Miško stiliaus sodas: natūralios gamtos kampelis jūsų sklype
Miško sodų dizainas vis dažniau tampa pasirinkimu žmonių, siekiančių pabėgti nuo didmiesčio šurmulio ir pasinerti į natūralaus kraštovaizdžio grožį. Šis reliktinis stilius sparčiai populiarėja dėl savo pagrindinio privalumo - laisvo medžių, krūmų ir žolynų augimo, nereikalaujančio beveik jokios intervencijos ar koregavimo. Su kiekvienais metais žmogaus sukurtas miškas tampa vis natūralesnis ir individualesnis.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai įrengti laukinės gamtos kampelį savo sklype, atskleisime miško stiliaus ypatumus sodo kraštovaizdyje ir pateiksime patarimų augalų pasirinkimui bei priežiūrai.
Miško stiliaus sodo ypatumai
Miško stiliaus sodas sukuria pirmapradės gamtos iliuziją, imituodamas reliktinį kraštovaizdį, kurio nelietė žmogaus ranka. Šis stilius pasižymi daugybe išskirtinių savybių ir privalumų.
Erdvės ir kompozicijos principai
Kompozicijai sukurti įprasta naudoti beveik visą sklypo plotą, išskyrus vietas, kuriose įrengiami nuošalūs suoliukai, pavėsinės ar paviljonai. Sodo konstrukcijos kiek įmanoma slepiamos už augalų. Reikėtų vengti geometrinių, betonuotų ar grįstų takų, ištaigingų gėlynų ir didelių vejų.
Natūralių medžiagų naudojimas
Miško sodui sukurti rinkitės natūralias medžiagas: medis ar akmuo organiškai įsilieja į natūralų kraštovaizdį. Dekoro ypatumai pabrėžiami natūraliomis medžiagomis. Iš šiltos ir gyvos tekstūros medienos gaminamos mažosios architektūros formos ir interjero baldai. Akmuo atlieka svarbią užduotį - sukurti kompozicijos akcentus.
Takų dizainas
Miško sode nepriimtini statūs kampai, jis projektuojamas be simetrinių kompozicijų, pagrįstų geometrinėmis formomis. Takai įrengiami vingiuoti, siauri ir patogūs. Takų paviršius dengiamas susmulkinta žieve, drožlėmis, smėliu, skalda ar kitomis natūraliomis medžiagomis. Takeliai neturėtų būti apjuosti betoniniais ar mūriniais bordiūrais. Takų pakraščius galima papuošti vijokliniais augalais, kurie vizualiai švelniai atskirs pėsčiųjų taką nuo likusios sodo dalies.
Augalų išsaugojimas ir papildymas
Sklype, skirtame miško sodui, reikėtų kiek įmanoma išsaugoti natūralius augalus, esamus medžius ir krūmus bei daugiametes žoleles. Kraštovaizdį galima pagyvinti tinkamais augalais su kontrastingais lapais ar spygliais, kad būtų galima sukurti akcentus ir pabrėžti pagrindinį sodinimą. Renkantis lapus metančius augalus svarbu atsižvelgti į jų išvaizdą žiemą; kraštovaizdis turėtų būti patrauklus bet kuriuo metų laiku.
Vandens telkiniai ir reljefas
Ypač svarbų vaidmenį miško sode atlieka tvenkiniai. Tai nėra geometriškai suderinti stačiakampio ar kvadrato formos baseinai, o natūralūs upeliai, šaltiniai, maži kriokliai. Natūraliau atrodo tvenkiniai su skirtingu vandens lygiu, pasiektu dėl gamtinio vietovės reljefo. Plokščias miškas atrodo monotoniškai, todėl jei teritorijos reljefas plokščias, galima dirbtinai sukurti aukščio skirtumų iliuziją, įrengti uolėtą kalvelę, alpinariumą ar rokariumą, apsodinant juos tinkamais gamtiniais augalais. Elegantiškai atrodys iš akmenų suformuoti sausi upeliai - tokios kompozicijos gali suteikti miško kampeliui papildomo žavesio.
Augalų priežiūros lengvumas
Lengva augalų priežiūra yra svarbus aspektas, ypač užimtiems sodininkams. Augalai ir žolės kasmet įgaus natūralesnę formą be didelių žmogaus pastangų.
Miško sodo augalų lygiai
Siekiant sukurti natūralų miško vaizdą, augalai sklype turėtų būti pasodinti keliomis pakopomis. Paprastai pakanka septynių augalų tipų, kurie sudaro skirtingus miško sluoksnius.
Medžiai - miško karkasas
Sumedėję augalai yra struktūrinis miško masyvo pagrindas. Būtent šie augalai lemia konkrečius sukurtos kompozicijos derinius. Galima naudoti spygliuočių arba lapuočių kultūras, pageidautina, kad jų siluetai, lajos formos, spyglių ar lapų spalvos būtų įvairios. Net reta lapuočių žievės spalva, ypač žiemą, gali pakeisti miško masyvą, suteikdama kompozicijai erdvinio lengvumo ir polėkio.
Patarimas! Nesistenkite į sklypą persodinti medžių iš tikro miško - suaugę spygliuočiai blogai pakelia persodinimą. Patartina įtraukti į kompozicijas kultūrines medžių veisles, nelinkusias plisti chaotiškai. Dabar medelynuose yra daug tokių veislių.
Elegantiškoji sitkinė eglė 'Aurea' su kompaktiškais, aukso spalvos spygliais, vešlioji rutulio formos Kanados eglė 'Alberta Globe' ilgais ryškiai žalios spalvos spygliais, lieknoji Kanados eglė 'Saunders Blue' klasikinės formos su mėlynais spygliais - tai keletas įspūdingų spygliuočių pavyzdžių miško sodų apželdinimui. Ispaninis ir korėjinis kėniai su nuostabiais kankorėžiais - ypatingas žavingo kampelio kūrimo akcentas. Sklype verta pasodinti įvairiaspalvius kadagius, kurių lajos formos yra skirtingos.
Iš lapus metančių sumedėjusių miške harmoningai atrodo lazdynas, dekoratyvinė obelis, paprastoji ieva, medlieva, putinas ir bukas.
Krūmai - miško užpildas ir kontūrai
Didžiausia augalų grupė, sudaranti miško masyvą, yra krūmai. Jie gali būti naudojami zonoms suskirstyti, skeletiniam karkasui, sąžalynams ar takelių ribotoms zonoms formuoti, vertikaliems pikams pabrėžti. Renkantis kultūras, svarbu pirmenybę teikti pavėsiui atspariems augalams, pavyzdžiui, kukmedžiams, bugieniams, meškytėms ir lanksvūnėms, nes jie augs aukštų medžių šešėlyje.
Vaisinių ir dekoratyvinių krūmų originalias kompozicijas pavyks sukurti iš erškėtrožių, alyvų, spirejų, aviečių ir gervuogių. Papildykite kompoziciją sausmedžiais, taip sukursite įspūdingą kampelį su puikiomis gėlėmis, o prinokusios uogos sukurs naują atmosferą miške.
Daugiamečiai augalai - miško paklotė
Žemiau krūmų lygio sodinkite daugiamečius augalus, kurie gali augti esant menkam apšvietimui. Čia pirmenybė teikiama paparčiams. Išsiplėtę, elegantiški, lenkti jų lapeliai sukuria įspūdingą akcentą griežtų medžių papėdėje. Pusiau pavėsyje gerai auga žiemė, astilbė ir beldenija. Žalių medžių monotoniją paįvairina elegantiškos spalvotos astilbių šluotelės.
Siekiant sukurti lengvą ir natūralų efektą, daugiamečių nereikėtų sodinti ištisais masyvais, pakanka kelių akcentų pagyvinti miško pasėlius. Keletas viržių krūmelių, prisiglaudusių prie aukštos eglės kojų, miško paveikslui suteiks erdvės ir subtilios elegancijos.
Žemę dengiantys augalai - natūralus kilimas
Yra dar viena augalų grupė, be kurios būtų sunku sukurti miško pasaką: žemę dengiantys augalai. Pirmykščiame miške dirvožemis padengtas samanomis arba apaugęs ištvermingais daugiamečiais augalais. Planuodami miško sodą, galite pasodinti šliaužiančias tramažoles, žiemę, plautę, notrelę, našlaites - šie augalai padės suteikti takams ir keliukams natūralų vaizdą. Originaliu kilimu atrodys pasodinti smulkiavaisė žemuogė, aitrusis vėdrynas, indinė žemuogenė, sodinė pelargonija, mėta, raudonėlis ir dašis.
Pakraščiai - žiedų ir žolių mozaika
Visų miškų pakraščiai apaugę žole ir laukinėmis gėlėmis. Kuriant miško sodą patartina pakraščiuose pasėti daugiamečių ir vienmečių gėlių mišinį, puikiai tiks maurų veja - svarbiausia nepersistenkite ir išvenkite tankios žolinės juostos.
Ankstyvą pavasarį, kai žoliniai augalai dar miega, sodui gaivumo ir originalumo gali suteikti svogūniniai augalai. Jau kovą pasirodę mažyčiai krokusai praneš apie pavasario artėjimą. Miško masyvą originaliai puoš erantis, snieguolė ir scylė.
Pakraščiuose, medžių papėdėse galima sodinti grybieną ir taip suteikti vietovei natūralaus unikalumo.
Vandens telkinių apželdinimas
Miško vandens telkinių pakrantėse galima auginti balinį asiūklį, balinį ajerą, geltonąjį vilkdalgį, pontederiją. Telkinių pakrantėse puikiai įsikuria vešlūs paparčiai ir pelkinės neužmirštuolės.
Žaliasis baldakimas - vijoklių magija
Senuose miškuose vijokliniai augalai kyla medžių kamienais, suteikdami pasakiško grakštumo ir elegancijos. Apželdintoje vietoje taip pat galite imituoti gamtos kampelį, po medžiais sodindami gebenę, vynvytį, rūgštį, smaugiką, kartuolę. Lianos sušvelnins griežtas vertikalias medžių linijas ir sukurs įmantrų malachito baldakimą.
Dėmesio! Ypatingai reikia vengti, kad ant odos nepatektų žalčialunkio sulčių, o pakramčius augalo šakutę, sutinsta lūpos, burnos ertmė atrodo lyg išdeginta, gali iškristi dantys. Labiausiai nuodingos yra žalčialunkio uogos - 10-12 yra mirtina dozė. Žalčialunkis įprastai žydi kovo - balandžio mėnesiais ir tik ypatingais metais, kai žiemos pabaiga pasitaiko šilta, išskleidžia žiedus vasario pabaigoje.
Miško augalai ir jų svarba gamtai
Miško stiliaus sodas iš esmės yra atkurtas miško kampelis. Miškas - tai gamtos sukurtas meno kūrinys. Žmogaus veikla tokioje aplinkoje turi būti minimali, todėl viskas, ko reikia - susieti sodą su gamta, sukurti vadinamąją ekotono zoną.
Miško stiliaus sklype kaip želdyno puošybos elementas naudojamas senas trapusis gluosnis, kurio laja yra formuojama taip, kad sudarytų rutulį. Pomedyje pasodinta melsvė atkartoja lajos formą. Medžiai: ąžuolas, beržas, klevas, riešutmedis, šermukšnis, liepos, uosiai, eglės, pušys, kadagiai ir kiti miško augalai, patys paprasčiausi, be jokios egzotikos. Taip pat tinka ir vaismedžiai.
Krūmai: bet kokie miško krūmai. Labai efektingai rudenį atrodo ožekšniai (europinis ir karpotasis), tinka sausmedis, serbentai ir agrastai. Kaip puošybos elementai gali būti naudojami medžių stuobriai, kelmai ir pan. Sodo baldai - paprasti mediniai, rankų darbo.
Botanikos sodo plačialapių miško struktūra
Botanikos sodo plačialapių miškas yra penkiaaukštis. Viršutinį aukštą formuoja plačialapiui miškui būdingi augalai: paprastasis ąžuolas (Quercus robur L.), mažalapė liepa (Tilia cordata Mill.). Drėgnesniuose dirvožemiuose paprastąjį ąžuolą keičia paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.), kuris tolerantiškas drėgmės pertekliui ar net užtvindymui. Žemesnį aukštą reprezentuoja paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia L.), auga paprastoji eglė (Picea abies (L.) H. Karst.), pomiškyje pasitaiko plaukuotojo beržo (Betula pubescens Ehrh.).
Krūmų aukštas vidutinio tankumo, dažniausiai auga paprastasis lazdynas (Corylus avellana L.), paprastasis sausmedis (Lonicera xylostemum L.), europinis ir karpotasis ožekšniai (Euonymus europeus L., E. verrucosus Scop.), kalninis serbentas (Ribes alpinum L.).
Žolinė danga tanki, vešli, iš trijų poardžių: pirmasis poardis tai aukštos žolės: paprastoji garšva (Aegopodium podagraria L.), didysis eraičinas (Festuca gigantea (L.) Vill.), vilnotasis vėdrynas (Ranunculus lanuginosus L.), miškinė sorokė (Milium effusum L.); antrasis vidutinio aukščio žolės: tamsioji plautė (Pulmonaria obscura Dumort.), keturlapė vilkauogė (Paris quadrifolia L.), krūmokšninė žliūgė (Stellaria holostea L.), geltonžiedis šalmutis (Lamiastrum galeobdolon (L.) Ehrend. et Polatschek), varpotoji juodžolė (Actaea spicata L.), baltažiedė ir geltonžiedė plukės (Anemone nemorosa L., A.). Paprastoji žemuogė, plaukuotasis kiškiagrikis.
Natūralios pievos - gamtos ir kultūros dalis
Natūralios pievos yra neatskiriama mūsų kraštovaizdžio ir kultūros dalis. Vaistažolių rinkimas, rasų vainikų pynimas ir kupoliavimas, šienapjūtė, Žolinių šventė - visa tai, kas, atrodo, buvo savaime suprantama, šiuo metu patiria grėsmę išnykti iš mūsų akiračio.
Kaip Lietuvoje susiformavo pievos ir kodėl dabar jos sparčiai nyksta, aiškina botanikai dr. Mindaugas Lapelė ir doc. dr. Jūratė Tupčiauskaitė.
„Lietuvoje pievų kadaise buvo mažai, nes tai miškų kraštas. Atvirų pievų ploteliai būdavo arba užliejamuose upių slėniuose, upių deltose, arba atvirus plotelius sukurdavo kanopinių gyvūnų ganymasis miškuose - tai buvo taurai, tarpanai, stumbrai. Jie palaikydavo tas atsivėrusias aikšteles, kurios miškuose susidarydavo ar dėl senatvės, ar po audros, ar po gaisrų“, - aiškina botanikas, ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato specialistas dr. Mindaugas Lapelė.
„Pievų kūrimas gyvulininkystės reikmėms sudarė toms rūšims palankias sąlygas. Manoma, kad jos tiesiog plūstelėjo iš savo miškingų buveinių ir čia sudarė didžiules populiacijas, - aiškina dr. Jūratė Tupčiauskaitė. - Pagrindiniai pievų kūrėjai yra varpiniai augalai. Jie dėl savo šaknų sistemos ypatybių suformuoja tvirtą velėną, o greta jų jau kuriasi kiti ryškiaspalviai pievų augalai. Jei nueitume į pušyną, rastume vieną kitą varpinį augalą, kurie vėliau suklestėjo sausose pievose. Tačiau dabar prasidėjo priešingas procesas ir natūralių pievų Lietuvoje sparčiai mažėja. Per pastaruosius dvidešimt metų jos susitraukė beveik trečdaliu. Dalis jų degraduoja dėl apleidimo, nustojus šienauti ar ganyti, kitos sunaikinamos suariant.
„Pievų ir dirbamų laukų kūrėjas tai yra žmogus. Jeigu tik nėra žmogaus ūkinės veiklos, tai ta dirbtinai sukurta buveinė ima nykti - palaipsniui užauga miško žolėmis, krūmais, po to medžiais ir taip vėl atsikuria miškų zonai būdinga augalija“, - aiškina dr. „Kai žmogus pasitraukia iš pievų, jose pradeda kauptis biomasė, azotas ir keičiasi dirvožemio sudėtis. Tuomet pievose suveši kelios rūšys, kurioms tokios sąlygos yra palankios - dilgėlės, pelkinės vingiorykštės, pasirodo invaziniai augalai tankiažiedė rūgštynė ir uosialapis klevas - ir taip vietoje rūšimis turtingos pievos atsiranda „pažastinis“ dilgėlynas“, - teigia botanikas dr.
Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti daugiametes pievas, o jų bendram plotui sumažėjus žemiau nustatytos ribos, jas atkurti. Šį minimalų plotą yra nustačiusi Europos Sąjunga.
„Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozuojama, kad žmonės atsiims žemę ir pievos bus išartos, patręštos ir taip sunaikintos. Pradžioje atsitiko atvirkščiai - viskas pradėjo užaugti karklais ir kitais krūmais, o gamtotvarka buvo vykdoma tam, kad išvaduotume pievas iš krūmų ir dilgėlynų. Dabar, po trisdešimties metų, pievos vėl daugiausiai nyksta ne dėl užaugimo, o dėl išarimo“, - nepriklausomos Lietuvos istoriją prisimena dr.
Taip pat didelį neigiamą poveikį daro ir žemės ūkio mechanizacija. „Kartais žmogus pievų nenaikina, bet keičiasi technologijos. Viena, kai šienaujama dalgiu (ir tai pasitaiko sužaloti pasislėpusį kiškutį ar griežlę), o kita, kai atvažiuojama su galinga technika, visa žolė voluojama į tuos baltus ritinius su visais žiogais, driežais, žalčiais ir kita gyvastim, kuri tiesiog nespėja pabėgti, - technologijų pasekmes vardija dr. M. Lapelė. - Užtat Vakarų Europoje, kurioje anksčiau pradėjo tą praktiką, stebimas vabzdžių mažėjimas.
Pasak Mindaugo Lapelės, visą savo gyvenimą paskyrusio gamtosaugai, gamta geba prisitaikyti, bet biologinės įvairovės problema yra ta, kad pokyčiai XX-XXI amžiuose yra tokie greiti, jog gamta nebespėja su mumis. „Net tūkstantmetės sekvojos Amerikoje, kurios gyveno šitiek amžių, nebeatsilaiko prieš klimato kaitą. Pievos irgi panašiai - tai mes jas sausinam, tai drėkinam, tai suariam.
„Man asmeniškai pieva primena sumažintą mišką, - pasakoja botanikas dr. Mindaugas Lapelė. - Čia irgi daugiausiai auga daugiamečiai augalai, yra savi milžinai ir nykštukai, plėšrūnai ir visas atskiras gyvūnijos pasaulis, išskirtinė vabzdžių gausa.
„Taip kaip miškai, jeigu auga pušys - pušynai, eglės - eglynai, jei ąžuolai, liepos, klevai - plačialapių miškai, taip ir pievos klasifikuojamos pagal būdingus augalus. Gal tik iš pradžių pažvelgus į pievą atrodo, kad visos žolės vienodos, bet pažįstantieji augalus mato, kad visur auga tai, kas turi augti skirtingo tipo pievose“, - aiškina dr.
Pasak pašnekovų, pievų ekosistemos yra labai svarbios biologinei įvairovei. „Pievos yra nepaprastai turtingos rūšimis, ten galima suskaičiuoti iki keliasdešimties augalų viename kvadratiniame metre. - teigia dr. Mindaugas Lapelė. - Tokiose pievose yra begalės ir laukinių bičių rūšių, bičių, vapsvų, kamanių. Bitė ne kiekvieną augalą gali apdulkinti. Tai reiškia, kad, jeigu mes griauname tą ekosistemą, iš karto nyksta ir vabzdžiai apdulkintojai, nuo kurių priklauso ne tik didžioji dauguma mūsų auginamų žemės ūkio kultūrų, bet kurie yra ir paukščių maistas.
Pasak botanikų, kiekviena pieva ypatinga tuo, kad turi savo žydėjimo aspektus. Aspektas - tai vyraujanti spalva. Nuo geltono vėdrynų kilimo pieva pereina prie mėlynuojančių tankiažiedžių katilėlių jūros, vėliau iškyla balti kraujažolės žiedai. Žmonių pojūčiams pažįstamas ir skanus nušienautos žolės kvapas. Jį suteikia eteriniai aliejai, o daugiausiai kumarinas, kurio turi beveik visi žoliniai augalai, bet ypač stumbražolė ir kvapioji gardūnytė.
Kaip išsaugoti pievas?
Botanikas dr. Mindaugas Lapelė nemano, jog mes kada atkursime tiek pievų, kiek jų buvo mūsų senelių laikais. Tačiau išsaugoti tai, ką dar turime, yra būtina. Tam gali padėti keletas dalykų. Vienas iš pagrindinių - sugrąžinti į pievas tradicinį ganymą ir šienavimą, remiant smulkius ūkininkus. „Laisvai besiganantys žolėdžiai yra nepaprastai svarbūs. Yra atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, įrodantis, kiek padidėja biologinė įvairovė, kai gyvuliai pradedami ganyti laisvai. Reikėtų grąžinti gyvulius iš tvartų į ganyklas, ir ne taip, kad viename aptvare trypčiotų, kol viską išėstų, bet laisvai klajotų. Tada būtų gerai ir pačioms pievoms, ir jų biologinei įvairovei, - įsitikinęs dr. M. Lapelė. - Taip pat reikėtų kiekviename ūkyje turėti natūralių pievų saleles. Turėtume imti pavyzdį iš britų, kur kiekvienas savo kieme, vasarnamyje, palieka vieną kitą arą pakraštyje valdų su žydinčiais augalais, kad būtų kur drugeliui nutūpti, niša biologinei įvairovei. Kadangi daugeliu atvejų tie dideli monokultūriniai laukai, kultūrinės pievos yra savotiška biologinės įvairovės dykuma.
tags: #misko #augalas #plonais #stebeliais