Lietuvos gamybos sektoriai ir pramonė
Nacionalinė pasyvaus namo asociacija kovo 13 dieną būsimiems sertifikuotiems pasyvaus namo planuotojams suorganizavo ekskursiją po įmones ir gamyklas, neabejingas pasyvių ir energiškai efektyvių namų idėjoms.
Gamybos sektorių apžvalga
Daugeliui mūsų išgirdus žodį „gamykla“ iškyla didelės pramonės įmonės vaizdinys, kur tarp skiedrų ir žiežirbų pluša ir prakaitą braukia stiprūs vyrai, aplink nuolat ūžia sunkiasvorė technika, o gamybos procesas vyksta be perstojo. Tačiau šiuolaikinė gamyba, ypač Europos regione, yra gerokai sudėtingesnė ir technologiškesnė. Ji apima ne tik masinę produkciją, bet ir aukštųjų technologijų, specializuotų produktų kūrimą.
Pagrindiniai Lietuvos gamybos sektoriai
Lietuvos ekonomika yra pramoninė agrarinė valstybė, kurios gerovė labai priklauso nuo eksporto tendencijų. Pramonė ir energetika sukūrė 22,6 % šalies BVP, o apdirbamoji pramonė - 19,4 % BVP.
Maisto pramonė
Tai didžiausia Lietuvos pramonės šaka pagal darbuotojų skaičių, 2017 m. joje dirbo daugiau kaip 42 750 darbuotojų. Daug įmonių veikia nedideliuose miesteliuose ir kaimuose, arčiau žemės ūkyje gaminamų žaliavų šaltinių. Didžiausios mėsos perdirbimo įmonės ir skerdyklos yra Krekenavos agrofirma, Biovela, Nematekas, Samsonas, Agrovet, Agaras, Klaipėdos mėsinė. Paukštieną, jos produktus ir kiaušinius gamina Vilniaus, Kaišiadorių, Dovainonių, Girelės paukštynai. Valgomuosius riebalus gamina Vilniaus margarino gamykla. Duonos ir pyrago gaminius gamina Vilniaus duona, Klaipėdos duona, Fazer Lietuva, Mantinga, Molupis ir Ko, Gudobelė, Biržų duona. Makaronus gamina „Amber pasta“, o konditerijos gaminius - „Mondelez Lietuva Production“, „Naujoji Rūta“, „Rūta“. Cukrų iš cukrinių runkelių gamina „Nordic Sugar Kėdainiai“ ir „Arvi cukrus“.
Naftos perdirbimo pramonė
Naftos produktų gamyba yra produktyviausia ir labiausiai koncentruota Lietuvos pramonės šaka, sutelkta bendrovėje ORLEN Lietuva (iki 2009 m. „Mažeikių nafta“). Tai vienintelė Baltijos šalyse naftos produktų gamykla, galinti per metus perdirbti 15 mln. tonų naftos, ir didžiausia pagal gaunamas pajamas bei eksporto vertę Lietuvos įmonė. Bendrovei buvo nutrauktas žaliavinės naftos tiekimas iš Rusijos naftotiekiu „Draugystė“, todėl nuo to laiko ji aprūpinama žaliava per Būtingės naftos terminalą.
Chemijos pramonė
Lietuvos chemijos pramonės svarbiausia šaka - trąšų gamyba. Taip pat sparčiai plėtojasi plastikinių ir guminių gaminių gamyba. Klaipėdoje veikia dvi didelės PET (polietileno tereftalato) granulių gamybos įmonės - „Neo Group“ ir „Orion Global Pet“. Vilniuje veikia bendrovės „Plasta“ (gamina naudotų plastikų granuliatą, plastikinius šiukšlių maišus, plėveles, vamzdžius, kibirus ir kita) ir „Wavin Baltic“ (gamina plastikinius vamzdžius). Šiauliuose „Putokšnis“ gamina PET butelius, o Panevėžyje „Stigma“ gamina lietus gaminius iš plastikų ir gumos.
Medienos ir medienos dirbinių, baldų, plaušienos ir popieriaus pramonė
Medienos ir medienos dirbinių pramonė yra tradicinė Lietuvos ūkio šaka, kuri XXI a. sparčiai modernizuojama. Joje vyrauja mažos ir vidutinės įmonės, tolygiai išsidėsčiusios visuose šalies regionuose ir efektyviai naudojančios vietines miškų žaliavas bei provincijos miestų ir miestelių darbo jėgos išteklius. Sėkmingai plėtojama baldų pramonė, jos įmonės gamina medinius miegamojo, valgomojo ir svetainės, virtuvės baldus, miegamuosius fotelius ir sofas. Didžiausios baldų gamybos įmonės - „Freda“, „Kauno baldai“ (abi Kaune), „Šilutės baldai“, „Klaipėdos baldai“, „Vilniaus baldai“, „Narbutas Furniture Company“, „Siguldos baldai“ (visos trys Vilniuje), „Sakuona“ (Plikiai), „Venta“ (Šiauliai).
Metalo apdirbimas ir mašinų gamyba
Metalo apdirbimo ir mašinų gamybos pramonė ypač ženkliai sumažino produkcijos gamybos mastą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Bendrovė „Astra“ gamina pramonės įrangą iš nerūdijančio plieno, kietojo kuro katilus, gatvių valymo įrangą, pramoninę skalbimo techniką. „Snaigė“ gamina šaldytuvus ir šaldiklius (abi bendrovės Alytuje). „Umega“ (Utena) gamina žemės ūkio, šildymo techniką, laboratorinę įrangą, metalines kompresorių ir baldų dalis, orapūtes. „Salda“ (Šiauliai) gamina vėdinimo ir šildymo įrangą. „Panevėžio Aurida“ gamina autokompresorius, o „Rokiškio mašinų gamykla“ ir „Radviliškio mašinų gamykla“ gamina žemės ūkio techniką.
Lengvoji pramonė
Lengvoji pramonė yra viena seniausių tradicinių Lietuvos pramonės šakų, tačiau jos svarba bendrosios pramonės produkcijos ir užimtumo struktūroje laikui bėgant mažėja. Kojines ir pėdkelnes gamina įmonės „Skinija“ (Kaunas), „Sparta“ (Vilnius). Baldų ir dekoratyvinius audinius gamina „Audėjas“ (Vilnius). Lininius audinius, drabužius, patalynę, vonios, stalo, virtuvės reikmenis iš linų gamina „Linas“ (Panevėžys), „Siūlas“ (Biržai). Vilnonius pledus, apklotus, šalikus ir patalynę gamina „Liteksas“ (Kaunas). Baldų apmušalus, užvalkalus, čiužinius gamina „Neaustinių medžiagų fabrikas“ (Šiauliai). Megztas žiemines pirštines gamina „Telteksa“ (Telšiai), o odinę avalynę - „Lituanica“ (Kaunas) ir kitos mažesnės įmonės.
Elektros ir elektroninės įrangos gamyba
Elektros ir optinės įrangos gamybos pramonė yra technologiškai pažangiausia Lietuvos pramonės šaka.
Gamybos technologijos — UAB Asmodas
Istorinė gamybos ir pramonės raida
Priešistorė ir senovė
Pirmųjų ūkininkavimo pėdsakų dabartinės Lietuvos teritorijoje yra aptikę archeologai. Paskutiniojo apledėjimo pabaigoje, mezolito pradžioje, prie Baltijos jūros paskui besitraukiančius šiaurėn elnius pasirodo pirmieji medžiotojai klajokliai, kurie įkurdavo savo laikinas stovyklavietes upių slėniuose, ant kalvų. Vasarą be medžioklės verstasi ir gamtos gėrybių - riešutų, uogų, laukinių vaisių, grybų rankiojimu. Gyventojų tankis buvo menkas. Kasinėjimai Šventosios gyvenvietėje rodo, kad mezolito pabaigoje suklesti žvejyba tinklais, žeberklais, bučiais, lagūnų užtvaromis. Plintant puodininkystės, gyvulininkystės ir žemdirbystės technologijoms neolite, iš esmės keičiasi gyvenimo būdas - jis tampa sėsliu, tačiau Rytinėje Lietuvoje dar ilgą laiką pagrindine ūkio šaka lieka medžioklė ir žvejyba. Tuo metu stiprėja mainai gintaru, kailiais, vašku ir medumi. Naudojami mediniai arklai, sėjama soros, avižos. Žalvario amžiuje įtvirtintose gyvenvietėse aptinkama importinių žalvario dirbinių, o vėliau ir žalvario liejimo krosnelėse bei intensyvesnio žemės ūkio pėdsakų. Prekybai naudojami Dauguvos-Dnepro, Nemuno, Baltijos pajūrio vandens keliai. Iš geležies amžiaus aptinkama ir metalinių ūkio padargų. Į atskirą ūkio kryptį palaipsniui išsiskiria amatai. Lietuvos teritorijoje aptinkama Romos imperijos monetų.
Viduramžiai ir LDK laikotarpis
Viduramžiais apie piliavietes augant miesteliams ir miestams aiškiai atsiskiria žemės ūkis ir amatininkų cechai. Mainus natūra pakeičia prekyba, naudojant pinigus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyravo feodalizmas. Prekybai su užsienio valstybėmis buvo labai svarbi jūra, todėl 1252 m. kryžiuočių ordinas Klaipėdoje pastatė tvirtovę ir ėmė kontroliuoti Nemuno žiotis, kurios buvo vienas pagrindinių Lietuvos prekybinių kelių. Nutraukus prekybos ryšius su prūsais ir per Nemuno žiotis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo intensyvinti prekybą su Ryga. Dauguvos prekyba buvo pagrindinis šalies prekybinis kelias iki LDK krikšto. Lietuva per Rygą gaudavo reikalingas prekes iš Vakarų Europos. Gediminui Lietuvos sostinę perkėlus į Vilnių ir ėmus jį plėsti, Vilnius tapo svarbiu šalies prekybiniu centru. Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Vilniuje pradėjo lankytis bei pirmieji Magdeburgo prekybines galias gavo pirkliai iš Naugardo, Pskovo, Rygos ir Maskvos. 1398 m. spalio 12 d. Salyno sutartyje buvo sužymėti punktai, kuriuose galėjo vykti prekyba tarp vokiečių pirklių ir lietuvių. Svarbiausia Lietuvos prekybos arterija buvo Nemunas, kuriame suaktyvėjo prekybiniai ryšiai pasibaigus karams. Lietuva beveik keturi šimtus metų naudojo prekybinį upinį laivą vytinę - daugiausia grūdams, linams gabenti iki Nemuno žemupio. Vytauto Didžiojo valdymo laikais LDK prekyba buvo įtraukta į Hanzos prekybinę sritį. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė eksportavo vašką, miško medžiagas, kailius. Vėliau imta prekiauti ir grūdais, bet šalyje dažnai kildavo badmečiai todėl grūdus neretai reikėdavo patiems importuoti. Lietuva importuodavo druską, vilną, apdirbtas medžiagas, metalus. 1495 m. Vilniuje susikūrė auksakalių, siuvėjų cechai, o XVI a. pabaigoje buvo 28 cechai. Vilniaus žemutinėje pilyje dirbo monetų kalykla. Nemuno baseine veikė prekinis laivynas, kurį sudarė vietinio tipo laivai - pergai ir vytinės. Kaune veikė skerdykla, gelumbės audykla, muitinė. LDK ūkio jungtinės respublikos su Lenkija sudėtyje pagrindą ir toliau sudarė žemės ūkis.
Carinės okupacijos laikotarpis
Žemės ūkio pagrindą sudarė grūdų ūkis, šiaurės Lietuvoje išplitusi linininkystė ir gyvulininkystė. Arimai užėmė trečdalį visų naudmenų - likę buvo ganomos pievos. Auginti rugiai, avižos, miežiai, kviečiai, sodinamos bulvės. Eksportas vyko į Prūsiją arba per Rygą į vakarų Europą. Linų eksportas nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio išaugo nuo 2,7 tūkst. tonų iki 8,5 tūkst. t. Ūkiuose vyravo tradicinis trilaukis. Dirbta žagre, medinėmis akėčiomis, dalgiu, pjautuvu, kulta spragilais. Palaipsniui atsirado arkliais sukamų kuliamųjų, kultivatorių. Kaime vyravo lažas - atidirbamoji renta, kurią vėliau keitė piniginė-natūrinė. Vystantis kapitalizmui Vilniuje nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio amatininkų cechų padaugėjo nuo 38 iki 62, o Lietuvos miestų gyventojų skaičius pasiekė 171 tūkst. 1814 m. miestuose buvo 64 įmonės, o 1858 m. jau 236. Lietuvoje tuo metu veikė 745 malūnai, apie 600 spirito ir alaus daryklų, keliasdešimt lentpjūvių. 1854 m. Nemunu pradėjo plaukioti garlaiviai, 1836 m. baigta tiesti Sankt Peterburgo-Varšuvos plento dalis ėjusi per Lietuvą. Eksportas viršijo importą, tačiau didelė Lietuvos ūkio uždirbtų pinigų ėjo į carinės Rusijos iždą. 1861-1862 m. nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelis, 1898 m. Kaune pastatyta pirmoji elektrinė. 1891-1892 m. Kaune ir Vilniuje pradėjo veikti arklių tramvajus. XIX a. pabaigoje veikė 1462 įmonės, pramonėje dirbo 27,1 tūkst. darbininkų. Darbo diena truko 12 val., pastoviai laikėsi bedarbystė. Dėl sunkios ūkio padėties kilo masinė emigracija. 1912 m. Lietuvos pramonės išsivystymas labai skyrėsi nuo kitų Baltijos valstybių. Per metus pagamintos pramonės produkcijos vertė buvo 44,4 mln. rublių ir tai sudarė tik apie 16 rublių vienam gyventojui, tuo tarpu Rusijoje šis rodiklis buvo 33 rubliai, Estijoje 121 rublis, o Latvijoje 156 rubliai. 1913 m. Lietuvoje surašymo duomenimis buvo 451 000 arklių, 918 000 galvijų, 1 138 000 kiaulių, 1 152 000 avių, o karo pabaigoje - 1919 m. belikę - 280 000 arklių, 480 000 galvijų, 750 000 kiaulių ir 806 000 avių.
Pirmoji Lietuvos Respublika (1918-1940 m.)
Pagrindiniai Lietuvos tarpukario ekonomikos bruožai buvo perėjimas iš ekstensyvaus į intensyvų ūkininkavimą ir drauge agroalimentarinės pramonės kūrimas ir plėtimas, šalies industrializacijos klausimo iškėlimas. 1922 m. rugsėjo 25 d. į apyvartą paleistas litas. Vokietijai darant spaudimą dėl Klaipėdos krašto Lietuvos ūkis 1931-1935 m. patyrė sunkumų, tačiau greitai pavyko perorientuoti eksportą į Angliją. 1938 m. užsienio kapitalas sudarė apie trečdalį. Didžiausia dalis buvo iš Belgijos, Švedijos, Vokietijos. 1936 m. visi pramonės vienetai apsijungė į Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kurie veikė pagal 1936 m. įstatymą. Tarpukariu Lietuva išliko žemės ūkio kraštu. Ūkininkų padėtis lyginant su XX a. pradžia žymiai pagerėjo, o pramonė išaugo ketveriopai, bet vis tiek buvo menka pažanga lyginant su kaimyninėmis Baltijos šalimis. Pagal augalininkystės produkciją Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Nacionaliniame šalies produkte žemės ūkio produkcija sudarė 70-75 %, o pramonės - 20-25 %.
Pramonė ir paslaugų sektorius
1921-1924 m. Lietuvoje įsikūrė 379 pramonės įmonės. 1939 m. Lietuvoje jau veikė 1382 pramonės įmonės. Daugiausiai maisto pramonės įmonių (420), medžio apdirbimo (206), drabužių ir avalynės (168). Šalyje veikė 22 kasyklos ir durpynai. 1935 m. Lietuvos pramonės įmonėse, kuriose dirbo penki ar daugiau darbininkų, iš viso dirbo kiek mažiau nei 25 700 darbuotojų. Daugiausiai darbininkų dirbo maisto pramonėje (5687), tekstilėje (5404), medžio apdirbime (3993), drabužių ir avalynės sektoriuje (2189). 1939 m. Lietuvoje pagaminta pramonės produkcijos už 417,6 mln. litų. Pusė šios sumos sudarė maisto pramonės produkcija. 1920 m. Kaune įsikūrė 6 bankai. Tarpukaryje Lietuvoje be 6 akciniu kapitalu paremtų bankų taip pat veikė 2 kooperatiniai ir du valstybiniai - Lietuvos bankas ir Žemės bankas. 1938 m. Lietuvoje taip pat veikė 12 461 amatų įmonės.
Žemės ūkis ir užsienio prekyba
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsigavo žemės ūkis ir 1923 m. atsirado grūdų perteklius bei prasidėjo grūdų eksportas. 1926 m. Lietuvoje veikė 209 dešrų ir konservų gamyklos. Valstybė, sumaniai parėmusi pienininkystę, 1927 m. įkūrė „Pienocentrą“, kuris užtikrino, kad Anglija ir Vokietija supirkdavo 30 % Lietuvoje pagaminamo sviesto. Kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“ nuo 1923 m. sėkmingai užsiėmė kitos žemės ūkio produkcijos eksportu ir aprūpindavo ūkininkus reikalingomis prekėmis. „Lietūkio“ agronomai ekspertai mokė ūkininkus modernesnio ūkininkavimo. Linų eksportas vienu metu sudarė apie trečdalį viso Lietuvos eksporto. Tekstilės gaminiais pagarsėjo „Drobė“. 1939 m. Lietuvoje užauginta 722 tūkst. tonų rugių, 436 tūkst. tonų avižų, 267 tūkst. tonų miežių, 260 tūkst. tonų kviečių, 235 tūkst. tonų bulvių, 62 tūkst. tonų linų ir 59 tūkst. tonų žirnių. Darbo našumas Lietuvos žemės ūkyje buvo žemesnis negu kaimyninėse šalyse.
Šiuolaikinė Lietuvos ekonomika ir gamybos sektoriai
Lietuva yra pramoninė agrarinė valstybė, jos ekonomika labai priklauso nuo eksporto tendencijų. Šalis patyrė gilius ūkio nuosmukius pereinamojo laikotarpio iš sovietinės centralizuotos planinės ekonomikos į rinkos ūkį pradžioje (1990-1994), per pagrindinės Lietuvos užsienio prekybos partnerės - Rusijos - ekonominę krizę (1998-1999) ir 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei. 2017 Lietuvos BVP sudarė 46,67 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) dolerių, pagal perkamosios galios paritetą - 90,63 mlrd. JAV dolerių; per metus BVP padidėjo 3,9 %. Lietuvos regionų ekonominė plėtra yra labai netolygi, didžiuosiuose miestuose ir jų apylinkėse ekonominė padėtis daug geresnė nei kaime. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 2018 m. sudarė 15,5 mlrd. eurų, daugiausia į Lietuvos ūkį iki 2018 m. pabaigos investavo Švedija, Nyderlandai, Estija, Vokietija ir Kipras, Lenkija. Didžiausios šalies ūkio problemos - kuriama mažai naujų gerai apmokamų darbo vietų, žemas darbo užmokesčio lygis, masinė kvalifikuotų darbuotojų bei jaunimo emigracija.
Naudingosios iškasenos ir gavybos pramonė
Lietuvos gamtiniai ištekliai nėra gausūs, todėl gavybos pramonė, kitaip nei apdirbamoji, yra menka, jos šakų įvairovė ribota. Svarbiausios Lietuvos naudingosios iškasenos - durpės, gydomosios durpės, dolomitas, klintys, smėlis ir žvyras, molis, nafta, kreidos mergelis. Durpių telkinių yra beveik visuose Lietuvos regionuose. Didžiausios durpių gavybos įmonės - „Šilutės durpės“, „Durpeta“, „Rėkyva“. Dolomitai išgaunami šiaurės Lietuvoje, didžiausia jų gavybos įmonė - „Dolomitas“. Klintis kasama Akmenės rajono savivaldybėje. Smėlio telkiniai pasklidę visoje Lietuvos teritorijoje. Statybinis smėlis kasamas karjeruose, aukštesnės kokybės kvarcinis (silicinis) smėlis gaunamas iš vienintelio Lietuvoje Anykščių kvarcinio smėlio telkinio (išgauna bendrovė „Anykščių kvarcas“). Naftos gavyba Lietuvoje pradėta 1990 m., XXI a. eksploatuojama 14 naftos telkinių (daugiausia Klaipėdos, Kretingos, Šilutės rajonų savivaldybėse), perspektyvių jos telkinių yra ir Baltijos jūros šelfe. Naftą išgauna bendrovės „LOTOS Geonafta“, „Minijos Nafta“ ir kitos. Dar išgaunamas gėlas ir mineralinis požeminis vanduo.
Energetika
2015 m. Lietuvos elektros tinklai sujungti su Švedijos ir Lenkijos elektros tinklais. 2016 m. Lietuvoje pagaminta 4,3 mlrd. kilovatvalandžių (kWh) elektros energijos. Elektros energijos gamyba sumažėjo daugiau kaip tris kartus 2009 m. pabaigoje uždarius Ignalinos atominę elektrinę, iš elektros energijos eksportuotojos Lietuva virto jos importuotoja. Šiluminės elektrinės (kūrenamos daugiausia gamtinėmis dujomis ir mazutu) pagamino 34 % elektros energijos. Hidroelektrinės pagamino 10,4 % visos jos gamybos šalyje. 2022 m. Lietuvoje pagaminta 4,249 mlrd. kWh elektros energijos. Šiluminės elektrinės pagamino 1,161 mlrd. kWh, vėjo jėgainės - 1,513 mlrd. kWh, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė - 0,544 mlrd. kWh, hidroelektrinės - 0,457 kWh, kitos atsinaujinančių išteklių elektrinės - 0,574 mlrd. kWh. Iškastinį kurą (naftą, gamtines dujas, akmens anglį), išskyrus durpes, Lietuva importuoja, tai lemia jos energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Statybinių medžiagų ir stiklo pramonė
Statybinių medžiagų pramonė yra labiau orientuota į Lietuvos vidaus rinką ir tiesiogiai priklauso nuo statybų masto šalyje.
Medicinos pramonė
Farmacijos pramonės įmonės yra nedidelės, gamina daugiausia nebrangius tradicinius ir generinius vaistus Vidurio ir Rytų Europos rinkai. Vaistažolių ir jų mišinių produktus, žolelių ir maistines arbatas gamina įmonės „Švenčionių vaistažolės“, „Acorus Calamus“ (Kaunas), „Herba Humana“ (Vilnius), Audriaus Karvelio terapijos-fitoterapijos įmonė. Medicininius bičių produktus gamina bendrovė „Medicatas Filia“ (Vilnius), o maisto papildus - „Biosola“ (Didžioji Riešė) ir kitos.
Transporto priemonių gamyba
Transporto priemonių gamybos įmonės stato ir remontuoja laivus (Klaipėdoje; „Vakarų laivų gamykla“, „Vakarų Baltijos laivų statykla“, „Laivitė“ ir kitos), gamina dviračius (Šiaulių bendrovė „Baltik vairas“), geležinkelių riedmenis (Vilniuje), sklandytuvus (Sportinė aviacija ir Ko Pociūnuose, Prienų rajono savivaldybė), lengvųjų automobilių kėbulus, priekabas, puspriekabes („Schmitz Cargobull Baltic“ Panevėžyje, „Tauriga“ Pakapiuose, Kauno rajono savivaldybė).
Tvarumas ir inovacijos gamybos sektoriuose
Tvarumo sąvoka, apimanti ekonominius, socialinius ir ekologinius aspektus, siekia XX a. Pirmą kartą šis terminas buvo paminėtas 1987 m. JT World Commission on Environment and Development ataskaitoje „Mūsų bendra ateitis“. Tvari plėtra apibrėžiama kaip plėtra, kuri atitinka dabartinės visuomenės poreikius ir negali būti aukštesnė už ateinančių kartų poreikius. Tai apima ekologinės, ekonominės ir socialinės aplinkos poreikius.
Verslo supratimą apie tvarumą formuoja besivystanti konkurencinė aplinka, nuolat besikeičiantis ir griežtėjantis teisinis reguliavimas, bei visuomenės poreikių atliepimas. Viešoji aplinkosaugos politika skatina verslą vykdyti žaliąsias iniciatyvas, taip pat įtaką daro ir finansuojami aplinkosauginiai projektai, kurie pagerina įmonių finansinę padėtį. Inovacijos ir tvarumas yra svarbūs veiksniai, lemiantys Lietuvos įmonių konkurencingumą.
Visi pagaminti saulės moduliai yra tikrinami specialia įranga, garantuojant 25 metų ne mažiau kaip 80 procentų efektyvumo garantiją. „Solet TECHNICS“ yra viena iš įmonių, kuri gamina vokišką produktą su Vokietijos firmos prekės ženklu Lietuvoje, laikantis griežtų Vokietijos standartų ir kokybės kontrolės.
Tvariausių Lietuvos įmonių tyrimas, atliktas 2021 m., parodė, kad tvarumas versle yra ne tik žodžiai, bet ir filosofija, kultūra bei veiksmai. Kai kurie rajonai, pavyzdžiui, Kauno, Tauragės, Mažeikių, išsiskiria tvarių įmonių gausa. Miestuose yra daugiau progresyviai mąstančių įmonių vadovų, kurie galvoja apie ateitį ir savo aplinkosauginį vaidmenį. Regionuose įmonės dažnai tiesiog siekia neteršti gamtos, kas galų gale lemia tokį patį tvarumo rezultatą.
tags: #italu #gamybos #sekatoriai