Ežių žiemos buveinės ir miesto aplinkos tvarkymo įtaka

Šį rudenį Vilniaus miesto gyventojai atkreipė dėmesį į tai, kaip tvarkomi rudeniniai lapai. Atrodo, toks paprastas dalykas, vis tik, atsirado įvairių nuomonių. Pirmiausia buvo skundžiamasi, kad benzininiai lapų pūstuvai sukelia nemalonų triukšmą. Naujai pasirašomose sutartyse bus numatyta, kad įmonės turės dirbti su tyliais akumuliatoriniais prietaisais. Buvo ir kitokių skundų: lapų pūstuvai kenkia vabzdžiams apdulkintojams arba mieste ėmė nykti ežiai. Visi šie klausimai svarbūs, jiems būtini atsakymai.

Į klausimus atsakė VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas.

Kaip atrenkamos grėbiamos, šienaujamos vietos?

Tvarkant miestą biologinės įvairovės saugojimo kontekste, būtina apsispręsti, kas mums yra vertybė, ir kurios zonos yra pritaikomos žmogui, o kurios paliekamos gamtai. Miestą tvarkantys specialistai turi teisę ir atsakomybę įvertinti aplinkos vertybes, išskirti grėbiamas ir negrėbiamas, šienaujamas ir nešienaujamas vietas bei tinkamai jas prižiūrėti. Žalia veja mieste, be abejo, gali būti laikoma vertybe. Jei žmonės nori žalios, šienaujamos vejos, tai rudenį negrėbti lapai per žiemą tą veją sugadins - ji paprasčiausiai supelys ir sušus. Taip pat, vietose, kur buvo negrėbti lapai, dažniau išraus barsukai, čia apsigyvens pelės ir pelėnai.

Namų, mokyklų, ligoninių, parduotuvių kiemuose prioritetas turi būti teikiamas žmogui. Reprezentacinės miesto sodų ir parkų pievos taip pat turi būti grėbiamos. Reikia susitaikyti, kad biologinės įvairovės kai kur nebus labai daug. Tačiau ten, kur yra nuošaliau nuo žmogaus, prioritetas teikiamas gamtai. Atokiose, žmogaus nelankomose vietose lapų grėbimo ir šienavimo palaipsniui atsisakoma.

Ar lapų pūstuvas daro reikšmingą žalą gamtai?

Lapų pūstuvo poveikis aplinkai dar nėra gerai ištirtas, nes ši technika pradėta naudoti palyginti neseniai. Aš asmeniškai nemanau, kad aparatas kažkaip reikšmingai kenkia gamtai. Lapų pūtimas prasideda vėlai rudenį, kai aktyvios gyvybės ant dirvožemio yra nedaug.

Užsienyje esu matęs įvairių tempiamų ir savaeigių grėbimo aparatų. Galbūt jie geresni? Visgi vienareikšmiškai pasakyti, kad veja važiuojantis traktoriukas yra geriau už lapų pūstuvą, irgi negaliu. Matyt, lieka vienintelė išeitis - negrėbti ir nepūsti lapų tose vietose, kurių žmogui nereikia.

Ar grėbiant lapus mažėja augalų ligų?

Plačiai žinoma, kad kaštonus vargina kaštoninė kandelė, o klevai serga grybine liga - lapų juodlige. Tai, kad sugrėbus visus lapus galima nugalėti vieną ar kitą augalų ligą, yra labiau teorija, nei pasiteisinusi praktika. Vabzdžiai skrenda ilgus atstumus, grybų sporos keliauja kilometrus. Visų lapų nesugrėbsi ir nesurūšiuosi. Juo labiau, būtų kvaila naudoti kokią nors chemiją, kad kaštonai atrodytų gražiau.

Apie ligas kalbama ir ta prasme, kad veja po lapais žiemą sušunta, išpūva, kitaip sakant, suserga. Toks žolynas išretėja, pasidaro nelygus. Vejoje augančioms žolėms - eraičynams, miglėms, šunažolėms, dobilams ir kitiems - reikalinga saulės šviesa ir oras. Nukritęs lapų sluoksnis vieną ir kitą atima, todėl žolė gelsta ir pūva.

Ar lapų grėbimas miesto teritorijoje trukdo ežiams susirasti žiemojimo vietas?

Nėra jokios galimybės, kad ežys palįstų po plonu negrėbtų lapų sluoksniu ir ten žiemotų. Gamtoje rudenį ežys randa patogių vietų žiemoti - po rąstu, kelmu, šakomis ir kitur. Galbūt jam pakanka palinkusio žolės kupsto, kuris iš viršaus padaro tarsi kokį stogą ir dar būna apsnigtas. Priedanga iš viršaus žiemojančiam ežiui yra būtina. Taip pat negalvokime, kad tiesiog sugrėbta lapų krūva yra tinkama ežiui gyventi. Jei ji bus tiesiog lietuje, krūvoje prasidės skaidymo procesai, tai ežiui irgi netinka, jam būtina priedanga - stogas.

Kaimiškose vietovėse ežys dažnai žiemoja daržinėse, kur gali palysti po šienu ir ramiai prabūti. Ežiukas ieško tokios vietos, tokių sąlygų, kur žiemą nebūtų neigiamos temperatūros. Dar vienas svarbus žiemą miegančiam žinduoliui veiksnys yra tyla. Ežio negali pažadinti lojantis šuo, kalbantis žmogus, riedantis dviratis. Prie tako, intensyviai lankomame parke žvėrelis neras ramybės. Jis ieškos nuošalios vietos, galbūt miško ir ten peržiemos. Ežys per dieną gali nueiti ne mažiau kaip kilometrą. Jei matote parke vaikštantį ežį, galbūt jis ten atėjo pamedžioti? Intensyviai lankomas miesto parkas nėra tobula vieta ežiui žiemoti. Žinoma, parkas parkui nelygus. Bernardinų sodas, Sereikiškių parkas, Lukiškių aikštė yra nepalankios vietos ežiui žiemoti. Tačiau Vingio parke jis tikrai gali rasti sau priedangą.

Perdėtas aplinkos tvarkymas, taip pat betikslis lapų šalinimas gali neigiamai veikti ežio gyvenamąją aplinką. Lapai per metus susiskaido ir tampa labai svarbūs dirvožemio medžiagų apykaitai. Jie gerina derlingumą. Jei bus lapų, bus sliekų. Lapai padeda biologinei įvairovei. Pūvančiuose lapuose gyvenantys vabalai, sliekai, sraigės ir kiti bestuburiai yra ežių maistas. Visi šie procesai vyksta ten, kur žmonės nelandžioja.

Ežiukai nyksta ne vien dėl to, kad grėbiami lapai. Gamtoje paprastai nebūna vieno veiksnio, kuris nulemtų rūšies nykimą; būna visas nepalankių aplinkybių kompleksas. Prisiminkime šylantį klimatą. Užtat besniegę žiemą ežiui ramiai prabūti yra sunkiau.

Ar ežiukui saugu mieste gyventi?

Tikrai nesaugu. Ten, kur automobilių greitis yra didelis, net nerekomenduojama siekti, kad gyventų ežiai. Tačiau gyvenamuosiuose rajonuose, kur žmonės rūpinasi savo aplinka, ežys gali būti globojamas. Vilniuje daug miško juostų.

Ežys (Erinaceus europaeus): apžvalga

Ežys (Erinaceus europaeus) - žavingas, tačiau neįprastas žinduolis, gyvenantis miškuose, pievose ir soduose. Tai naktinis ir dygliuotas gyvūnas, kuris puikiai prisitaikė prie įvairių buveinių, ypač žmogaus apgyvendintose teritorijose. Lietuvoje jis dažnai sutinkamas parkuose, soduose ir miškų pakraščiuose, kur medžioja ir gyvena.

Ežių lyties ir amžiaus skirtumai

Ežio patiną, patelę ir jauniklį galima atskirti pagal tam tikrus fizinius ir elgesio skirtumus. Ežio patinai paprastai yra didesni ir sunkesni nei patelės. Jų kūno ilgis ir svoris išsiskiria, todėl jie atrodo stambesni. Patelės yra mažesnės ir lengvesnės nei patinai. Jų snukutis yra kiek trumpesnis ir apvalesnis, o kūno proporcijos atrodo kompaktiškesnės. Patelės elgesys yra atsargesnis, ypač kai jos turi jauniklių.

Ežio jaunikliai yra žymiai mažesni už suaugusias ežius, jų dydis siekia vos 7-8 cm, o svoris - apie 10-25 gramus. Jų dygliai gimimo metu yra minkšti ir balti, tik vėliau sutvirtėja ir patamsėja. Jaunikliai visada laikosi arti motinos, kol išmoksta savarankiškai medžioti. Be to, jie dažnai skleidžia aukšto tono čirškėjimo garsus, kai šaukiasi motinos arba jaučia pavojų.

Veisimasis ir jauniklių auginimas

Ežių veisimosi sezonas Lietuvoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse prasideda pavasarį, dažniausiai balandžio mėnesį, ir tęsiasi iki vasaros vidurio. Šiltuoju metų laiku aplinkos sąlygos tampa palankesnės jauniklių auginimui ir išgyvenimui. Patelės nėštumas trunka apie 35-49 dienas. Jaunikliai gimsta specialiai įrengtame lizde, kurį patelė įrengia krūmuose, lapų krūvose ar kitose apsaugotose vietose.

Ežio patelė paprastai pagimdo 4-7 jauniklius vienu metu. Jie gimsta akli, bejėgiai, su minkštais baltais dygliais, kurie greitai sukietėja per pirmąsias gyvenimo valandas. Pirmąsias 3-4 savaites jaunikliai maitinasi tik motinos pienu, o vėliau pradeda mokytis medžioti ir atrasti aplinkos pasaulį. Jaunikliai tampa savarankiški maždaug po 6-8 savaičių, kai jau gali patys pasirūpinti maistu ir apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Ežių mityba

Ežiai yra visaėdžiai, tačiau jų mitybos pagrindą sudaro gyvūninės kilmės maistas. Jie yra puikūs sodų ir daržų sargai, nes maitinasi daugybe kenkėjų. Pagrindinis ežių maisto šaltinis yra vabzdžiai ir jų lervos. Sliekai ir sraigės taip pat sudaro reikšmingą ežių mitybos dalį. Ežiai turi natūralų imunitetą kai kurių sraigių toksinams, todėl gali maitintis net nuodingomis rūšimis.

Be vabzdžių ir moliuskų, ežiai kartais medžioja ir mažus stuburinius gyvūnus - varles, driežus, peles ar net mažus gyvatukus. Jie turi puikią uoslę ir gali aptikti grobį net po žeme. Augalinis maistas sudaro mažesnę ežių raciono dalį, tačiau jie mielai maitinasi nukritusiais vaisiais, uogomis ar grybais, ypač kai artėja žiema ir reikia kaupti riebalus hibernacijai. Ežių medžioklė dažniausiai vyksta naktį, kai grobis yra aktyviausias. Jie gali nueiti net kelis kilometrus per naktį ieškodami maisto.

Ežių komunikacija

Ežiai yra gana komunikabilūs gyvūnai ir savo garsais perduoda įvairią informaciją tiek tarpusavyje, tiek aplinkiniams:

Šnypštimas: Tai dažniausias ežių garsas, kurį jie skleidžia pasijutę pavojuje arba susidūrę su potencialiu plėšrūnu.
Burbuliavimas arba murkimas: Šie garsai skleidžiami, kai ežys jaučiasi patenkintas arba ramiai naršo po teritoriją ieškodamas maisto.
Čirškėjimas: Ežio jaunikliai skleidžia aukštus, čirškiančius garsus, kai šaukiasi motinos dėmesio arba jaučia alkį.
Kriuksėjimas arba knarkimas: Suaugę ežiai, ypač patinai poravimosi metu, gali skleisti garsius kriuksėjimo garsus.
Garsūs šūksniai arba klyksmai: Šie garsai yra reti, bet gali būti girdimi tam tikrose situacijose.

Ežių garsų įvairovė rodo, kad šie gyvūnai yra socialūs ir komunikabilūs, nors dažniausiai gyvena pavieniui.

Ežių žiemos miegas (hibernacija)

Ežiai yra vieni iš nedaugelio Lietuvos žinduolių, kurie žiemą leidžia giliai miegodami - hibernuoja. Tai yra jų prisitaikymas prie šaltojo metų laiko, kai maisto ištekliai stipriai sumažėja. Hibernacijai ežiai pasirenka saugias, sausas ir šiltas vietas - dažniausiai po lapų krūvomis, malkinėse, kompostinėse, seno medžio drevėse ar tarp krūmų šaknų. Lizdą jie kruopščiai iškloja sausais lapais, žole ir samana, kad būtų kuo šilčiau.

Žiemos miego metu ežio kūno temperatūra nukrenta nuo įprastos 35 °C iki maždaug 5 °C, o širdies ritmas sulėtėja nuo 190 iki vos 20 dūžių per minutę. Kvėpavimas taip pat tampa retesnis ir gilesnis. Hibernacijos laikotarpis Lietuvoje dažniausiai trunka nuo lapkričio iki kovo-balandžio mėnesio, priklausomai nuo oro sąlygų. Ežiukams, gimusiems vėlyvą vasarą, žiema kelia didžiausią pavojų. Jie dažnai nespėja sukaupti pakankamai riebalų atsargų, todėl gali neišgyventi hibernacijos.

Mitas apie ežius ir maisto nešimą ant dyglių

Vienas populiariausių mitų apie ežius - vaizdinys, kuriame šie gyvūnai ant savo dyglių neša obuolius, grybus ar kitus maisto produktus. Šis įvaizdis dažnai sutinkamas vaikų knygose, animaciniuose filmuose ir netgi suaugusiųjų mene. Iš tikrųjų ežiai niekada nenaudoja savo dyglių maistui transportuoti.

Dyglių funkcija ir anatominiai apribojimai

Ežio dygliai evoliucionavo kaip apsauginis mechanizmas nuo plėšrūnų, o ne kaip įrankis maistui nešioti. Anatominiai apribojimai neleidžia ežiui pasiekti daugumos savo nugaros dyglių dėl savo kūno sandaros. Ežiai yra naktiniai gyvūnai, kurie ieško maisto uosdami ir graibydami žemės paviršių. Kartais ežio dygliuose gali įstrigti lapai, šakelės ar kitos augalinės medžiagos, kai jis rausiasi per tankią augmeniją.

Mokslininkai ir gyvūnų elgesio tyrinėtojai, stebėdami ežius jų natūralioje aplinkoje, niekada neužfiksavo atvejų, kad ežiai naudotų savo dyglius maistui ar kitiems objektams transportuoti.

Įdomūs faktai apie ežius

Įspūdingas dyglių kiekis: Suaugęs ežys turi maždaug 5000-7000 dyglių, kurie yra modifikuoti plaukai, sudaryti iš kieto keratino.
Unikalus apsaugos mechanizmas: Pajutęs pavojų, ežys per kelias sekundes gali susisukti į kamuolį, išstatydamas tik savo aštrius dyglius.
Natūralus atsparumas nuodams: Ežiai turi dalinį imunitetą tam tikriems nuodams, įskaitant gyvatės nuodus ar tam tikrus vabzdžių toksinus.
Dyglių prausimas seilėmis: Ežiai turi įprotį tepti savo dyglius seilėmis, kuriose esantys fermentai veikia kaip natūralus antiseptikas.
Puiki uoslė: Ežių uoslė yra jų pagrindinis jutimo organas. Jie gali užuosti maistą net per 3 cm žemės sluoksnį, o jų uoslės receptoriai yra jautresni už šunų.
Ilgaamžiškumas: Žiemos miego metu ežys gali praleisti iki 6 mėnesių be maisto ir vandens, vien tik naudodamas sukauptas riebalų atsargas.
Naudingi sodui: Ežiai praminti „sodo sargais“, nes jie yra natūralūs kenkėjų kontrolieriai, naikinantys sraiges, sliekus ir vabzdžius, kurie gali kenkti augalams.
Greiti bėgikai: Nepaisant savo nerangios išvaizdos, ežiai gali bėgti iki 3 metrų per sekundę greičiu, o tai prilygsta žmogaus bėgimui ristele.

tags: #ezio #ziemojimo #vietos