Ligos ir kenkėjai, dėl kurių augalai vysta ir ruduoja

Augalų vystymasis ir lapų ar žiedų rudavimas gali sukelti didelį susirūpinimą sodininkams. Šie simptomai gali būti nulemti įvairių veiksnių, pradedant netinkamu laistymu ir baigiant sudėtingomis ligomis bei kenkėjų invazijomis. Supratimas apie galimas problemas ir jų požymius yra pirmasis žingsnis link efektyvios augalų priežiūros.

Pagrindinės augalų vystymosi ir rudavimo priežastys

Augalų gyvybingumo sumažėjimą ir rudavimą gali sukelti daugybė veiksnių, kuriuos galima suskirstyti į kelias pagrindines kategorijas:

1. Netinkamas laistymas

Vienas dažniausių ir, paradoksaliai, sunkiausiai atpažįstamų kaltininkų yra netinkamas laistymas. Tai gali reikšti tiek perlaistymą, tiek vandens trūkumą.

Perlaistyti augalai dažnai atrodo sveiki ir žali, tačiau jų lapai praranda tvirtumą, tampa minkšti, geltoni su rudais pakraščiais, o vėliau pradeda vysti nuo viršaus.
Perdžiūvę augalai reaguoja kitaip: lapų kraštai tiesiog sausėja, raitosi į viršą ir tampa traškūs, o žiedai greitai praranda spalvą, atrodo nublukę, tarsi apdegę.

Daugelis augalų, pavyzdžiui, hortenzijos, mėgsta drėgmę, bet ne šlapią dirvą. Laistyti reikėtų gausiai, bet ne per dažnai - kartą ar du kartus per savaitę, priklausomai nuo oro sąlygų. Molingoje dirvoje, kur drėgmė išlieka ilgiau, laistyti reikėtų dar rečiau.

Patarimai: Jei įtariate perlaistymą, nutraukite laistymą kelioms dienoms. Jei įtariate perdžiūvimą - laistykite lėtai ir palaipsniui. Kartais, esant stipriam pažeidimui, gali tekti paaukoti žiedus, nupjaunant ruduojančius ir leisti augalui skirti energiją lapų regeneracijai.

2. Saulės pažeidimai

Nors saulė yra gyvybiškai svarbi augalams, per didelis jos kiekis, ypač karštomis dienomis, gali sukelti pažeidimus. Saulės nudegimai dažniausiai pasireiškia lapų kraštų arba viršūnių rudavimu. Žiedai taip pat gali reaguoti, ypač šluotelinės hortenzijos, kurios žydi vasaros viduryje.

Patarimai: Jauniems ar neseniai pasodintiems augalams, ypač pietinėje pusėje, reikėtų suteikti dalinį pavėsį. Aplink augalą naudokite mulčią, kuris apsaugo šaknis nuo perkaitimo ir lėtina drėgmės garavimą. Karštą vasarą augalus laistykite vakare.

3. Trąšų disbalansas

Netinkamas trąšų naudojimas gali sukelti augalų stresą ir rudavimą. Dažniausiai pasitaikančios klaidos yra pertrėšimas azotu, ypač sezono pradžioje, arba neorganinių trąšų kaupimasis, ypač vazonuose.

Patarimai: Naudokite trąšas su subalansuotu NPK santykiu. Pavasarį geriausiai tinka kompleksinės, lėto poveikio trąšos. Vasaros viduryje, kai formuojasi žiedynai, svarbiausias yra fosforas ir kalis. Trąšos neturėtų būti su chloru, o dar geriau - su pridėtu magniu ar mikroelementų kompleksu. Jei tręšiate dažnai, bet nedarote išplovimo, susikaupia druskos, kurios gali deginti šaknis.

4. Dirvos pH ir maistinių medžiagų įsisavinimas

Dirvos rūgštingumas (pH) yra labai svarbus veiksnys. Jei pH yra per aukštas, augalas, net turėdamas pakankamai maisto medžiagų, jų negali tinkamai įsisavinti.

5. Dirvos struktūra ir drenažas

Hortenzijos vertina tolygią drėgmę, bet tikrai nemėgsta stovinčio vandens. Dirvos struktūra yra labai svarbi - molingame grunte dažniau kaupiasi drėgmė, o smėlingame ji greitai pasišalina. Jei pastebite, kad po lietaus vanduo ilgai stovi, tai ženklas, kad šaknys gali pradėti pūti.

Patarimai: Jei dirva molinga, ją galima praturtinti durpėmis arba lengvu kompostu. Mulčias padeda palaikyti tolygią drėgmę ir apsaugo šaknis.

Augalų ligos, sukeliančios vystymąsi ir rudavimą

Daugelis grybinių, bakterinių ir virusinių ligų gali sukelti augalų vystymąsi ir lapų ar žiedų rudavimą. Šie susirgimai dažnai prasideda nedidelėmis dėmelėmis, kurios vėliau didėja, o pažeistos augalo dalys nunyksta.

Grybelinės ligos

Tai viena dažniausių augalų ligų grupių. Jų simptomai gali skirtis priklausomai nuo sukėlėjo ir augalo rūšies.

Fitoftorozė (Phytophthora): Ypač pavojinga ir nepagydoma liga, pažeidžianti šaknis. Tujoms ji sukelia visų augalo dalių rudavimą, pilkšvą spalvą, o atkasus šaknis, jos būna rudos, minkštos ir skleidžia puvimo kvapą. Priežastis - per drėgna dirva.
Rauplės: Obelims ir kriaušėms būdingos ligos, sukeliančios rudas ar juodas dėmeles ant lapų, vaisių ir ūglių. Obelims jos sukelia rudas dėmeles ant vaisių, kurios vėliau susiraukšlėja ir sutrūkinėja. Kriaušių vaisiai giliai sutrūkinėja ir deformuojasi, o ūgliai būna jautrūs pažeidimams.
Tikroji miltligė: Pasireiškia baltu miltuotu apnašu ant lapų, stiebų ir žiedų. Pažeisti lapai dažnai susiraito, deformuojasi ir nudžiūsta.
Septoriozė: Sukelia ovališkas, tamsiai pilkas dėmeles ant lapų, kurios vėliau susilieja. Dėmių centruose matomi juodi grybo piknidžiai.
Cilindrosporiozė: Ant lapų susidaro tamsiai rudos, šviesiu ratu apjuostos dėmės. Ligos apimti lapai džiūsta.
Ramuliariozė: Pasireiškia netaisyklingomis, nuo pilkai rusvų iki tamsiai rudų dėmių su šviesiai pilku sporų apnašu.
Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea): Sukelia rudavimą ir vystimąsi žiedlapių, ant kurių susidaro pilka sporų masė. Ant lapų atsiranda rusvos dėmės, stiebas suminkštėja ir apsitraukia apnašomis. Vaisiai gali supūti.
Sklerotinis stiebo puvinys: Sukelia pažeistų augalų audinių puvimą, apsitraukusį balta grybiena ir juodais skleročiais.
Baltasis puvinys: Sukelia pažeistų augalų audinių puvimą, ypač drėgnomis sąlygomis.
Sausligė (pvz., pomidorų): Ant lapų atsiranda rudų, koncentriškai rievėtų dėmių, kurios sukelia lapų džiūvimą. Ant vaisių gali susidaryti sauso puvinio dėmės.
Alternariozė: Sukelia rudas, kampuotas, koncentriškai rievėtas dėmes ant lapų ir vaisių.
Askohitozė: Ant lapų atsiranda didelės, apskritos ar netaisyklingos dėmės, kurios vėliau tamsėja. Ant stiebų dėmės būna pailgos, sausos.
Netikroji miltligė: Ant lapų atsiranda šviesiai žalsvos dėmės, kurios vėliau paruduoja ir apribojamos lapo gyslų.
Agurkų rauples (sukėlėjas Cladosporium cucumerinum): Ant lapų susidaro rudų, kampuotų dėmių, o ant vaisių - pavandenijusių dėmelių.
Agurkų septoriozė: Ant lapų atsiranda smulkios, tamsiai rudos dėmelės su vandeningu apvadu.
Moniliozinė degligė: Pavasarį sukelia žiedynų, lapų ir ūglių rudavimą bei džiūvimą. Vėliau puola nokstančius vaisius.
Kokomikozė: Pažeidžia vyšnių lapus, sukeldama rausvai rudas dėmeles ir masinį lapų kritimą.
Jurginų mozaika (virusinė liga): Lapus išmargina gelsvai žalsvos dėmės, lapai deformuojasi.
Agurkų mozaika (virusinė liga jurginuose): Lapus išmargina šviesios, vingiuotos juostos.
Žieduotoji dėmėtlige (virusinė liga): Lapus išmargina koncentriškos ar zigzago pavidalo dėmės.
Fuzarinis šakniagumbių puvinys: Pažeidžia stiebo pagrindą, ūgliai vysta, šakniagumbiai ruduoja ir pūva.
Diegavirtė: Pažeidžia auginių šaknų zoną, sukeldama puvinio dėmes ir greitą auginių žūtį.
Entilomozė (kūlės): Ant lapų susidaro šviesiai žalios, kampuotos dėmės, kurios vėliau pilkėja ir išdžiūsta.
Bakterinis puvinys: Bakterijos, plintančios su vandeniu, sukelia augalų audinių puvimą ir nemalonų kvapą.
Bakterinis vėžys: Sukelia išaugas ant šakniagumbių ir šaknies kaklelio, kurios vėliau tamsėja ir pūva.
Bakterinė gumbaligė: Sukelia ūglių sustorėjimą ir sustiprėjusį augimą stiebo pamatinėje dalyje.

Bakterinės ligos

Bakterinė degligė (Erwinia amylovora): Pavojinga vaismedžių ir dekoratyvinių augalų liga, sukelianti ūglių, šakelių ir žiedų vystymąsi, rudavimą ar juodavimą. Pažeisti vaisiai mumizuojasi ir pajuoduoja. Ant šakų ir kamieno susiformuoja nekrotinės sritys.
Juodoji kojelė: Sukelia bulvinių augalų stiebų ir šaknų juodavimą, vėliau gumbo vidus juoduoja ir pūva.

Virusinės ligos

Virusinės ligos dažnai sunkiai atpažįstamos, nes jų požymiai gali būti neryškūs. Jos gali sukelti lapų mozaiką, dryžuotumą, deformacijas ir bendrą augalo silpnumą.

Augalų kenkėjai

Įvairūs vabzdžiai ir kiti smulkūs organizmai gali tiesiogiai pažeisti augalus arba pernešti ligas, sukeldami vystymąsi ir rudavimą.

Vabzdžiai

Amarai: Maži, įvairių spalvų vabzdžiai, siurbiantys augalų sultis. Jie kenkia lapams, stiebams, vaisiams ir žiedams, sustabdo augalo augimą. Užsikrečia savo išmatomis. Jų išskiriamas lipčius yra palanki terpė suodgrybiams.
Erkės: Smulkūs voragyviai, siurbiantys augalų sultis. Pažeistų lapų viršutinė pusė tampa dėmėta, lapai blykšta ir sudžiūsta.
Tripsai: Smulkūs vabzdžiai, siurbiantys augalų audinių sultis. Pažeisti lapai išblykšta, paruduoja ir nudžiūsta. Gali pernešti virusines ligas.
Baltasparniai: Smulkūs balti vabzdžiai, siurbiantys augalų sultis. Augalai būna užteršti lipniomis išmatomis, ant kurių veisiasi juodligės sukėlėjai.
Uodeliai (pvz., agurkinis uodelis): Kenkia šiltnamiuose auginamiems agurkams, pažeisdami šaknis ir stiebų apatinę dalį.
Kolorado vabalai: Graužia lapus, palikdami tik gyslas.
Spragšiai: Lervos graužia požemines augalų dalis, ypač šakniagumbius, išgraužia kiaurymes.
Kurkliai: Kenkia įvairių augalų požeminėms dalims.
Dirvinukai: Pažeidžia įvairių augalų požemines dalis.
Kopūstinis amaras: Siurbia augalų sultis, lapai pagelsta, užsiraito, gūžės būna mažesnės.
Moliūginis amaras: Pažeidžia agurkus ir moliūgus, siurbia lapų, ūglių, žiedų sultis.
Tujinė kandelė: Lervos gyvena spyglio viduje, todėl augalai atrodo pageltę ir nulinkę.
Tujinis amaras: Ant šakų ir kamieno matomi pilkai rudi vabzdžiai, išskiriantys lipnų skystį, ant kurio vėliau veisiasi suodligė.

schematinis vabzdžių, kenkiančių augalams, atvaizdas

Profilaktika ir kontrolės priemonės

Norint išvengti augalų vystymosi ir rudavimo, svarbu taikyti kompleksines apsaugos priemones.

1. Tinkama agrotechnika

Auginti atsparius hibridus: Pasirinkite veisles, kurios yra atsparios dažniausiai pasitaikančioms ligoms ir kenkėjams.
Dirvožemio paruošimas ir priežiūra: Dezinfekuoti dirvą, palaikyti optimalų rūgštingumą, gerinti dirvos struktūrą ir drenažą.
Tinkamas laistymas: Laistyti saikingai, vengiant tiek perdžiūvimo, tiek ir perlaistymo.
Vėdinimas ir oro cirkuliacija: Užtikrinti gerą vėdinimą, ypač šiltnamiuose ir tankiai pasodintuose augaluose.
Sėjomaina: Keisti augalų auginimo vietas, kad būtų išvengta dirvožemio išsekimo ir ligų kaupimosi.
Mulčiavimas: Naudoti mulčią, kuris padeda išlaikyti drėgmę, apsaugo šaknis nuo perkaitimo ir slopina piktžolių augimą.
Papildomas tręšimas: Tręšti subalansuotai, atsižvelgiant į augalo poreikius ir dirvožemio sudėtį. Naudoti kalcio salietrą, jei reikalinga.

2. Augalų apsaugos priemonės

Fungicidai: Purkšti augalus fungicidais, ypač profilaktiškai, prieš pasirodant ligų požymiams, arba pastebėjus pirmuosius simptomus. Naudoti prevencinius purškimus, ypač kritiniais ligos pasireiškimo laikotarpiais (pvz., žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant).
Insekticidai: Naudoti insekticidus kenkėjams naikinti, ypač jei pastebimi jų pažeidimo požymiai.
Biologinės priemonės: Naudoti biologinius fungicidus ir insekticidus, kurie yra draugiškesni aplinkai.
Dirvos dezinfekcija: Naudoti dirvos dezinfekavimo priemones, ypač jei ankstesniais metais buvo pastebėta daug ligų.
Sėklų beicavimas: Kokybiškas sėklų beicavimas padeda apsisaugoti nuo dirvožemio ligų.
Pažeistų augalų ar dalių šalinimas: Laiku pašalinti ir sunaikinti sergančius augalus ar pažeistas augalo dalis, kad būtų išvengta ligos plitimo.

Svarbu laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų požymius ir imtis atitinkamų priemonių. Ne kiekvienas lapo rudavimas reiškia mirtiną ligą, tačiau kai rudumas plinta net ant jaunų lapų ar žiedų, o šalia pasirodo dėmės, pelėsis ar pūvantis audinys, jau kalbama nebe apie stresą, o apie ligą. Laiku atpažinus ir tinkamai sutvarkius problemą, augalą dar galima išgelbėti ir džiaugtis jo sveikata bei grožiu.

tags: #liga #del #kurios #augalai #vysta #ir