Aktinidijų auginimo naujovės ir ypatumai
Aktinidija (Actinidia Lindl.) priklauso aktinidinių (Actinidiacea) šeimai ir aktinidijų (Actinidia) genčiai. Tai sumedėję vijokliniai augalai (lianos), kilę iš Pietryčių Azijos tropinių miškų, galintys užaugti iki 8-10 metrų aukščio. Jie yra dvinamiai, t. y., skiriami vyriškos ir moteriškos giminės augalai, todėl norint sulaukti derliaus, būtina pasodinti abiejų lyčių augalus. Šiuo metu aktinidijos paplitusios abiejuose Žemės pusrutuliuose, tačiau jų plitimą riboja klimato sąlygos. Europoje pradėtos auginti XIX amžiaus pradžioje, o Lietuvoje dekoratyviniuose želdynuose jos puoselėjamos jau daugiau nei šimtą metų. Gentyje priskaičiuojama 36 rūšys.
Aktinidijų tėvynėje, Tolimuosiuose Rytuose, vietiniai gyventojai jų uogas nuo seno naudojo ne tik maistui, bet ir gydymui. Vaisiuose gausu organizmui reikalingų medžiagų: organinių rūgščių, pektino, karotino, vitaminų C ir E, cukraus, kuris lemia malonų uogų skonį - jos saldžios arba saldžiarūgštės, pasižyminčios švelniu ananasiniu aromatu. Aktinidijų uogos ypatingos tuo, kad pagal vitamino C kiekį jos pralenkia daugelį kitų augalų. Pakanka kasdien suvalgyti vos 3-5 žalias, šaldytas arba džiovintas uogas, ir organizmas bus aprūpintas reikiamu vitamino C kiekiu.
Pagrindinės aktinidijų rūšys ir jų savybės
Lietuvos klimato sąlygomis geriausiai prigyja dvi pagrindinės aktinidijų rūšys:
Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta (Rupr.) Maxim.)
Tai viena šalčiui atspariausių veislių, galinti atlaikyti didesnį nei -30 laipsnių šaltį. Jos žiedai nenukenčia nuo pavasarinių šalnų, nes augalas žydi vėlai, birželio mėnesį, kai šalnų pavojus jau praeina. Anot sodininkų, margalapės aktinidijos vaisiai neturi lygių pagal vitamino C kiekį. Šios veislės uogos sunoksta rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje, vėliau nei kitų veislių, tačiau jos nenubyra nuo krūmo. Margalapė aktinidija yra krūmas arba liana, siekianti 5-7 metrų ilgį, su plonais, 2-5 cm skersmens stiebais. Savaime paplitusi Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje ir Tolimuosiuose Rytuose, ypač Usurijos taigoje ir pietų Sachaline. Vietiniai gyventojai šią aktinidiją vadina „kišmiš“ arba „amūriniu agrastu“. Uogos sunoksta praėjus maždaug 60 dienų po žydėjimo, liepos pabaigoje iki rugsėjo vidurio. Vienas krūmas gali subrandinti kelis kilogramus uogų. Nokdamos jos patamsėja, suminkštėja ir įgauna malonų saldžiarūgštį skonį. Pernokusios ima byrėti. Vaisiai noksta nevienu metu.
Margalapės aktinidijos lapai yra labai dekoratyvūs - jie gražiai nuspalvinti trimis spalvomis: žalia, balta ir rožine. Spalva ryškiausiai išryškėja antroje - trečioje augimo po pasodinimo metais, o kuo vyresnis augalas ir kuo daugiau saulės jis gauna, tuo intensyvesnė lapų spalva tampa. Šios veislės uogos yra tikra vitamino C bomba - 100 g šviežių uogų arba 3-4 didelės aktinidijos atitinka paros vitamino C normą. Uogas augalas sunokina rugpjūčio pradžioje.
Pagrindinis margalapės aktinidijos trūkumas - sunokusios uogos linkusios byrėti. Šią problemą galima spręsti po krūmais patiestus audeklą, ant kurio jos kristų, arba skinti ne iki galo sunokusias uogas, kurios, padėtos patalpoje, subręsta per parą, tampa minkštos ir skanios.
Dailioji aktinidija (Actinidia arguta Siebold et Zucc.)
Ši veislė pasižymi itin augiomis lianomis, kurių stiebai gali užaugti iki 30 metrų ilgio ir 10 cm storio, su plonomis, ilgomis šakomis. Savaime paplitusi Tolimuosiuose Rytuose, Južno-Sachalinsko krašte. Lapai tankūs, žali, blizgūs, beveik odiški. Jauni stiebai yra pilki, o senesnių žievė suskeldėja. Žiedai vienalyčiai, iki 2 cm skersmens, žalsvai baltos spalvos, silpno aromato, susitelkę po kelis. Žydi birželį ir liepą, viliodami bites. Vaisiai - stambios, cilindriškos, kartais rutuliškos uogos, apie 2,5 cm ilgio ir 1,5 cm pločio. Jų skonis primena kivius, tačiau išorė nėra plaukuota. Kultūrinių veislių uogos sveria 4-6 gramus. Prinokusios uogos yra kvapios, labai saldžios, žalsvai geltonos spalvos, su ananasų aromatu. Jose yra 12,2 % cukrų ir 2,6 % organinių rūgščių. Uogos skoniu ir derlingumu pranoksta margalapę aktinidiją, be to, jos sunoksta labiau vienu metu. Prinokusios uogos nenubyra, todėl derlių lengva surinkti. Jas mėgsta daugelis dėl gero skonio. Uogos skinamos rugsėjo antroje pusėje - spalio pradžioje. Nuskynus nesunokusius vaisius, juos galima laikyti vėsioje patalpoje ilgiau nei mėnesį. Augalai pradeda derėti 4-5 metais po pasodinimo.
Dailiosios aktinidijos lapai yra vienspalviai, sodriai žali. Uogos noksta beveik dviem mėnesiais vėliau, spalio pradžioje. Šios aktinidijos išsiskiria uogų dydžiu - jos dvigubai ar trigubai didesnės nei margalapių, tačiau vitamino C jose yra mažiau. Didelis privalumas - prinokusios uogos neskuba byrėti nuo augalo, net visiškai prisirpusios lieka ant šakų. Šios lianos gali augti tiek saulėje, tiek pavėsyje, kas yra didelis pranašumas apželdinant pavėsingas vietas. Svarbu, kad vieta būtų neužmirkstanti, nes augalų šaknų sistema yra paviršinė.
Sodinimas ir priežiūra
Vieta ir dirvožemis
Aktinidijos geriausiai auga vandeniui ir orui laidžioje, pakankamai drėgnoje, bet neužmirkusioje, purioje dirvoje, kurioje gausu humuso. Tinkamiausi yra lengvi ir vidutinio lengvumo priemoliai su derlingu viršutiniu sluoksniu. Lengvesniuose dirvožemiuose aktinidijos labiau kenčia nuo drėgmės trūkumo. Joms labiau tinka silpnai rūgštūs arba neutralūs dirvožemiai; kalkingose dirvose augalai auga blogai. Nors gamtoje aktinidijos auga paunksnėje, apsivijusios aukštų medžių kamienus, gausiau dera saulėtoje, šiltoje vietoje, apsaugotoje nuo vėjų. Jos taip pat puikiai dera ir daliniame pavėsyje.
Pageidautina neutrali arba silpnai rūgšti dirvožemio reakcija. Joms netinka lengvos, greitai džiūstančios smėlio, taip pat ir sunkios molio dirvos, kuriose ilgai užsistovi vanduo.
Sodinimas
Aktinidijas galima sodinti tiek rudenį, tiek pavasarį. Pavasarį sodinti reikėtų kuo anksčiau, kad iki vegetacijos pradžios augalai spėtų įsišaknyti. Augalai, užauginti vazonuose, gali būti sodinami visą sezoną. Prieš sodinimą dirva suariama 25-30 cm gyliu. Aktinidijoms sodinti iškasamos 0,5x0,5x0,5 m (arba 50 cm pločio ir 70 cm gylio) duobės. Jei dirva sunkesnė ar drėgnesnė, į duobės dugną rekomenduojama pripilti 10 cm skaldos, nerišlaus žvyro, rupaus smėlio sluoksnį, netgi plytų duženų ar panašios medžiagos drenažui. Jei sodinama drėgnoje vietoje, prieš sodinimą supilamas 20-30 cm aukščio kalnelis.
Mišinys duobei užpildyti ruošiamas iš derlingos žemės, komposto, rupaus smėlio, galima pridėti ir medžio pelenų. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad į kibirą mišinio galima įberti 100-200 g superfosfato trąšų.
Margalapės aktinidijos sodinamos 1,5-2 m, o dailiosios - 2-2,5 m atstumais eilėje ir 3-4 m tarp eilių. Privačiuose sodybose ar soduose aktinidijos sodinamos atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas augalas bus labai vešlus, todėl reikia sodinti bent jau 3 m atstumais. Jei reikia apželdinti sieną ar pavėsinę, augalai sodinami tankiau - 1,5-2 m atstumais. Sodybose auginamas aktinidijas galima sodinti 0,5-1 m atstumu nuo pastato sienos. Pietinėje namo pusėje augalus reikėtų sodinti toliau nuo sienos, kad jų neperkaitintų saulė.
Būtinas vyriškas augalas
Kadangi didžioji dalis aktinidijų veislių yra dvinamės, derliui būtina sodinti moterišką ir vyrišką augalą. Moteriškų aktinidijų žiedai savomis žiedadulkėmis beveik neapsidulkina (užmezga vos 2-3 %), o jei ir apsivaisina, tai dažniausiai išaugina blogai išsivysčiusias uogas. Todėl aktinidyne būtini vyriški augalai visoms šiuo metu žinomoms veislėms. Paprastai 4-10 moteriškų augalų pakanka vieno vyriško augalo apdulkinimui. Vyriškus augalus reikia išdėstyti taip, kad iki kiekvieno moteriško augalo būtų ne didesnis kaip 10 metrų atstumas.
Atramos ir atraminės sistemos
Kadangi aktinidijos yra sumedėję laipiojantys augalai, jos auginamos ant atramų, kad sparčiai augantys augalai išlaikytų šakų ir uogų derliaus svorį. Antrais auginimo metais išilgai eilių kas 4-5 m iki 0,5-0,7 m gylio įkasami 2,5 m aukščio plieninio vamzdžio 60-80 mm skersmens stulpeliai, prie kurių tvirtinamos įtemptos vielos (špaleriai) 0,6 ir 1,2 bei 1,8 m aukštyje. Viela turėtų būti cinkuotu paviršiumi, bent 3 mm skersmens. Nedengta plieninė viela ilgainiui aprūdija ir, vėjui judinant aktinidijas, pjauna jų šakas. Galiniai vertikalūs stulpeliai turi turėti įstrižą atramą, kad įtemptos vielos neišlenktų stulpų į vidų. Prie pastato atramas ir špalerus reikia tvirtinti ne arčiau kaip 10 cm nuo sienos.
Įrenkite atraminių vielų prie pastato sienos arba pasirūpinkite tvirta pergole. Tokios sistemos turi būti labai stiprios, maži dekoratyviniai kuoliukai netiks. Augalas ilgaamžis ir gali gyventi iki 100 metų, užaugti iki 10 m.
Augalų priežiūra
Laistymas: Aktinidijų krūmeliai, dėl paviršinės šaknų sistemos, labai jautrūs drėgmės trūkumui tiek dirvoje, tiek ore. Todėl nereikėtų jų sodinti atvirose, vėjuotose vietose. Ilgos sausros labai kenkia aktinidijoms. Nusistovėjus sausiems orams, vertėtų jas palieti bent kartą per savaitę, netgi galima visą lianą nupurkšti vandeniu.
Ravėjimas ir tarpueiliai: Margalapių aktinidijų priežiūra šiek tiek sudėtingesnė, kol augalai yra jauni. Jei augalai pasodinti eilėmis, aplink juos reikia nuolat ravėti. Paprastai ravima rankomis, kauptuku kaupiama labai atsargiai, nes aktinidijų šaknys išsidėsčiusios paviršiuje. Kai augalai suauga, piktžolių sumažėja savaime, nes jos atsiduria pavėsyje. Tarpueiliai paprastai šienaujami. Tarpueiliuose patartina įveisti daugiametį žolyną.
Mulčiavimas: Augalai mulčiuojami nupjauta žole, perpuvusiu mėšlu, šiaudais, smulkinta medžio žieve, durpėmis, agroplėvele. Mulčias aktinidijoms yra beveik „privaloma“ priemonė.
Tręšimas: Aktinidijų šaknys yra labai jautrios trąšoms, todėl būtina parinkti tikslias jų normas. Ypač svarbu nepertręšti azoto trąšomis, kurios skatina ūglių augimą, ir jie prieš žiemą nebesumedėja. Rekomenduojama tręšti pavasarį kompleksinėmis trąšomis (N:P:K 1:0,5:1,2). Vienam augalui išbarstoma 50-60 g trąšos. Aktinidijos sunaudoja daug azoto ir kalio, todėl, atsižvelgiant į augalų būklę, atitinkamos trąšos įterpiamos į dirvožemį kelis kartus per sezoną. Pavasarį, prieš pumpurų sprogimą, rekomenduojama tręšti amonio salietra (30 g/kv. m) ir superfosfatu bei kalio druska (po 15 g/kv. m). Nuskynus uogas, pravartu papildomai tręšti superfosfatu ir kalio druska (po 20 g/kv. m). Pageidautina rudenį pakrūmes mulčiuoti 8-10 cm storio perpuvusio mėšlo ar komposto sluoksniu.
Apsauga nuo kačių: Pirmus 2-3 metus po pasodinimo, aktinidijų krūmelius būtina apsaugoti nuo kačių, kurias vilioja aktinidijų šaknų ir ūglių išskiriamas kvapas, primenantis valerijoną. Todėl jauniems augalams katės gali pridaryti daug žalos. Apsaugai tinka vielos tinklas, iš kurio padaroma sandari priedanga, arba gruntas aplink augalą uždengiamas juoda plėvele. Jei sodinama didesnė aktinidija, galima viršūnę iškart pririšti aukštai prie atramos.
Genėjimas
Aktinidijos genimos du kartus per metus: ramybės laikotarpiu (žiemą) ir vasarą. Genėti galima pradėti lapams nukritus ir tęsti iki vasario mėnesio. Svarbu, kad žaizdos iki vegetacijos atsinaujinimo spėtų apdžiūti ir pavasarį „neverktų“. Aktinidijos dera tik ant vienmečių ūglių, todėl šalinamos senos, susiraizgiusios, pažeistos, pašalusios šakos, o derančios - trumpinamos.
Žiemą genėjimo metu šalinamos visos vyresnės nei trejų metų šakos, o dvimečių ir trimečių šakų pašalinama apie 70 %. Paliekamos šakos turi būti tolygiai pasiskirsčiusios, kad ateinančių metų uogų derlius ant augalo irgi būtų tolygiai išsidėstęs. Naujai išaugę ūgliai trumpinami prie pagrindo paliekant 30-40 cm (ant jų kitąmet formuosis derlius). Kai išgenėtoje vietoje išaugs nauji ūgliai, jie trumpinami lygiai taip pat. Svarbiausia negailėti genėjimo.
Geras metas genėjimui yra ruduo, kai lapai nukrinta. Tačiau kai kurie sodininkai rekomenduoja genėti birželį, nes nugenėjus rudenį, liks atviros šakos ir aktinidijos nukentės per pavasarines šalnas. Jei paliksite nenugenėtą krūmą, iki pavasario išleisti lapai padarys skėtį žiedams ir iš dalies apsaugos žemiau esančius žiedus. Griežtai draudžiama genėti pavasarį (kovą), kai iš klevų ir beržų leidžiama sula, nes aktinidijos lengvai leidžia sultis, todėl genint tuo metu augalas gerokai susilpnėja.
Dauginimas
Aktinidijos gerai dauginasi įvairiais vegetatyvinio dauginimo būdais: horizontaliomis atlankomis, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, skiepijant, ir sėklomis. Aktinidijos sėklomis dauginasi lengvai, tačiau sėjinukai neišlaiko motininio krūmo savybių, be to, augalo lytis sužinoma tik po kelerių metų, jam pradėjus žydėti.
Atlankomis
Pavasarį reikia prilenkti ir apkasti keletą suaugusio krūmo pirmamečių stiebų, paliekant kyšoti tik jų viršūnes. Iki rudens drėgnoje dirvoje esantys stiebai įsišaknija ir gali būti atskirti nuo motininio augalo. Galima prilenkto stiebo iškart neapkasti, o palaukti, kol jis sužels. Pirmą kartą apkaupiama arba užpilama kompostu, durpėmis, kai ūgliai užauga 15 cm aukščio. Jiems augant tai reikia pakartoti keletą kartų, kad susidarytų 20-30 cm aukščio kaupas. Per visą vegetaciją prižiūrima, kad dirva būtų drėgna. Rudenį stiebas atkaupiamas ir sukarpomas į keletą dalių - naujų krūmelių.
Žaliaisiais auginiais
Dauginimui reikalingi specialūs įrenginiai: šiltnamiai, inspektoriai ar kitos priedangos, kuriose būtų nuolat palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. Įšaknydinama specialiai paruoštame substrate. Optimali oro temperatūra įšaknydinimo metu - 23-27 laipsniai šilumos. Pakilus temperatūrai virš 30 laipsnių, ūgliai gali perkaisti. Be to, juose sulėtėja procesai, skatinantys šaknų susidarymą. Tačiau per žema temperatūra irgi žalinga. Atvėsus substratui iki 20 laipsnių šilumos, jame esantys auginiai gali pradėti pūti. Puvimą skatina ir per didelė drėgmė. Oro santykinis drėgnis turi būti 90-100 %, o substrato - 70 %. Tokią drėgmę padeda palaikyti dirbtinio rūko įrenginys. Idealu, kai oro temperatūra 2-3 laipsniais žemesnė už substrato temperatūrą. Geriausias dauginimo žaliaisiais auginiais laikas - nuo birželio pradžios iki liepos vidurio.
Dauginimui tinkamiausia vidurinė ūglio dalis. Ūgliai paruošiami dauginimui juos supjaustant į 10-15 cm auginius, turinčius 2-3 lapus. Substratas ruošiamas iš durpių arba durpių, komposto ir derlingos žemės mišinio (1:1:1). Ant 15-20 cm substrato storio užpilamas 4-5 cm storio švaraus upės smėlio sluoksnis. Auginiai susmaigomi į smėlį statmenai 3-4 cm gylyje, 5 cm atstumu vienas nuo kito. Po mėnesio pjūvio vietoje susidaro kaliusas, pradeda augti šaknys.
Sumedėjusiais auginiais
Sumedėjusiais ūgliais (auginiais) dauginti paprasčiau, tačiau jie prasčiau prigyja. Ūgliai dauginimui pjaunami rudenį, per žiemą laikomi drėgname smėlyje 0 laipsnių temperatūroje ir šaknydinami anksti pavasarį inspekte ar lauke. Auginiai paruošiami 15-20 cm ilgio, sodinami įstrižai, paliekant viršuje tik vieną akutę. Per vasarą nuolat drėkinant, apsaugant nuo tiesioginių saulės spindulių, dalis auginių suformuoja šaknis.
Skiepijimas
Aktinidijos gali būti skiepijamos, kai norima viename krūme auginti abiejų lyčių augalus.
Apsauga nuo ligų ir kenkėjų
Viena iš išskirtinių aktinidijų savybių - didelis atsparumas ligoms ir kenkėjams.
Derliaus nuėmimas, laikymas ir perdirbimas
Margalapių aktinidijų uogos Lietuvoje noksta nuo liepos pabaigos iki rugsėjo vidurio. Nokdamos patamsėja, suminkštėja ir pasidaro malonaus saldžiarūgščio skonio. Pernokusios ima byrėti. Noksta ne vienu metu. Jų sunokusios uogos laikosi ant krūmo iki šalnų. Nuskintos ir padėtos šaltai gali išsilaikyti apie mėnesį. Nuskynus dar ne visai sunokusias uogas galima laikyti dar ilgiau. Tai suteikia galimybę pervežti dideliais atstumais, taip pat prailgina perdirbimo laiką.
Uogos valgomos šviežios. Jų švelnus, burnoje tirpsaantis minkštimas turi malonų aromatą. Skanios ir džiovintos, primena razinas. Džiovinamos 50-60 laipsnių temperatūroje. Kadangi šviežias margalapių aktinidijų uogas galima išlaikyti neilgai, jos daugiausia perdirbamos - uogienėms (galima maišyti ir su kitais vaisiais arba uogomis), tyrėms, džemams, kompotams, tinka saldainiams virti, spausti sultims, vynui gaminti, šaldyti.
Dailiosios aktinidijos uogos skinamos rugsėjo pab. - spalio pab. Nuskynus nesunokusius vaisius, juos galima išlaikyti vėsioje patalpoje virš mėnesio.
tags: #aktinidijos #naujoviskos #auginimas