Aukštumalos pelkės augalija ir jos svarba
Aukštumalos pelkė yra viena garsiausių pelkių Lietuvoje ir pirmoji pasaulyje aukštapelkė, kurios aprašymas publikuotas mokslinėje monografijoje. Ji yra žinoma dėl savo natūralių distrofinių ežerėlių buveinių, kurių čia priskaičiuojama daugiau nei 300. Aukštumala pasižymi Europinės svarbos natūraliomis buveinėmis. Pelkės pagrindą, beveik 47 proc., sudaro aktyvi aukštapelkė, o pakraščiuose yra įsikūrusios degradavusios aukštapelkės buveinės.
Aplink pelkės viduryje esančius ežerėlius plyti pelkiniai ir pelkėti miškai. Čia taip pat aptinkami baltąją saidrą (Rhynchospora alba) turintys plikų durpynų saidrynai.
Augalijos turtingumas
Aukštumala yra itin turtinga augalais. Pelkės paviršiuje matyti minkšti kiminų (Sphagnum) kilimai. Kiminai yra svarbiausi aukštapelkės augalai, gebantys sukaupti net 20-30 kartų daugiau vandens nei patys sugeria. Šiuose kiminų pataluose jaukiai įsitaisiusios raudonuoja apskritalapės ir ilgalapės saulašarės (Drosera anglica). Tai vabzdžiaėdžiai aukštapelkių augalai, kurie savo aukas vilioja ne tik ryškia išvaizda, bet ir tankiais lapelių plaukeliais, išskiriančiais lipnų skystį. Šis skystis privilioja, sulaiko ir galiausiai suvirškina vabzdžius.
Aukštumalos augalijos karalystę papildo ir tokie augalai kaip šilingė (Lysimachia), svaiginančiai nuodingas, bet vaistinėmis savybėmis naudingas pelkinis gailis (Ledum palustre), paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus), čiaudulinė kraujažolė (Achillea prarmica) ir siauralapė balžuva (Andromeda polifolia). Pastarosios augalo lotyniškas mokslinis pavadinimas kilo iš senovės graikų mito apie Persėją, kadangi šis dailus, rožinės spalvos varpelių formos žiedeliais pasidabinęs augalas savo grožiu prilygsta Persėjo žmonos Andromedos grožiui.
Aukštumala taip pat yra vienintelė aukštapelkė Lietuvoje, kurioje aptinkama labai reta, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta tyrulinė erika (Eric tetralix).
Svarba paukščiams ir gamtotvarkos darbai
Aukštumalos pelkė, būdama didžiausia Nemuno deltos aukštapelkė, yra svarbi tiek pelkėje perintiems, tiek per migracijas joje apsistojantiems paukščiams. Čia peri nemažai paukščių rūšių, tarp jų - plėšrioji medšarkė (Lanius excubitor), tikutis (Tringa glareaola), dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria) (įrašytas į Raudonąją knygą), tetervinas (Lyrurus tetrix). Neretai virš pelkės galima pamatyti sklandantį didžiausią plėšrųjį Lietuvos paukštį - jūrinį erelį (Haliaeetus albicilla), kuris gausiai peri ir žiemoja Šilutės krašte.
Valstybinių miškų urėdija šioje ir kitose pelkėse vykdo įvairias programas, kuriomis siekiama išsaugoti sausėjančių pelkių vandenį, degradavusius plotus paversti aktyviais ir sureguliuoti vandens lygį. Tam reikalinga tverti vandens užtvaras.
Vyriausiasis miškininkas Arimantas Jurjonas aiškina: „Kadangi aukštapelkė yra lyg maža kalvelė, vanduo iš centrinės dalies keliauja į pakraščius - taip vanduo ir traukiasi. Taip pat pelkėje yra kertama dalis krūmų ir medžių, kadangi sumedėjusi augmenija stipriai garina vandenį, kuris yra svarbiausias, norint išsaugoti aktyvią aukštapelkę.“
Gamtotvarkos specialistė Loreta Skirbutienė priduria: „Kai pelkė pradeda sausėti arba yra smarkiai sausinama, pelkės gelmėje esanti durpė pradeda skaidytis, tuomet atsiskiria anglis, kuri susijungdama su deguonimi sudaro anglies dioksidą (CO2). Sausėjant pelkei užanka natūralūs ežeriukai, nes jie mineralizuojasi. Todėl vanduo pelkėms ir yra pats svarbiausias. Jeigu pelkė nebūtų prižiūrima, nebūtų atliekami gamtotvarkos darbai, ji pradėtų degraduoti, apaugtų medžiais, krūmais ir galiausiai - virstų mišku.“
Turizmas ir gamtos pažinimas
Aukštumalos pelkės grožį ir ramybę galima pajusti pasivaikščiojus mediniu plūduriuojančiu takeliu, kuris nejuntama įkalne veda į centrinę aukštapelkės dalį, kur stovi apžvalgos bokštelis. Lipus juo atsiveria pelkės didybė ir tyla. Horizonte matyti Šilutės lygumų peizažas, o gerai įsižiūrėjus galima pastebėti ir Kuršių Nerijos žemynines kopas. Atrodo, kad pelkėje laikas sustoja, galbūt dėl to, jog žmogus šioje gamtos laiko begalybėje yra labai maža dalelė. Todėl svarbu gerbti, saugoti ir nesutrikdyti gamtos.
Pelkių miškai
Svencelės pelkė
Nors Svencelės pelkėje beveik nevyko durpių gavybos, jai stipriai pakenkė aplink aktyviai vykdomas žemės ūkis. Daugybę metų ši pelkė buvo sausinta melioracijos grioviais, kad iš pelkės ištekantis vanduo drėkintų ūkininkų laukus. Dėl šios priežasties pelkė stipriai degradavo. Šiandien miškininkai, ornitologai ir gamtininkai bando išsaugoti šią aukštapelkę įrengdami patvankas ir užakindami pelkės pakraščiuose likusius vandens nubėgimo griovelius.
Svencelės pelkė yra botaniniu ir zoologiniu požiūriais vertinga aukštapelkė, kurioje auga retas, jūrinį klimatą mėgstantis augalas pajūrinis sotvaras (Myrica gale). Taip pat ši vieta yra į Raudonąją knygą įrašyto dirvinio sėjiko (Pluvialis apricaria L.) potenciali buveinė.
Apykelio miškuose peri jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla), lėliai (Caprimulgus europaeus), slankos (Scolopax rusticola) ir kiti reti paukščiai. Aukštapelkę iš arčiau patyrinėti galima einant pylimu, kuris juosia beveik visą pelkę. Šalimais esantys miškai yra grybautojų rojus ir baravykų namai. Vietiniai gyventojai teigia, kad kitokių grybų net neima į pintinę.
Miškininkai įspėja, kad lankytojai neretai susiduria su vienintele nuodinga Lietuvos gyvate - paprastąja angimi (Vipera berus). Todėl svarbu atidžiai žiūrėti sau po kojomis, o sutikus angį - jos netrukdyti.
Kintų tuja
Tuja (Thuja plicata) yra dažnas lietuvio kiemo augalas, tačiau tokios tujos, kuri auga Kintų girininkijos kieme, pas nieką kitur nerasite. Tai didžioji Kintų tuja, kurios aukštis šiuo metu siekia apie 19 metrų. Ši tuja yra didžiausia Lietuvoje ir, manoma, antra pagal dydį Europoje. Nors tikslių duomenų, kas ir kada pasodino šią įspūdingą tują Kintuose, nėra, visus lankytojus domina šios galiūnės amžius. Vietiniai gyventojai šį medį jau atsimena kaip „didelį“. Miškininkų nuomone, tuja buvo pasodinta pastačius girininkijos pastatą, kuriam dabar apie 115 metų. Iki tujos nuo Kintų miestelio veda 600 metrų ilgio pažintinis takas.
Pelkių svarba ir žmogaus veikla
Valstybinių miškų urėdija prižiūri apie 1150 visuomenei skirtų rekreacinių objektų visoje Lietuvoje: pažintinius takus ir kompleksus, stovyklavietes, poilsiavietes, apžvalgos aikšteles, atokvėpio vietas. Tai daugybė įvairių lankytinų vietų, kuriose galima daugiau sužinoti apie šalies istoriją, pagilinti žinias apie gamtą ar tiesiog pasidžiaugti nuostabiais vaizdais stovyklaujant ar vaikštinėjant gryname ore.
Šilėnų žemapelkė, dar vadinama „Orchidėjų pelke“, yra svarbi gamtosaugininkų dėmesio objektas. Čia vyksta talkos, kurių metu tvarkoma jos teritorija. Talkininkai pjauna krūmus ir nendrių sąžalynus, o nupjautą biomasę smulkina. Susmulkintos nendrės vėliau bus naudojamos nendriniam popieriui gaminti.
Pasaulinė pelkių diena, minima vasario 2-ąją, skatina diskusijas apie pelkių svarbą ir ūkininkavimo sugyvenimą. VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkas dr. Žydrūnas Preikša pabrėžia, kad be ūkininkų veiklos, tokios kaip ganymas ir šienavimas, žemapelkės miškų zonoje išnyktų, apaugdamos medžiais ir krūmais.
Pasak jo, pelkių bioįvairovė yra unikali. Dauguma augalų ir gyvūnų, gyvenančių pelkėse, negyvena niekur kitur. Tai pavyzdžiui, paukštelis dirvinis sėjikas, kuris peri tik geros būklės aukštapelkėse, arba dalis gegužraibinių augalų. Raudonojoje knygoje yra dešimtys augalų ir gyvūnų, kurie gyvena tik pelkėse.
Mokslininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad pelkės yra svarbiausios iš sausumos ekosistemų, kaupiančios anglį (CO2). Lietuvoje yra trijų tipų pelkės: aukštapelkės, žemapelkės ir tarpinio tipo pelkės. Aukštapelkes daugiausia formuoja kritulių vanduo, o žemapelkes - gruntinis vanduo. Vanduo yra pagrindinis pelkės gyvybės šaltinis.
Ūkininkas Eugenijus Miselis, ūkininkaujantis netoli Tyrulių pelkės, dalijasi prisiminimais apie sovietmečio melioracijos darbus, kurie sunaikino pelkės ekosistemą. Jis taip pat išreiškia susirūpinimą dėl žvėrių ir paukščių daromos žalos pasėliams, ypač dėl gervių, kurios gali sunaikinti didelę dalį derliaus.
Ūkininkas Raimondas Brizgys, auginantis mėsinius galvijus greta Amalvos pelkės, pabrėžia gamtosaugos svarbą ir džiaugiasi, kad jo ūkis gyvena iš gamtinio produktyvumo, nenaudojant cheminių medžiagų. Jis mano, kad svarbiau, jog išliktų unikalios gamtos vietovės, o ne tik ūkiniai augalai.
Tarptautinė pelkių ir seklių vandenų apsaugos konvencija, pasirašyta 1971 m. Irane, skirta išsaugoti svarbiausias Žemės šlapynes. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 1993 m., o pasaulinės reikšmės saugomomis vietovėmis priskirti Čepkelių, Kamanų, Viešvilės gamtiniai, Žuvinto biosferos rezervatas ir Nemuno deltos regioninis parkas.
Žemapelkės tipai ir augalija
Žemapelkė (eutrofinė pelkė) susidaro pažemėjime, jos paviršius yra lygus arba įdubęs. Žemapelkes maitina tiek krituliai, tiek mineralinių medžiagų turtingas požeminis vanduo, todėl jos yra eutrofinės. Jų rūgštingumas gana mažas, o durpių sluoksnis ne itin storas.
Lietuvoje paprastai tarpsta miško, krūmynų ar žolių žemapelkės. Jei vanduo užsistovi, įsivyrauja kiminai (baltosios samanos) ir pradeda sparčiau storėti durpių sluoksnis.
Miško žemapelkės
Miško žemapelkės, paplitusios visoje Lietuvoje, įprastai yra juodalksnynai su vešli medžių ardu, kurį papildo paprastoji eglė ir beržai. Pasitaiko pavienių karklų, šaltekšnių krūmų bei bruknių, mėlynių ir kitų krūmokšnių. Čia veši stambios daugiametės žolės: pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), didžioji dilgėlė (Urtica dioica), geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus). Gausu ir smulkesnių augalų: pelkinė puriena (Caltha palustris), pelkinis žinginys (Calla palustris), paprastoji šilingė (Lysimachia vulgaris), karklavijas (Solanum dulcamara). Miško žemapelkių medynuose gali augti ir vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), pelkinis saliavas (Peucedanum palustre), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), paprastasis pelkiapapartis (Thelypteris palustris) ir daugelis kitų augalų.
Būdingi miško žemapelkių kiminai yra garbanotasis kiminas (Sphagnum squarrosum) ir kutuotasis kiminas (S. papillosum).
Karklynai ir žolinės žemapelkės
Karklai gali sudaryti atskiras žemapelkių krūmynų bendrijas - pilkuosius karklynus, kuriuose taip pat gausu žolių ir samanų. Žolinės žemapelkės dažnai yra viksvynai. Kartu su viksvomis žolinėse žemapelkėse veši ir kitos daugiametės hidrofilinės (mėgstančios drėgmę) žolės.
Rūgštesnių žemapelkių augalija yra skurdesnė, o karbonatingose (šarmingose) žemapelkėse veši įvairiarūšės žolės. Žemapelkės paplitusios visose geografinėse juostose: nuo tundros iki dykumų.
tags: #tipiskas #zemapelkes #augalas #yra