio Goji uogų veislė, kurios krūmelis per 3 metus pasiekia apie 40 cm aukštį.
- Pentiniai - gražios aukštaūgės daugiamečiai gėlynų augalai, pasižymintys sodriai mėlynais žiedais ir užaugantys apie 150-180 cm aukščio.
- Kvapieji rozmarinai, vertinami dėl intensyvaus aromato, yra neatsiejama daugelio patiekalų dalis.
- Veislė su ovaliomis, purpurinėmis su melsva vaškine apnaša, labai stambiomis uogomis (15-23 mm ilgio, 1,3-2,3 g svorio). Ši veislė yra vėlyva, atspari šalčiui, o jos uogos gerai laikosi sandėliuojamos.
- Krūmas su vienomis didžiausių ir raudonųjų uogų, atsparus šalčiui. Iš jo vaisių verdamos uogienės, sirupai, drebučiai, kisieliai, kompotai, džiovintos uogų atsargos arbatai ir kompotui. Itin kvapnus būna iš žiedlapių išvirtas sirupas.
"Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" ir jo reikšmė
Informacija apie augalus ir jų savybes yra glaudžiai susijusi su kalbos turtingumu ir tikslumu. „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (DŽ) yra svarbiausias lietuvių kalbos žodžių norminamasis ir teikiamasis leidinys, kurio jau septintas pataisytas ir papildytas leidimas (2012 m.) apima per 75 tūkstančius žodžių. Šis žodynas yra skirtas visiems bendrinės kalbos vartotojams ir aprėpia įvairias Lietuvos gyvenimo sritis.
DŽ teikiniai ilgus metus tarnauja kaip bendrinės kalbos pavyzdys, naudojamas mokyklose, kituose žodynuose, leidyboje ir viešajame tautos bei valstybės gyvenime. Svarbu, kad žodynas išlaiko bendrąją kalbos teikybos kryptį - saugoti kalbos savitumą, gyvumą ir teikinių pastovumą.
Istoriškai DŽ yra trijų kalbininkų kartų kūrinys. Pirmasis leidimas išėjo 1954 m. su apie 45 tūkstančiais žodžių. Vėlesni leidimai nuolat pildėsi ir tobulėjo: 1972 m. antrasis papildytas leidimas turėjo apie 60 tūkstančių žodžių, 1993 m. trečiasis pataisytas ir papildytas - apie 75 tūkstančius žodžių. 2000 m. išleistas ketvirtas leidimas iš esmės buvo pakartojimas, pataisant korektūros klaidas. Vėliau pasirodė elektroniniai variantai ir penktasis, naujai redaguotas, pataisytas ir papildytas elektroninis leidimas (2003 m.) su apie 80 tūkstančių žodžių ir vietovardžių dalimi. Šeštasis (trečias elektroninis) leidimas pasiekė vartotojus 2006 m. Dabartinis, septintas (penktas knygos pavidalo) leidimas, rengtas iš šešto leidimo plokštelės, skiriasi nuo ankstesnių leidimų, atsisakant pasenusių ir retesnių regioninių žodžių.
Viso septintojo DŽ leidimo tekstą tvarkė Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centras, o kirčiavimo teikinius prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų derino V. Kavaliauskas. Naujų žodžių priedą sudarė D. Liutkevičienė. Šis leidimas, išleistas po dvylikos metų, skiriamas Lietuvos ir kitų šalių, kuriose mokomasi lietuviškai, mokykloms. Juo naudosis mokytojai, dėstytojai, mokiniai ir studentai, ieškantys informacijos, taisyklingų pasakymų ir norintys tobulinti savo kalbą.
tags: #dygliuotas #krumas #astriomis #vitaminingomis #uogomis