Vario sulfatas grybeliui naikinti vynuogynuose ir sode
Vynininkystė, turinti ilgą istoriją Europoje, laikoma meno forma, tačiau ji susiduria su rimtais iššūkiais dėl grybinių ligų. Nors Šiaurės Amerikoje gausu Vitis genties rūšių, ji taip pat yra daugelio grybinių ligų kilmės vieta. Kai kurie patogenai, tokie kaip tikroji miltligė (Uncinula necator) ir netikroji miltligė (Plasmopara viticola), per jūros keliautojus ar prekybininkus pateko į Europą. Daugelis tradicinių Europos vynuogių veislių yra jautrios šioms ligoms, todėl vyno gamintojai priversti ieškoti efektyvių apsaugos priemonių. Dėl šios priežasties buvo sukurti fungicidai, plačiai naudojami daugumoje vynuogynų. Nuo netikrosios miltligės vynuogynus sėkmingai apsaugo vario preparatai, pavyzdžiui, Bordo mišinys, o tikrąją miltligę padeda kontroliuoti siera.
Klimato sąlygos turi didelę įtaką grybinių ligų plitimui. Šiltas ir drėgnas oras palankus grybų augimui, įskaitant miltliges ir puvinius. Vėsesnis ir sausesnis klimatas gali sulėtinti ligų plitimą. Šiuolaikiniai vynuogių augintojai atidžiai stebi orų prognozes ir taiko prevencines priemones. Lietuvoje, dėl santykinai drėgnų, bet vėsių vasarų, fungicidų poreikis gali būti mažesnis nei šalyse su šiltesniu klimatu.
Fungicidų naudojimas Europoje: statistika ir tendencijos
Europos vynuogių augintojai aktyviai naudoja fungicidus kaip pagrindinę priemonę kovojant su grybinėmis ligomis. Nors tikslūs skaičiai skiriasi priklausomai nuo regiono, dauguma augintojų reguliariai naudoja fungicidus, kad apsaugotų savo derlių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur vynuogynai sudaro apie 3% žemės ūkio ploto, sunaudojama apie 20% visų fungicidų, arba apie 13 000 tonų per metus. Panaši situacija pastebima ir kitose vynuogininkystės šalyse. Visoje Europoje, kur vynuogynai užima 3,3% žemės ūkio žemės, fungicidai sudaro 67% naudojamų augalų apsaugos priemonių.
Žemės ūkio paskirties dirvožemio tarša sunkiaisiais metalais, ypač variu, yra aktuali problema. Varis, naudojamas kovai su netikrąja miltlige ir kitomis grybelinėmis ligomis vynuogininkystėje daugiau nei 150 metų, iki 80 kg/ha per metus, kaupiasi dirvožemyje ir požeminiame vandenyje.
Integruotos kenkėjų kontrolės priemonės
Siekiant sumažinti fungicidų naudojimą, daugiausia dėmesio skiriama integruotoms kenkėjų kontrolės priemonėms. Tai apima:
- Rūpestinga priežiūra: tinkamai prižiūrimi vynmedžiai gali sumažinti ligų plitimą.
- Naujų, ligoms atsparių veislių selekcija: Lietuva, kaip nauja vynuogininkystės šalis, ieško veislių, kurios būtų atsparios vietinėms ligoms.
- Biologinė kontrolė ir aplinkai saugios priemonės: naudojant aplinkai draugiškas priemones, mažėja cheminių medžiagų poreikis.
- Optimalus pesticidų taikymo laikas: svarbu nustatyti tinkamiausią laiką purškimams.
- Moksliniai tyrimai ir inovacijos: nuolatinis naujų sprendimų ir technologijų paieškas.
Pagrindinės grybelinės vynmedžių ligos
Tikroji miltligė (Uncinula necator 50-60%)
Tikroji miltligė, kilusi iš Šiaurės Amerikos, į Europą pateko XIX a. viduryje ir tapo viena pavojingiausių vynmedžių ligų. Ji pažeidžia visas augalo dalis - ūglius, lapus, žiedynus ir uogas, galinčią sumažinti derlių iki 50-60%, o kartais ir 100%. Dauguma Vitis vinifera veislių ir dalis hibridinių veislių yra jautrios šiai ligai.
Auginimo praktikos, tokios kaip genėjimas, ūglių parišimas ir perteklinių lapų šalinimas, gerina oro cirkuliaciją ir mažina lapų drėgmę, taip sumažindamos ligos plitimą. Tradiciškai naudojama siera arba sintetiniai fungicidai, tokie kaip benzimidazoliai ir triazoliai.
Lietuvoje anksčiau prieinamas sisteminis fungicidas „Topas“ (veiklioji medžiaga - penkonazolas) dabar skirtas tik profesionalams. Dėl to belieka teisingai genėti vynmedžius ir naudoti augalinės kilmės ekstraktus (pvz., citrusinių vaisių kauliukų ar mimozos) arba 0,5-0,75% sodos tirpalą, jei profilaktinės priemonės nepadėjo.
Netikroji miltligė (Plasmopara viticola)
Netikroji miltligė yra viena pavojingiausių grybinių vynmedžių ligų, pirmą kartą pastebėta 1834 m. JAV. Ji greitai paplito Europoje, sukeldama didžiulius nuostolius. Nors liga gali pulti tiek Europoje, tiek Amerikoje auginamas veisles, Vitis vinifera veislės yra daug jautresnės, nes neturi evoliuciškai susiformavusių apsauginių mechanizmų.
Tarprūšinių hibridų, dažniausiai auginamų Lietuvoje, atsparumas priklauso nuo veislės. Kai kurios hibridinės veislės, pavyzdžiui, ‘Frontenac’, pasižymi beveik absoliučiu imunitetu. Europoje kuriamos naujos PIWI veislės, turinčios skirtingų atsparumo genų iš JAV ir Azijos Vitis genties rūšių.
Netikroji miltligė yra pagrindinė ir dažniausiai pasitaikanti grybinė vynmedžių liga Lietuvoje, daranti didžiausią žalą. Liga plinta su vėju ir lietaus purslais. Šiltnamiuose, kur oro drėgmė reguliuojama, ji paprastai nepuola. Lauko sąlygomis, ypač auginant jautresnes veisles, būtina naudoti augalų apsaugos priemones. Optimali ligai plisti temperatūra - 18-24 °C.
Netikrosios miltligės simptomai
- Ant lapų: gelsvos, „aliejingos“ dėmės viršutinėje pusėje, ypač jaunų ir jautresnių veislių lapuose. Vėliau dėmės ruduoja ir džiūsta.
- Ant ūglių: dėmės gali atsirasti ir ant jaunų ūglių.
- Ant uogų: nesunokusios uogos pasidengia pilku, vėliau balkšvu apnašu, susiraukšlėja ir nukrinta.
Vario sulfato naudojimas grybeliui naikinti
Vario sulfatas, dar žinomas kaip mėlynasis akmenėlis, yra plačiai naudojamas fungicidas, ypač kovojant su netikrąja miltlige. Jo atradimas buvo atsitiktinis: 1882 m. Pierre-Marie-Alexis Millardet pastebėjo, kad vynmedžiai, nupurkšti vario sulfato ir kalkių tirpalu (vėliau pavadintu Bordo mišiniu), nesirgo netikrąja miltlige.
Bordo mišinys
Bordo mišinys - tai vario sulfato ir gesintų kalkių tirpalas. Jis yra vienas dažniausiai naudojamų fungicidų vynuogynuose. Anksti pavasarį, prieš pumpurų sprogimą, naudojamas 3-4% koncentracijos tirpalas, jei praėjusiais metais buvo smarkus infekcijos protrūkis. Sezono metu rekomenduojamas 1% tirpalas.
Naujesni vario pagrindo fungicidai, pavyzdžiui, su vario oksichloridu, yra veiksmingesni ir kelia mažesnę riziką nudeginti lapus.
Vario sulfato paruošimas ir naudojimas
Vario sulfatas paprastai ruošiamas kaip 1% vandeninis tirpalas: 100 g vario sulfato ištirpinama 10 litrų vandens. Tirpalas geriau tirpsta šiltame vandenyje.
- Pavasarinis purškimas: Pirmasis purškimas atliekamas ankstyvą pavasarį, kol dar nepabudo kenkėjai ir nesprogsta pumpurai. Purškiami miegantys vaismedžiai. Tai vadinamasis mėlynasis purškimas, kurio metu naudojamas vario sulfatas. Jis ne tik naikina kenkėjus ir ligas, bet ir praturtina augalus variu.
- Prieš žydėjimą: Antrasis purškimas atliekamas prieš pat žydėjimą, kai pasirodo besiformuojantys žiedynai.
- Po žydėjimo: Trečiasis purškimas atliekamas iš karto po žydėjimo, krintant žiedlapiams.
Labai jautrias ligoms veisles gali tekti purkšti dažniau, kartojant purškimus kas 10 dienų, ypač drėgnomis vasaromis.
Vario sulfato naudojimas kitose srityse
Be vynuogininkystės, vario sulfatas naudojamas įvairiose srityse:
- Vaismedžių ir vaiskrūmių apsauga: profilaktikai nuo grybinių ligų, samanų ir kerpių.
- Sodininkystėje: siekiant išvengti sėjinukų augimo slopinimo (Cheshunt junginys).
- Vandens telkiniuose: dumblių augimo profilaktikai baseinuose ir rezervuaruose.
- Akvariumuose: gydant žuvis nuo parazitinių infekcijų arba naikinant sraiges (reikia būti atsargiems, nes vario jonai toksiški žuvims).
- Statyboje: kaip betono priedas, didinantis vandens įgeriamumą ir suteikiantis dezinfekcinių savybių. Taip pat naudojamas valyti paviršius nuo druskų nuosėdų ir rūdžių.
- Medienos impregnavimui: apsaugant nuo grybelio, pelėsio ir puvimo.
- Veterinarijoje: kanopų ligų profilaktikai ir gydymui, taip pat kaip pašarų priedas.
- Moksliniuose eksperimentuose: kristalų auginimui ir liepsnos dažymui.
- Metalo apdirbime: elektrolitinio dengimo vonių komponentas, metalų ėsdinimo procesuose.
- Dažyme: kaip dažų fiksatorius, ypač ryškinant žalią spalvą.
- Chemijos pramonėje: celiuliozės acetato pluošto gamyboje, kaip dehidratuojantis agentas.
- Analizėje: kraujo tyrimuose nustatant mažakraujystę, gaminant Felingo ir Benedikto tirpalus cukraus kiekiui nustatyti.
- Medicinoje: anksčiau buvo naudojamas kaip vėmimą slopinantis preparatas, dabar klasifikuojamas kaip priešnuodis.
- Maisto pramonėje: kaip maisto priedas E519.
Apsauga nuo grybelių butuose ir kitose patalpose
Mikroskopiniai grybai (mikromicetai) yra mikroskopinio dydžio organizmai, kurių kolonijos matomos pro mikroskopą. Jie sparčiai auga drėgnoje, prastai vėdinamoje ir dulkėtoje aplinkoje, randami ant maisto produktų, baldų, prietaisų ir sienų. Tai sukelia specifinį priplėkusį kvapą.
Juodgrybiai (Cladosporium) yra paplitę visuose žemynuose ir gali augti ant įvairių paviršių, ardydami juos. Jie išskiria chemines medžiagas, tokias kaip alkoholiai, esteriai ir rūgštys, kurios gali būti naudingos humuso susidarymui dirvoje, bet taip pat sukelia augalų ligas.
Norint sumažinti grybelių augimą patalpose, svarbu:
- Sumažinti drėgmę ir užtikrinti gerą hidroizoliaciją.
- Dažnai vėdinti patalpas.
- Reguliariai valyti paviršius, ypač su chloro turinčiomis priemonėmis, muilu ar kitais valikliais.
- Naudoti fungicidinius preparatus, stabdančius grybų augimą.
- Atsargiai naudoti chloro turinčias priemones, nes jos gali būti kenksmingos ir žmogui.
- Eteriniai aliejai (mirtenės, eukalipto, kedrų, pušų) taip pat gali slopinti grybų augimą.
Vario sulfatas kovojant su šliužais
Šliužai yra atkaklūs sodo kenkėjai, galintys suniokoti augalus. Vario sulfato tirpalas gali būti naudojamas kaip veiksminga priemonė jiems kontroliuoti. Paruoštas tirpalas (reikiamas kiekis vario sulfato ištirpinamas kibire vandens) gausiai apipurškiamas aplink augalus ir takelius.
Kiti metodai šliužams kontroliuoti:
- Rankinis surinkimas anksti ryte arba vakare.
- Aplink augalus pabarstyti pelenų, smėlio ar smulkintų kiaušinių lukštų.
- Naudoti alaus spąstus.
- Sodinti augalus, kurių šliužai vengia (pvz., česnakus, levandas, šalavijus).
- Reguliariai ravėti, palaikyti švaresnį dirvos paviršių, vengti perteklinės drėgmės ir šalinti augalų likučius.
Vario sulfato techninė informacija
Fizikinės ir cheminės savybės
Vario sulfatas pentahidratas (CuSO₄ · 5H₂O), dar žinomas kaip mėlynasis akmenėlis, yra ryškiai mėlynos spalvos kristalai, lengvai tirpstantys vandenyje. Jo molinė masė yra 249,68 g/mol, tankis - 2,3 g/cm³.
Gamyba ir kokybė
Vario sulfatas gaminamas pagal GOST 19347-84 standartą, skirstomas į markes A ir B (pirmoji, antroji rūšys). Pagrindiniai rodikliai apima vario sulfato masės dalį (ne mažiau 93,0%), geležies, laisvos sieros rūgšties, neištirpusių nuosėdų, arseno masės dalis.
Pavojingumo informacija
Vario sulfatas yra pavojinga medžiaga:
- Pavojaus frazės: H350 (Gali sukelti vėžį), H360D (Gali pakenkti negimusiam kūdikiui), H302 (Kenksminga prarijus), H318 (Smarkiai pažeidžia akis), H317 (Gali sukelti alerginę odos reakciją), H373 (Gali pakenkti organams, jeigu medžiaga veikia ilgai arba kartotinai), H410 (Labai toksiška vandens organizmams, sukelia ilgalaikius pakitimus).
- Atsargumo frazės: P201, P273, P280, P301+P312, P305+P351+P338.
tags: #vario #sulfatas #grybelio #naikinimui