Eupatorium fistulosum augalas: auginimas, priežiūra ir dekoratyvinės savybės
Įvadas į Eupatorium (Kemeras)
Kemeras (lot. Eupatorium) - tai astrinių (Asteraceae) šeimos augalų gentis, apimanti daugiamečius žolinius augalus su nedideliais graižais. Šie augalai, kurių žiedai (3-7 vienetai) susitelkę į skėtiškas šluoteles stiebo ir šakų viršūnėse, gali būti rausvos ar baltos spalvos. Gentyje priskaičiuojama apie 600 rūšių, daugiausia paplitusių Amerikoje, o daugelis jų pasižymi dekoratyvumu.
Kemeras yra puikus pasirinkimas gėlynui papuošti ir bitėms bei kitiems vabzdžiams privilioti. Nors kai kurios rūšys aptinkamos natūraliose Lietuvos buveinėse, dekoratyvios ir aromatingos veislės dažnai auginamos soduose ir gėlynuose. Šie augalai yra tikri vabzdžių „numylėtiniai“, pritraukiantys visą pulką įvairiausių gyvių, nes yra puikus nektaro šaltinis.
Pagal naujausią klasifikaciją, daugelis anksčiau kemerams priskirtų rūšių dabar yra klasifikuojamos kitose gentyse, pavyzdžiui, Eutrochium. Tačiau Lietuvoje ir kitose šalyse iš įpročio dažnai tebevadinami senaisiais lotyniškais pavadinimais.
Dekoratyvinės kemero rūšys ir veislės
Medelynai siūlo keletą kemero rūšių ir veislių, kurios gali papuošti gėlyną. Kai kurios populiariausios veislės:
- Dėmėtasis kemeras (Eutrochium maculatum): viena dažniausiai auginamų dekoratyvinių rūšių. Pasiekia didelį ūgį (1,5-2,0 m), turi plačiai lancetiškus lapus ir dėmėtus stiebus.
- „Snowball“: veislė su baltais žiedais, užauga iki 1,6 m, žydi rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
- „Lagg“: žemaūgė veislė (iki 1 m aukščio) su rožiniais žiedais ir tamsiai žaliais lapais.
- „Phantom“: apie 80-110 cm aukščio ir 30-50 cm pločio augalas, kurio tamsiai rožiniai-purpuriniai žiedai žydi liepos-rugsėjo mėnesiais.
- „Album“: siekia iki 200 cm aukščio ir 70 cm pločio, pasižymi dideliais, baltais žiedynais, žydinčiais liepą-rugpjūtį.
- „Glutball“: itin dideliais, ryškiai purpuriniais žiedynais, tamsiai žaliais lapais ir tamsiai bordo spalvos tvirtais stiebais.
- Sąlyginai žemaūgiai kemerai (priskiriami Eutrochium dubium): pasižymi siaurai lancetiškais lapais ir purpuriniais ar žaliais stiebais.
- „Little Joe“: siekia 1,3 m aukščio, turi alyviškai rožinius žiedus, tvirtus, tamsiai raudonus stiebus, žydi nuo rugpjūčio iki rugsėjo pabaigos.
- „Baby Joe“: kompaktiška, iki 1,6 m aukščio veislė su gausiais rožiniais (alyviškai) žiedais ir žaliais lapais.
- „Ivory Towers“: užauga iki 1,8-2 m, jo žiedai dramblio kaulo spalvos, žydi liepos-rugsėjo mėnesiais.
- „Augustrubin“: veislė užauga apie 1,5 m aukščio, turi ryškiai purpuriškai rožinius žiedus, kurie pražysta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais.
Auginimo sąlygos ir priežiūra
Kemero auginimo sąlygos šiek tiek varijuoja priklausomai nuo pasirinktos rūšies.
Vieta
Kemerai geriausiai auga pilnoje saulės šviesoje, kur pasiekia maksimalų potencialą, būdingą aukštį ir gausiai žydi. Aukštosios kemerų veislės sodinamos gėlyno fone arba natūralistinio želdyno centre. Puikiai tinka prie vandens telkinių, lietaus sodų, natūralistinių pievų ir didelių daugiamečių kompozicijų. Kai kurios veislės gerai auga ir pusiau pavėsingose vietose.
Dirvožemis
Eupatorium fistulosum kemerams reikalinga šlapoka dirva, o kitoms rūšims pakaks vidutiniškai drėgnos, kartais galinčios ir permirkti. Optimalus dirvožemio pH yra 6,0-7,2, augalai toleruoja silpnai rūgščią dirvą. Geriausia dirvos struktūra - humusinga, struktūriškai puri, bet drėgmę laikanti. Idealiu variantu laikomas priemolis su kompostu.
Laistymas
Pirmus metus kemerai laistomi reguliariai. Jiems įsišaknijus, laistymas reikalingas tik per sausras.
Mulčiavimas ir tręšimas
Jeigu dirva skurdi, galima pavasarį paberti ar užpilti lėto veikimo daugiametėms gėlėms skirtomis trąšomis. Tačiau dažnesniu atveju pakaks pavasarį pamaitinti kompostu.
Genėjimas
Rudenį kemerus galima nupjauti iki žemės arba palikti per žiemą, kas yra estetiška ir naudinga vabzdžiams. Kitas galimas genėjimo laikas yra gegužės pabaiga.
Dauginimas
Norint pasidauginti kemerų, geriausia juos dauginti dalijant kerą. Sodininkai turėtų atrinkti stiprius, sveikus ūglius, kuriuos reikia atskirti nuo motininio augalo, užtikrinant, kad kiekviena nauja dalis turėtų pakankamai šaknų. Atskirkite dalis ir nedelsdami persodinkite jas į drėgną dirvą, įkasdami į tą patį gylį, kuriame augalas augo anksčiau.
Ligos ir kenkėjai
Ne visai atitinkančios augimo sąlygos kemerui gali kainuoti sveikatą ir lemti ligų bei kenkėjų užsikrėtimą.
- Miltligė: dažniausiai pasitaikanti liga, ypač sausesnėse vietose ar tankiuose želdiniuose, pasireiškianti baltu apnašu ant lapų.
- Lapų dėmėtlīgės (septoriozė ar alternariozė): pasitaiko rečiau ir yra lemia pernelyg didelė, ilgalaikė drėgmė ant lapų.
- Kenkėjai: tarp dažniausiai augalo žaliąsias dalis apgraužiančių kenkėjų galima paminėti sraiges ir šliužus, amarus, drugelių vikšrus, tripsus.
Istorinis ir vaistinis kemero panaudojimas
Kemero pluoštas
Istoriškai kemero pluoštas buvo gaunamas daugiausia iš europinio Eupatorium cannabinum stiebų karnienos (bastinių skaidulų), tačiau jis niekada netapo svarbia pluoštine žaliava. Nors augalas turi tvirtus, stačius stiebus su pluoštinėmis skaidulomis, jo pluoštas yra trumpesnis, šiurkštesnis ir silpnesnis nei kanapių ar lino. Dėl didesnio lignino kiekio ir mažesnės išeigos, jis buvo tinkamas tik paprastiems buities darbams - šiurkščioms virvėms ar rišimo medžiagai. Pluoštas buvo išgaunamas mirkant stiebus panašiai kaip kanapes, tačiau dėl prastesnių mechaninių savybių ir sudėtingesnio apdirbimo kemeras greitai prarado reikšmę pluoštininkystėje ir šiandien komercinėje gamyboje nėra naudojamas, išlikdamas tik kaip istorinė ar edukacinė įdomybė.
Vaistinės savybės (istorinis požiūris)
Kanapinis kemeras ilgą laiką buvo naudojamas kaip prakaitavimą skatinanti priemonė, vaistas kepenų ir tulžies veiklai skatinti bei peršalimo simptomams gydyti, viduriavimui stabdyti, kepenų ligoms gydyti. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad augalas yra nuodingas ir turi sudėtyje kancerogeninių pirolizidino alkaloidų. Šių alkaloidų vartojimas gali sukelti raumenų drebulį, silpnumą, vidurių užkietėjimą, o perdozavimas gali būti mirtinas.
Kemero dekoratyvumas ir ekologinė reikšmė
Kemerams negalėtume taikyti tradicinių dekoratyvumo bruožų, tačiau gėlynui jie suteikia savotiško žavesio. Svarbiausi jų požymiai - aukštis ir vertikali struktūra, kurie gėlynams suteikia natūralistinį „laukinės pievos“ efektą. Taip pat vertinamas ilgaamžis rudens žydėjimas ir dekoratyvios sėklų galvutės žiemą.
Kemeras tikrai yra geras pasirinkimas bitininkystės ūkyje ar siekiant pritraukti vabzdžių įvairovę, nes jis yra labai geras nektaro šaltinis. Prie jo skrenda įvairūs vabalai, drugeliai, musės ir bitiniai vabzdžiai.
tags: #eupatorium #fistulosum #augalas