Antros Bulvių Derliaus Auginimas Lietuvoje: Agrotechnikos Ypatumai
Nors Lietuvoje bulvių plotai, kaip ir gyventojų skaičius, kasmet mažėja, bulvės vis dar išlieka svarbiu šalies žemės ūkio kultūriniu augalu. Jų derliui didelę įtaką daro auginimo sąlygos, todėl supratimas apie tinkamą agrotechniką yra itin svarbus siekiant gauti gerą derlių.
Dirvožemio Reikalavimai
Bulvės yra palyginti reiklios dirvai. Dėl savo biologinių ypatumų jos yra purių žemių augalai, nes jų šaknų skvarbumas yra silpnas. Požeminėms bulvių dalims deguonies reikia 6-7 kartus daugiau negu javams. Jeigu trūksta deguonies, bulvių gumbai formuojasi vėliau ir blogiau bręsta.
Lietuvos gamtinėmis sąlygomis bulvės geriausiai uždera įtręštose ir sukultūrintose priesmėlio ir vidutinio sunkumo priemolio dirvose. Gerokai blogiau jos auga sunkiose ir šlapiose dirvose. Sunkioje dirvoje bulvės gali normaliai augti tik tuomet, kai sodinamos į gerai sukultūrintus, organinėmis trąšomis gausiai patręštus arimus ir nėra pavojaus išmirkti.
Vienas svarbiausių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso ir fosforo bei kalio kiekis. Kai humuso mažai, dirvos fizinės ir mechaninės savybės pablogėja. Tyrimais nustatyta, kad, norint velėninėje jaurinėje dirvoje užauginti nuolatinius, ne mažesnius kaip 30-35 tonų iš hektaro bulvių derlius, ariamoje žemėje turi būti ne mažiau kaip 35% humuso.
Dirvos reakcijai bulvės nėra tokios jautrios; jos gerai auga, kai pH yra 4,5-7,0.
Priešsėliai ir Augalų Kaita
Tinkamai parinkus priešsėlius ir laikantis augalų kaitos, bulvių pasėlius galima apsaugoti nuo per dirvą plintančių ligų sukėlėjų ir žaladarių. Praktiška yra sudaryti sėjomainą ir jos laikytis. Kai jos nėra, svarbu išlaikyti tam tikrą augalų kaitą, tinkamai parinkti palankiausius bulvėms priešsėlius.
Sukultūrintose, gerai patręštose dirvose priešsėliai didelės įtakos bulvių derliui neturi. Svarbu, kad žemė būtų puri, gerai įšylanti, nepiktžolėta ir joje būtų daug maisto medžiagų. Gausų bulvių derlių kur kas lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, nes jie dirvos ne tik nenualina, bet netgi kaupia maisto medžiagas.
Geras bulvių priešsėlis yra daugiametės žolės arba jų atvarta, žiemkenčiai (ypač tręšti mėšlu), ankštiniai augalai, šakniavaisiai. Neblogai bulvės dera ir po vasarinių javų, ypač jeigu gausiau patręšiamos. Neblogą derlių galima užauginti ir bulves pasodinus po bulvių, tačiau atsėliuojant gerokai daugiau ligotų gumbų, iškyla nematodų paplitimo pavojus. Ypač vengtina atsėliuoti sėklines bulves.
Lengvoje dirvoje bulves galima auginti po ankštinių, žieminių ir vasarinių javų, o esant būtinam reikalui - ir po bulvių. Paprastas keturių laukų sėjomainos pavyzdys: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus, dobilai. Kur daugiametės žolės neauga, bulvių sėjomainai galima taikyti tokią rotaciją: užimtas pūdymas, žiemkenčiai, bulvės, vasarojus. Tokiu atveju bulvės užima 25%.
Dirvos Paruošimas
Bulvių šaknų sistema palyginti silpnai išsivysčiusi, dirvos purenimui jos 5 kartus jautresnės negu javai. Optimalus dirvos tūrinis svoris, auginant bulves velėniniame jauriniame priemolio dirvožemyje, turėtų būti 1-1,2 g/cm³. Priesmėlio dirvožemyje - 1,3-1,4 g/cm³. Jei tūrinis dirvos svoris 1,5-1,8 g/cm³, bulvių derlius gali sumažėti apie 50 procentų.
Norint gauti gausų ir kokybišką bulvių derlių, žemė iš rudens ir pavasarį turi būti taip dirbama, kad išliktų puri ir oringa iki pat derliaus nuėmimo. Prastai įdirbtoje dirvoje bulvių derlius visuomet mažesnis.
Rudeninis Dirvos Apdirbimas
Rudeninis dirvos įdirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Jeigu bulvės bus auginamos po javų, būtina kuo anksčiau 10-12 cm gyliu nuskusti ražienas. Taip sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių.
Jei javų šiaudai naudojami kaip trąša, jie per derliaus nuėmimą smulkinami ir paskleidžiami ant dirvos, užberiamas azotas (geriausia - karbamidas), skiriant 10 kg gryno azoto kiekvienai užariamų šiaudų tonai. Kiek dirvoje lieka šiaudų, galima nustatyti iš prikultų grūdų svorio. Vėliau rudenį tokios dirvos giliai suariamos.
Po šakniavaisių ir kitų daržovių dirva bulvėms tik giliai suariama.
Pastaruoju metu vietoje piktžolių skutimo naudojami specialūs herbicidai.
Pavasarinis Dirvos Apdirbimas
Pavasarį, kai žemės paviršius pradžiūsta, dirva tuojau pat akėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tenka naudoti kultivatorių ir akėčias.
Praėjus savaitei po pirmojo žemės dirbimo, dirva vėl purenama. Iki bulvių sodžio žemę reikia dirbti kelis kartus. Pavasarinis perarimas naudingas supuolusioms dirvoms, ypač drėgnesnį pavasarį, tačiau tai reikia atlikti laiku ir nesudarant grumstų dirvos paviršiuje.
Kad neišverstume ražienų ar velėnos, ariame 4-5 cm sekliau, negu buvo suarta rudenį, ir akėjame. Kad dirvos paviršius greičiau įšiltų, susidarytų palankesnės sąlygos bulvėms augti, sodinimui paruoštą arimą naudinga suvagoti.
Tręšimas
Bulvėms būtinos azoto, fosforo ir kalio trąšos. Azotas, kaip maisto medžiaga, turi daugiausia įtakos derliui, nuo jo priklauso lapų gausa ir šaknų veikla. Be to, azoto trąšos lemia ne tik derlių, bet ir jo kokybę (sausų medžiagų ir krakmolo kiekį, gumbų tinkamumą kulinarijai ir pan.).
Kalis reguliuoja angliavandenių susidarymą ir jų apykaitą, nulemia ląstelių osmosinį spaudimą ir vandens kiekį. Jeigu trūksta kalio, didėja jautrumas pažeidimams ir juodajam dėmėtumui. Kai kalio pakanka, bulvės lengviau pakelia sausras.
Be azoto, fosforo ir kalio, bulvėms reikia magnio, kalcio, sieros, boro ir kitų mikroelementų.
Mėšlas ir Alternatyvios Trąšos
Visų bulvėms reikalingų makro- ir mikroelementų yra mėšle, tačiau nuo jo padaugėja piktžolių sėklų. Ypač mėšlas veiksmingas lengvose dirvose. Nors tai gera trąša, bet krėsti daugiau kaip 60-80 t/ha gero perpuvusio mėšlo neverta.
Tręšimo laikas didesnės reikšmės bulvių derliui neturi. Šiuo metu mėšlas yra deficitas, tad viena išeitis - tręšti kompleksinėmis trąšomis, kita - susmulkinti ir užarti šiaudus, dar kita - auginti žaliąją trąšą. Šiam tikslui labiausiai rekomenduojami ankštiniai augalai, tačiau jų sėkla brangi.
Azoto, Fosforo ir Kalio Trąšos
Azoto, fosforo ir kalio trąšomis būtina tręšti prieš arba per bulvių sodį. Gumbams užmegzti esminės įtakos turi pakankamas maisto medžiagų, ypač azoto, kiekis iki vagų uždengimo bulvienojais. Iki žydėjimo bulvės paima apie 80% viso azoto. Pavėluotai išbertos azoto trąšos užvilkina gumbų susidarymą ir brendimą.
Fosforas pasisavinamas panašiai kaip azotas, tik jo reikia mažiau, o kalio gumbai paima daugiau negu fosforo. Tinkamiausias NPK santykis bulvėms yra 1:1:1. Padidinus vienos trąšos kiekį, derlius nepadidėja. Tačiau norint, kad derliaus kokybė būtų geresnė, rekomenduojamas NPK santykis yra 1,0:1,1:1,5.
Lapų Tręšimas
Nustatyta, jog gumbų skaičius kere priklauso nuo kokybiško ir laiku atlikto bulvių tręšimo per lapus. Tai ypač aktualu auginant ankstyvąsias bulves, nes jų vegetacijos periodas trumpesnis už vėlyvųjų.
Tręšti per lapus reikia gumbų mezgimo metu. Nelygu gamtinės sąlygos (dirvos drėgmė, temperatūra, augalų gyvybingumas), formuojasi didesnis ar mažesnis stolonų sustorėjimas, taigi - būsimųjų gumbų skaičius. Tuo metu papildomai patręšus per lapus, bulvės gauna signalą, kad jos gali išmaitinti daugiau gumbų ir atitinkamai daugiau jų užmezga.
Gumbų susidarymo pradžia, tai yra ankstyvųjų bulvių stolonai sustorėja praėjus 15-20 parų po sudygimo. Optimalus pirmo tręšimo per lapus laikas - kai pirmi sustorėjimai tampa smeigtuko galvutės dydžio.
Kiekvieno bulvių augintojo tikslas - kad visi užsimezgę gumbai užaugtų ir pasiektų bent minimalaus prekinio gumbo dydį.
Parenkant trąšas, svarbus jose esantis maisto medžiagų kiekis, kam bus skirtos bulvės, kokio derliaus siekiame ir, žinoma, trąšų kaina. Praktiškai tręšimas per lapus dažnai sutampa su purškimais nuo bulvių maro (fitoftoros). Purkšti patartina vėsesnę dieną ar pavakare, kad nebūtų apdeginti bulvienojai.
Gumbų Paruošimas Sodinukui
Labai svarbu tinkamai paruošti gumbus sodinimui. Pavasarį svarbu sėklą laiku gerai išrūšiuoti, atskirti nestandartinius, sugedusius gumbus ir 2-3 savaites pravėdinti. Taip gumbai pasiruošia dygti, jų derlingumas padidėja 6-8 proc.
Prieš sodinimą 25-100 g masės gumbai suskirstomi į smulkius (35-50 g), vidutinius (51-80 g) ir stambius (81-100 g). Gausiausias derlius gaunamas sodinant vidutinio stambumo gumbus.
Stambūs gumbai anksčiau sudygsta, juose yra daugiau maisto medžiagų ir drėgmės. Kuo ankstyvesnė bulvių veislė, o dirvos blogesnės, prastesnis tręšimas ir meteorologinės sąlygos, tuo didesnę reikšmę turi gumbų stambumas. Didesnė bulvė išaugina stipresnius daigus, iš jų išauga stipresni kerai ir gaunamas didesnis derlius.
Sodinant stambesnius negu 100 g gumbus, bulvių padauginimo koeficientas nedidelis, o sėklos sunaudojama daug daugiau. Sodinti smulkius gumbus verta tik tada, kai juos aukštos reprodukcijos pasėlyje išaugina devirusuoti augalai.
Kad bulvių, ypač ankstyvų, derlius greičiau išaugtų ir būtų gausesnis, labai svarbu tinkamai paruošti gumbus sodinimui. Daigintos bulvės ne tik greičiau sudygsta, bet ir jų vegetacija aplenkia didžiausią ligų ir kenkėjų antplūdį, gaunamas 20-25% didesnis derlius.
Beje, daiginimas skiriasi nuo vėdinimo, vytinimo ar džiovinimo. Daiginama šviesoje, 30-40 parų, kol bulvių daiguose susidaro šaknelių pradmenys, iš kurių dirvoje išauga stiprios šaknys.
Lauke pasodintos daigintos bulvės per 3-5 dienas išleidžia šakneles, o per 10-15 parų dirvos paviršiuje pasirodo ir daigai. Daiginant bulves, daigų skaičius priklauso nuo gumbo stambumo ir veislės. Daiginti normalaus stambumo sėkliniai gumbai duoda trečdaliu daugiau daigų ir produktyvių stiebų negu smulkūs.
Daiginimo temperatūra nuo 8 iki 17 °C, trukmė 30-45 paros. Kad daigai neištįstų, temperatūrą reikėtų sumažinti iki 7-8 °C, oro drėgmė patalpoje turėtų būti 85-90 proc. Tamsoje bulvės daiginamos kaip šviesoje, tik jų daigeliai būna daug trumpesni, jas sunkiau pasodinti.
Bulvių Sodinimui Optimalus Laikas ir Gylis
Negalima labai tiksliai apibrėžti bulvių sodinimo kalendorinės datos, nes ji priklauso nuo pavasario ankstyvumo, dirvos drėgnumo ir įšilimo greičio bei kitų sąlygų. Bulvės gali sudygti, kai dirvoje 4-5 laipsniai šilumos, tačiau tokie daigai auga labai lėtai, juos puola įvairios ligos.
Patirtis rodo, kad geriausias kalendorinis bulvių sodinimo laikas yra balandžio III ir gegužės I dešimtadieniai. Visais atvejais pagrindiniai sodinimo laiko kriterijai - dirvos temperatūra ir drėgmė.
Užėjus šalnoms, bulvių daigai nukenčia ir dalis jų per 5-6 val. žūsta jau esant neigiamai 2 °C temperatūrai. Kai būna -3 °C ir žemesnė temperatūra, žūsta visi bulvių daigai.
Vėlyvą pavasarį bulves tenka sodinti gegužės pradžioje ir net viduryje.
Vagotoje dirvoje pasodintos bulvės sparčiau dygsta, auga ir bręsta, nes dirva greičiau įšyla, į ją lengviau patenka oras.
Bulvių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio sudėties, sodinimo laiko, sėklos stambumo. Gylis matuojamas nuo vagos keteros iki gumbo viršaus. Sunkesnėse dirvose geriausia sodinti 5-8 cm, o lengvose - 8-12 cm gyliu.
Bulvių Priežiūra
Pasodintų bulvių negalima pamiršti: reikia naikinti piktžoles ir purenti dirvos paviršių, kad prie šaknų, ir ypač prie stolonų, laisvai patektų oras. Pirmasis bulvių priežiūros tikslas - palaikyti purią dirvą, antrasis - neleisti piktžolėms dygti ir sunaikinti sudygusias. Ir sukultūrintose dirvose piktžoles naikinti būtina.
Normaliomis sąlygomis bulvės sudygsta po 3-4 savaičių, o sudaigintos dangaus žydrynę išvysta po 14-18 parų. Drėgną ir vėsų pavasarį jos dygsta ilgiau, bulvienojai tarpueilius uždengia tik po 3-4 savaičių, todėl nuolat turi būti naikinamos piktžolės ir purenamas dirvos paviršius.
Pūrioje dirvoje sparčiau mineralizuojasi maisto medžiagos, kurias augimo pradžioje intensyviai naudoja bulvių daigai. Kaupiant ir akėjant, kol jos dar būna baltų siūlelių tarpsnio, sunaikinama iki 80% piktžolių.
Mechaninė Pasėlių Priežiūra
Pasėlių priežiūros agregatų parinkimas priklauso nuo mechaninės dirvožemio sudėties ir dirvos būklės. Dirbant tradiciniais agregatais, geriausia priežiūra - akėti keturis kartus, iš jų tris kartus iki sudygimo kas 5-7 dienos, pradedant praėjus penkioms dienoms po sodinimo.
Sudygusių bulvių pasėlių tarpueiliai purenami ir bulvės kaupiamos tol, kol bulvienojai visiškai uždengia tarpuvagius. Kai darbai atliekami laiku ir kokybiškai, kaupimas ir akėjimas iki bulvių sudygimo sunaikina apie 80% sudygusių piktžolių. Kaupiant ir purenant sudygusias bulves, sunyksta dar 30-60%.
Nemažai piktžolių priauga, kai pasėlis retas, bulvės sudygsta ne vienu metu arba kai lietingi orai trukdo laiku kaupti ir akėti. Tada naudojami herbicidai. Kuo jaunesnės piktžolės purškiamos, tuo lengviau jos sunaikinamos.
Kenėjai ir Ligos
Žalingiausi kenkėjai - kolorado vabalai, spragšiai, amarai. Kokybišką bulvių apsaugą nuo kolorado vabalų lemia gera agrotechnika, bulvienojų liekanų sunaikinimas, purškimas insekticidais. Geriausia insekticidais naikinti I-III ūgio lervas. Jei vabalai pasirodo tik laukų pakraščiuose, pakanka apipurkšti tas vietas.
Kova su bulviniais nematodais labai komplikuota, nes cistos gali būti gyvybingos daugiau kaip dešimtmetį. Pagrindinė jų išvengimo priemonė užkrėstose dirvose - atsparių nematodams veislių auginimas.
Kovoti su spragšių lervomis, kaip ir su kitais dirvoje gyvenančiais kenkėjais, sunku. Tik laikantis agrotechnikos reikalavimų (tinkama sėjomaina ir priešsėliai, ražienų skutimas, gilus arimas, piktžolių naikinimas) pavyksta apsaugoti augalus nuo kenkėjų pažeidimo, o pačius kenkėjus bent iš dalies sunaikinti.
Ligos ir Jų Profilaktika
Kalbant apie bulvių marą, pirmiausia reikia tinkamai ir laiku atlikti visus agrotechnikos darbus, nes tai sumažina ligos infekciją, riboja maro plitimą lauke, padidina bulvių atsparumą, apsaugo gumbus nuo užsikrėtimo.
Rizoktoniozė - viena iš pagrindinių bulvių daigumą mažinančių ligų. Jos plitimą riboja gera agrotechnika, sėjomaina, kokybiška sėkla, tinkamas bulvių sodinimo ir vėliau nukasimo laikas, subalansuotas tręšimas, kalkinimas.
Su rauplėmis kovojama netiesiogiai, padeda agrotechninės priemonės.
Sausasis puvinys - viena labiausiai paplitusių ir žalingiausių sandėliuojamų bulvių ligų. Gumbų puvimą stabdo optimalus sandėliavimo režimas, kasmetinė saugyklų dezinfekcija, mechaninių gumbų pažeidimų mažinimas ir, žinoma, derliaus nuėmimas laiku.
Šlapiasis puvinys - sandėliuose laikomų bulvių liga. Ligos plitimą ir žalą sumažina, gumbų atsparumą padidina gera agrotechnika: daiginimas šviesoje, tarpueilių purenimas, kaupimas, tinkamos derliaus laikymo sąlygos.
Juodoji kojelė - bulvių vegetacijos ir sandėliavimo liga.
Dažniausiai vienas augalas serga 2-3 virusinėmis ligomis. Žinoma apie 20 bulves pažeidžiančių virusų. Virusinių ligų pernešėjai - amarai.
Derliaus Nuėmimas
Derliaus nuėmimo kokybė labai priklauso nuo patirties bei sugebėjimo organizuoti darbus. Bulviakasis - vienas svarbiausių bulvių augintojų darbų.
Apie bulvių brandą ir bulviakasio laiką dažniausiai sprendžiama iš bulvienojų. Tai ydingas vertinimas. Ar bulvės subrendusios, parodo gumbo odelės tvirtumas, o bulvienojus, kaip kliuvinius, būtina pašalinti.
Labai svarbu, kad bulvės būtų subrendusios. Tuomet gumbai ne tik lengviau atsiskiria nuo stolonų, bet ir kokybiškiau surenkami. Bulvės gali subręsti natūraliai arba pagreitintai, kai maras sunaikina bulvienojus. Tai - bėda, nes tuomet bulvių pasėliuose sparčiai pakyla rudeninės piktžolės. Jos sunkina derliaus nuėmimo mašinų darbą ir labai padidina derliaus nuostolius.
tags: #antro #derliaus #sejamoji