Vienmečiai žoliniai augalai: apibrėžimas, ypatybės ir svarba

Kas yra efemerai?

Efemerai (iš gr. ephemeros - trumpalaikis, vienadienis) - tai vienmečiai augalai, pasižymintys trumpu vegetacijos periodu.

Jie taip pat vadinami terofitais, nes nepalankų vegetacijai laikotarpį praleidžia dirvožemyje sėklų pavidalu.

Šiai ekologinei grupei priklauso įvairių sistematinių grupių augalai, kurie per trumpą vegetacinį periodą pražysta, greitai subrandina sėklas ir tuomet nunyksta.

Pagrindinės efemerų grupės

Galima išskirti dvi pagrindines efemerų grupes:

• Tikrieji efemerai: tai vienmečiai augalai, kurie po itin trumpo vegetacinio periodo (1,5-2,5 mėn.), subrandinę sėklas, visiškai nunyksta.
• Efemeroidai: tai daugiamečiai augalai, kasmet augantys tik trumpą vegetacijai palankų periodą. Jų antžeminė dalis po žydėjimo ir vaisių subrandinimo nunyksta, tačiau išlieka požeminės vegetacinės struktūros.

Efemerų ypatybės ir augavietės

Vienmečiai žoliniai augalai, priklausantys efemerų grupei, yra prisitaikę augti sausose buveinėse, kurioms būdingas trumpas periodas, kuomet drėgmės kiekis yra palankus vegetacijai.

Lietuvoje šie augalai dažniausiai sutinkami pajūrio ir kontinentiniuose smėlynuose, žvyringuose dirvožemiuose. Tokiose vietovėse pakankamas drėgmės kiekis būna pavasarį, todėl šių augalų aktyvi vegetacija baigiasi iki vasarinės sausros.

Efemerai taip pat auga ir antropogeninės kilmės augavietėse, tokiose kaip pagelžkelės, šiukšlynuose, griuvėsiuose, pakelėse, dykvietėse, ant atviro dirvožemio ir dirbamuose laukuose. Šiose vietose, dėl žmogaus veiklos (pavyzdžiui, žemės arimo), vegetacijai palankios sąlygos yra trumpos.

Vandens telkinių pakrančių zonos, pasižyminčios periodiniu krantų užtvindymu (dėl lietaus ar pavasarinio tirpsmo vandens), dažnai suformuojančios didelius kiekius nuosėdų ant dirvožemio, taip pat tampa tinkama buveine efemerams. Šiose vietose daugiamečiams augalams sunkiai sekasi įsitvirtinti, tačiau atoslūgių metu susidaro palankios sąlygos sudygti ir klestėti vienmečiams trumpos vegetacijos augalams.

Lietuvoje aptinkami efemerai

Tarp sausų buveinių efemerų, aptinkamų Lietuvoje, yra:

• Pavasarinė ankstyvė (Erophila verna)
• Baltažiedis vairenis (Arabidopsis thaliana)
• Skėtinė rieskė (Holosteum umbellatum)
• Tripirštė uolaskėlė (Saxifraga tridactylites)
• Smiltyninė neužmirštuolė (Myosotis stricta)
• Gojinė anksta (Draba nemorosa) ir kiti.

Vienas būdingiausių vandens telkinių pakrančių augalų yra 3-5 (10) cm aukščio vandeninė dumblenė (Limosella aquatica).

Pavasariniai efemeroidai

Daugiamečiai žoliniai augalai, kurie žydi ir brandina vaisius kovo - gegužės mėnesiais, ypač gausūs plačialapiuose ir mišriuose miškuose. Saulės šviesos atžvilgiu plačialapiuose miškuose žoliniams augalams palankiausias periodas yra ankstyvas pavasaris, kol dar nėra sutankėjusi medžių laja. Šiuo laikotarpiu ir klesti pavasariniai efemeroidai.

Kitaip nei terofitai, šie augalai nepalankų vegetacijai laikotarpį praleidžia dirvožemyje ne sėklų, o šakniastiebių, šakniagumbių, svogūnų pavidalu. Tokie augalai gali būti vadinami geofitais arba geoefemeroidais.

Lietuvoje birželį šių augalų antžeminės dalys visiškai nunyksta, juos pakeičia ūksmingų vietų augalai.

Žoliniai augalai bendrąja prasme

Žolinis augalas (lot. herba) - tai augalas, kurio antžeminės dalys nesumedėjusios ir nepalankiu laikotarpiu (žiemą, per sausras) apmiršta arba sudžiūva.

Daugumos žolinių augalų stiebai gyvi išlieka vieną vegetacijos sezoną arba yra trumpaamžiai (pvz., kai kurių atogrąžų ir paatogrąžių kraštų žolinių augalų stiebai gyvi išlieka kelerius metus).

Žolinių augalų klasifikacija pagal gyvenimo trukmę

Pagal gyvenimo trukmę žoliniai augalai skirstomi į:

• Vienamečiai: per vieną vegetacijos sezoną išauga iš sėklų, subrandina vaisius ir nudžiūva.
• Dvimečiai: pirmaisiais metais išauga iš sėklų, antraisiais augimo metais žydi, dera ir sunyksta.
• Daugiamečiai: gyvena ilgiau nei dvejus metus.

Tarpinę padėtį tarp žolinių ir sumedėjusių augalų užima puskrūmiai.

Žoliniai augalai generatyvinės brandos amžių pasiekia daug greičiau negu sumedėję (medžiai, krūmai, krūmokšniai) ir daugiau energijos skiria dauginimuisi.

Augalų svarba mityboje ir sveikatai

Augalinis maistas sudaro kone pagrindą visos žmonijos mitybos. Iš tinkamai parinktų augalų derinių žmogaus organizmas gali gauti pagrindinių maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų (C, P, b-karotino, B9 (folinės rūgšties)), organinių rūgščių (obuolių, citrinos, oksalo ir kt.) bei mineralinių druskų.

Daržovės mityboje

Daržovės yra nepaprastai svarbios maisto racione. Jos gali būti vartojamos kaip atskiri patiekalai, užkandžiai, garnyrai mėsos ir žuvies patiekalams. Vidutiniškai per metus vienas žmogus turėtų suvalgyti 128-164 kg daržovių (be bulvių).

Maistinių augalų gydomosios savybės žinomos nuo seno. Mokslui pažengus, grynai empirinius stebėjimus pakeitė tikslūs moksliniai augalų tyrimo metodai, leidžiantys geriau juos panaudoti sveikatai saugoti ir stiprinti.

Daržovių sudėtis ir jos reikšmė

Daržovės yra vertingas maistinių medžiagų šaltinis.

Vanduo

Vanduo yra vienas iš nepakeičiamų žmogaus mitybos komponentų. Daržovių drėgmė svyruoja nuo 75 iki 95 %. Vanduo tirpina mineralines druskas, įeina į visų ląstelių bei audinių sudėtį. Daržovės išlaiko pastovią formą dėl turgorinio slėgio, kurį sudaro vanduo ląstelėse.

Angliavandeniai

Angliavandeniai yra svarbūs kaip organizmo energetinė medžiaga ir dalyvauja baltymų bei riebalų apykaitoje. Jie sudaro pagrindinę daržovių sausųjų medžiagų dalį. Pagrindiniai angliavandeniai daržovėse yra monosacharidai (gliukozė, fruktozė), disacharidai (sacharozė) ir polisacharidai (krakmolas, pektininės medžiagos).

• Krakmolas: didelės molekulinės masės junginys, kuris virškinimo trakte skyla iki gliukozės ir yra rezorbuojamas į kraują. Daug krakmolo yra grūduose, pupelėse, bulvėse, žaliuose žirneliuose.
• Pektinai: sukrešėjusios tarpląstelinės medžiagos, kurios suriša pavojingas medžiagas (pvz., radioaktyvųjį stronci), palaiko naudingų žarnyno mikroorganizmų gyvybingumą ir stabdo žalingų bakterijų veiklą.

Ląsteliena

Ląsteliena (celiuliozė, hemiceliuliozė, protopektinas, pektininės medžiagos) yra būtina organizmui kaip balastinė medžiaga. Ji gerina virškinimą, žarnyno peristaltiką, veikia cholesterolio apykaitą ir svarbi tulžies akmenų, aterosklerozės, širdies išemijos profilaktikai.

Azotinės medžiagos (baltymai)

Baltymai yra svarbiausia gyvo organizmo medžiaga, statybinė ląstelių ir audinių medžiaga, energijos šaltinis, fermentų ir hormonų sudedamoji dalis. Nuo baltymų priklauso organizmo atsparumas infekcijoms ir organų funkcijos. Daugiausia amino rūgščių daržovėse yra pupose, žaliuose žirneliuose, pupelėse.

Riebalai

Riebalai yra energijos šaltinis, įeina į ląstelių sudėtį, reguliuoja medžiagų apykaitą. Ankštinėse daržovėse riebalų kiekis gali siekti iki 2 %. Mažas riebalų kiekis maiste gali lemti vitaminų (A, E, D, K) ir fosfolipidų trūkumą.

Rauginės medžiagos

Tanidai ir katechinai, esantys daržovėse, pasižymi sutraukiančiu ir priešuždegiminiu poveikiu, todėl vartojami nuo virškinimo sutrikimų, nudegimų ir kitų ligų.

Skoninės medžiagos

Organinės rūgštys (obuolių, citrinos, vyno, oksalo ir kt.) suteikia daržovėms specifinį skonį. Kai kurie glikozidai ir eteriniai aliejai (esantys petražolėse, krapuose, česnakuose) suteikia malonų kvapą, skonį ir turi dietinę bei gydomąją reikšmę.

Fitoncidai

Fitoncidai, dar vadinami augaliniais antibiotikais, naikina vegetatyvines mikroorganizmų formas ir veikia oro mikrofloros sudėtį. Jų savybės naudojamos medicinoje, liaudies ūkyje ir maisto pramonėje.

Spalvinės medžiagos

Daržovėse esantys bespalviai fenolio dariniai (pvz., tirozinas, chlorogeno rūgštis) kulinarinio apdorojimo metu oksiduojasi ir keičia produktų spalvą.

Mineralinės medžiagos

Daržovės ir vaisiai yra pagrindinis mineralinių medžiagų šaltinis. Daugiausia daržovėse kaupiasi šarminių metalų druskos, kurios gerai pasisavinamos organizmo. Mikroelementai (cinkas, varis, geležis, jodas, fluoras) aktyvina medžiagų apykaitą, dalyvauja augimo, kraujo gamybos ir kituose procesuose.

• Cinkas: svarbus kaulų, odos, vidaus organų veiklai. Jo trūkumas gali sukelti cukraligę.
• Varis: skatina augimą, dalyvauja geležies apykaitoje. Jo trūkumas gali sukelti mažakraujystę.
• Geležis: svarbi kraujo gamybai, medžiagų apykaitai. Jos trūkumas sukelia nuovargį, galvos svaigimą ir mažakraujystę.
• Jodas: reikalingas skydliaukės hormonui tiroksinui susidaryti.
• Fluoras: apsaugo dantis nuo karieso.

Vitaminai

Augalinės kilmės produktai yra pagrindinis vitaminų šaltinis. Daržovėse randami beveik visi žinomi vitaminai, išskyrus B12 ir D.

• Vitaminas C: dalyvauja medžiagų apykaitoje, didina organizmo atsparumą infekcijoms, reguliuoja cholesterolio kiekį kraujuje.
• Vitaminas B1 (tiaminas): svarbus virškinimo trakto, kraujo apytakos ir nervų sistemų veiklai. Jo trūkumas sukelia Beri Beri ligą.
• Vitaminas B2 (riboflavinas): svarbus gleivinių veiklai. Jo trūkumas sukelia lūpų, burnos ir liežuvio uždegimą.
• Vitaminas B3 (pantoteno rūgštis): randamas kopūstuose, bulvėse, morkose, svogūnuose.
• Vitaminas PP (nikotino rūgštis, niacinas): svarbus baltymų ir angliavandenių apykaitai. Jo trūkumas sukelia pelagrą.
• Vitaminas B6 (piridoksinas): būtinas baltymų, riebalų ir geležies apykaitai, gerina nervų sistemos veiklą.
• Vitaminas H (biotinas): dalyvauja amino rūgščių, baltymų ir riebalų apykaitoje.
• Vitaminas B9 (folinė rūgštis): dalyvauja kraujodaros organų veikloje, baltymų apykaitoje. Jo trūkumas sukelia mažakraujystę.
• Vitaminas A (provitaminas karotinas): augaluose randamas karotino (provitamino A) pavidalu, iš kurio organizme pasigamina vitaminas A, svarbus odos epiteliui ir augimui.

Augalų kolekcijos ir ekspozicijos

Botanikos soduose ar kitose panašiose institucijose dažnai kuriamos specializuotos augalų kolekcijos ir ekspozicijos.

Pavyzdžiui, viename skyriuje gali būti auginama apie 380 augalų taksonų, priklausančių 67 augalų šeimoms, tarp kurių yra ir Lietuvoje natūraliai augančių, vienskilčių, sumedėjusių bei retųjų augalų.

Naudingųjų, prieskoninių ir vaistinių augalų ekspozicijose gali būti auginama apie 150 taksonų ir veislių augalų, kurie yra sudaryti skirtinguose biotopuose (pelkėje, miške, stepinėse, užliejamose pievose), siekiant sudaryti jiems artimas gamtines sąlygas.

Pavyzdžiai iš augalų kolekcijų

• Vaistinė šventagaršvė (Angelica archangelica): vaistinis ir prieskoninis augalas, valgomi jauni lapai ir lapkočiai, naudojamas aromatizuoti saldžiuosius patiekalus ir stipriuosius gėrimus.
• Pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria): vaistiniai augalai, naudojami homeopatinių preparatų gamybai. Visose augalo dalyse yra salicilo rūgšties, todėl antpilus galima vartoti vietoj aspirino.
• Retosios piktžolės: tokios kaip dirvinė šerardija (Sherardia arvensis), dirvinė mažuolė (Aphanes arvensis) ir dirvinė nariuotė (Polycnemum arvense), įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, taip pat gali būti auginamos specialiose ekspozicijose.

Dekoratyviniai žoliniai augalai

Be naudingųjų ir vaistinių savybių, daugelis žolinių augalų auginami dėl savo dekoratyvumo.

• Siauralapis eraičinas: dekoratyvus augalas siaurais lapais ir grakščiomis varpomis, auginamas saulėtoje vietoje lengvose, laidžiose dirvose.
• Melsvasis eraičinas 'Buddy Blue': kompaktiškas ir ryškus eraičino veislė, vertinama dėl taisyklingos, rutuliškos formos ir melsvai sidabrinės spalvos.
• Gelsvai žalias eraičinas: daugiametis smulkus varpinis augalas, augantis iki 20 cm aukščio, žydi smulkiomis varputėmis.
• Acenos (Acaena): natūraliai paplitusios pietų pusrutulyje, pas mus geriausiai auga kilusios iš Naujosios Zelandijos kalnų.
• Pavasarinis adonis (Adonis vernalis): kilęs iš Vidurio ir Pietryčių Europos, žydi balandžio-gegužės mėnesiais.
• Rytinė auguona (Papaver orientale): stambus, ryškus augalas, kilęs iš Kaukazo, Irano, Turkijos.
• Aguonaičiai (Papaveraceae šeima): genčiai priskiriamos apie 45 rūšys vienmečių, dvimečių ir daugiamečių augalų.
• Ankstos (Saxifragaceae šeima): dauguma ankstų yra lengvai auginamos kalnų rūšys.
• Apyniai (Cannabaceae šeima): daugiamečiai arba vienmečiai vijokliniai augalai.
• Aronai: daugiausia Vidurio ir Pietų Europos drėgnų miškų augalai, tipiškos paunksnių augalai.
• Astrai arba astrūnai: tipiškais graižais žydintys daugiamečiai augalai, nuo seno auginami soduose.
• Astrancijos (Astrantia): iš 10 astrancijų rūšių tik viena - didžioji astrancija (Astrantia major) - auginama gėlynuose.
• Aubretės: populiarūs kiliminiai augalai, greitai sudarantys visžalį kilimą, gerai žiemojantys ir pavasarį gausiai žydintys.
• Uolinė aurinija (Aurinia saxatile): daugiametis apie 15 cm aukščio kiliminis augalas, tinkantis žemaūgiams gėlynams ir alpinariumams.
• Dailieji auskarėliai (Dicentra spectabile): stambūs, iki metro aukščio augalai.
• Bajorės (Asteraceae šeima): paplitę Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Šiaurės Amerikoje.
• Baltagalvės (Asteraceae šeima): daugiamečiai augalai, liaudyje vadinami ramunėmis.
• Baltašaknės (Liliaceae šeima): daugiamečiai žoliniai augalai su storais, baltais, randuotais šakniastiebiais.
• Bandreniai (Echinops): aukšti augalai (iki 1,5 m), išsiskiriantys savotiškais rutuliškais žiedynais.
• Bergenijos (Bergenia): paplitusios Rytų ir Vidurinėje Azijoje, Sibire, pasižymi dideliais mėsingais lapais.
• Bijūnai (Paeoniaceae šeima): priklauso bijūnų (Paeonia) genčiai.