Žalčialunkis: grožis ir pavojus
Žalčialunkis - vienas pirmųjų pavasario augalų, pasipuošiančių ryškiai rožiniais žiedais, tačiau kartu ir vienas nuodingiausių augalų Lietuvoje. Jo grožis gali apžavėti, tačiau svarbu žinoti, kad visos augalo dalys, nuo šaknų iki uogų, yra pavojingos žmogaus sveikatai.
Žalčialunkio atpažinimas ir savybės
Žalčialunkis (lot. Daphne L.) priklauso timelėjinių (Thymelaeaceae) šeimai ir yra neaukštas, iki 1,5 metro siekiantis krūmas. Lietuvoje dažniausiai aptinkamas paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum L.). Šis augalas yra vienas iš nuodingiausių augalų Lietuvoje, patenkantis į nuodingiausiųjų penketuką. Jo pavadinimas kilęs nuo graikų mitinės nimfos Dafnės, kurią dievas Apolonas pavertė lauro medžiu. Dėl panašių lapų į lauro lapus, sistematikas Karlas fon Linėjus suteikė šiam genčiai Dafnės vardą. Lietuvoje žalčialunkis dar vadinamas meškalunkiu ar vilkalunkiu, o tai greičiausiai susiję su jo naudojimu senovėje strėlių nuodams.
Paprastasis žalčialunkis yra žemas, dažnai apie 1 metro aukščio krūmas su rusva žieve. Įprastai žydi vos nutirpus sniegui, kovo-balandžio mėnesiais, dar prieš sužaliuojant medžių lapams. Šie krūmai pražysta taip anksti, nes dar vasaros pabaigoje sukrauna žiedinius pumpurus, kurie laukia pavasario. Žydėjimo metu augalas padengtas ryškiai rožiniais, alyvas primenančiais žiedais, skleidžiančiais stiprų, svaigų aromatą, primenantį hiacintus. Žiedai aplimpa dar belapius stiebus, todėl augalas atrodo itin dekoratyviai. Tačiau po šiuo nekaltu grožiu slypi pavojus.
Kaip atpažinti pavojingąjį krūmą?
- Žiedai: ryškiai rožiniai arba purpuriniai, keturlapiai, žydi kovo ir balandžio mėnesiais tiesiai ant plikų šakelių, dar neišsprogus lapams.
- Lapai: pasirodo tik baigiantis žydėjimui, jie yra pailgi, lygiakraščiai, susitelkę šakelių viršūnėse.
- Vaisiai: vasaros pabaigoje ir rudenį augalas subrandina ryškiai raudonus, sultingus, bet mirtinai nuodingus vaisius, kurie dažnai patraukia vaikų dėmesį.
- Žievė: pilkšvai ruda, labai tvirta ir sunkiai nutraukiama.
Žalčialunkis yra medingas augalas, tačiau net ir medus, surinktas iš jo žiedų, gali būti nuodingas.
Nuodingosios savybės ir slypintys pavojai
Visos paprastojo žalčialunkio dalys - nuo šaknų ir žievės iki žiedų ir uogų - yra itin nuodingos. Augale kaupiasi stiprūs toksinai: mezereinas ir dafninas. Mezereinas yra mutagenas, galintis sukelti mutacijas ląstelėse ir genuose, ypač paveikiantis nervų sistemą. Dafninas priklauso antivitaminų K grupei, stabdo kraujo krešėjimą ir buvo naudojamas žiurkių nuoduose.
Pavojus liečiant: Net ir trumpas kontaktas su augalo sula, bandant nulaužti šakelę ar nuskinti žiedą plikomis rankomis, gali sukelti stiprų odos paraudimą, patinimą ir skausmingų, vandeningų pūslių susidarymą. Sula veikia kaip stiprus dirgiklis.
Pavojus uodžiant: Ilgai uodžiant stiprų žiedų aromatą, ypač parsinešus nulaužtą šakelę į uždarą patalpą, gali prasidėti galvos skausmas, svaigimas, akių ašarojimas ir pykinimas.
Pavojus prarijus: Raudonos uogos yra pati pavojingiausia augalo dalis. Žolininkė A. Karaliūnaitė įspėja, kad žmogui, ypač vaikui, mirtinai apsinuodyti užtenka vos keleto uogų. Net suaugusiam žmogui mirtina dozė gali būti vos 10 uogų. Suvalgius vos kelias uogas, prasideda stiprus burnos ir gerklės deginimas, vėmimas, kraujingas viduriavimas, traukuliai, inkstų pažeidimai ir gali net iškristi dantys. Nuodingi gelsvai rudi sakai (mezereinas) kaupiasi pumpuruose ir žievėje. Aktyviosios augalo gaminamos medžiagos pasižymi migdančiomis, atpalaiduojančiomis, nuskausminančiomis, liosuojančiomis, bakteriocinėmis ir imunomoduliuojančiomis savybėmis, tačiau jas užgožia nuodingieji sakai.
Net dekoratyvinių veislių, auginamų soduose, žiedelių ar uogų vartoti nerekomenduojama, nes nežinoma jų tiksli nuodingumo koncentracija.
Pirmoji pagalba ir veiksmų gidas
Jei įvyko kontaktas su žalčialunkio sultimis ar uogomis, būtina nedelsiant imtis veiksmų:
- Odos kontaktas su sula: Stiprus perštėjimas, paraudimas, kylančios pūslės. Nedelsiant nuplauti pažeistą vietą dideliu kiekiu vandens su muilu ir kreiptis į medikus.
- Žiedų uostymas uždaroje erdvėje: Galvos svaigimas, silpnumas, pykinimas, ašarojimas. Išeiti į gryną orą, išmesti augalą iš patalpos, gerti daug vandens.
- Uogų ar lapų nurijimas: Deginimas gerklėje, vėmimas, seilėtekis, pilvo skausmai. Skubiai skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112, duoti gerti vandens ir aktyvintos anglies, laukti medikų.
Jei žalčialunkis auga netoli namų ar vaikų žaidimo aikštelės, jį rekomenduojama saugiai pašalinti, iškasant su visomis šaknimis. Šį darbą privaloma atlikti mūvint storas gumines pirštines ir dėvint apsauginius akinius.
Žalčialunkis gamtoje ir dekoratyviniuose soduose
Žalčialunkis yra vienas iš pirmųjų pavasario gamtos ženklų. Jo žydėjimas, ypač ankstyvas, yra geras indikatorius pavasario pradžiai fiksuoti. Augalas dažnai aptinkamas paupiuose, paežerėse, miškų pakraščiuose, lapuočių ir mišriuose miškuose, miško griovose ir žemumose. Šiltėjantis klimatas jam yra palankus, todėl jis tampa vis dažnesnis.
Nors kai kurie sodininkai augina žalčialunkį dėl ankstyvų žiedų, sodinti šį krūmą gyvenamojoje aplinkoje griežtai nerekomenduojama, ypač jei sodyboje lankosi maži vaikai ar naminiai gyvūnai, dėl itin didelio uogų ir žievės toksiškumo. Geriausia grožėtis juo gamtoje tik iš tolo, neliesti ir neragauti.
Daugumai žinduolių šis augalas yra toks pat nuodingas kaip ir žmonėms, tačiau kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, strazdai, uogas lesa be jokios žalos ir taip natūraliai platina augalo sėklas. Tačiau vaikams šios uogos itin pavojingos.
Žalčialunkio mediena yra trapi, todėl greitai nulūžta, o žievė lanksti ir sunkiai nutraukiama. Nors augalas atrodo patraukliai, jo negalima skinti šakelių pavasarinėms puokštėms ar nešti namo. Geriausia taisyklė pamačius žalčialunkį: žiūrėk - fotografuok - bet neliesk ir neragauk.
tags: #zalciankis #augalas #nuodingas