Geltonai žydinčios gėlės ir augalai jūsų sode
Pavasarį, kai gamta bunda po žiemos miego, ryškiai geltonos spalvos žiedai suteikia sielai džiaugsmo ir šilumos. Nuo ankstyvųjų forsitijų iki medumi kvepiančių klevų ir saulėtų alpinių pupmedžių žiedų - geltoni augalai yra puikus pasirinkimas norint įnešti gyvybės ir optimizmo į savo aplinką. Pasirinkimas yra platus, todėl kiekvienas gali rasti tinkamų augalų pagal savo poreikius, norus, galimybes ir sodo sąlygas.
Geltonos spalvos harmonija sode
Kaip pastebi VDU Botanikos sodo medelyno vadovas Saulius Galvanauskas, tinkamai parinkus ir pasodinus augalus, kurie žydi skirtingu laiku, galima džiaugtis geltona spalva sode nuo ankstyvo pavasario iki pat vasaros pradžios. Svarbu atsižvelgti į aplinkos foną - pavasarį kartu su dekoratyviniais augalais pražysta ir paprastoji kiaulpienė, kurios fone geltoni žiedai gali tiesiog "ištirpti". Todėl, anot specialisto, minėtų augalų grožiui atsiskleisti reikėtų žalios vejos, kitų atspalvių pastatų ar tamsesnių spalvų augalų fono.
Pavasarį pražystantys medžiai ir krūmai
Forsitijos
Ištarus žodžius "pavasarį geltonai žydintis krūmas", viena pirmųjų prieš akis iškyla būtent forsitija. Šio augalo esama įvairių rūšių ir veislių, kurios gali skirtis tiek žiedais, lapais, tiek žydėjimo laiku. VDU Botanikos sodo kolekcijoje auginamos net 8 forsitijų veislės ir įvairios rūšys: apskritalapė (Forsythia ovata), tarpinė (F. × intermedia) ir jos veislė geltonais lapais 'Golden Times', žalioji (F. viridissima), lenktašakė (F. suspensa), stačiašakė (F. giraldiana), europinė (F. europaea). Anksčiausia žinoma forsitijos pasodinimo sodo parke data - 1965 metai. Vienos jų pradeda žydėti jau kovo pabaigoje, kitos - tik gegužės trečią dekadą. Tiesa, dėl vėsaus pavasario net ankstyviausios forsitijos žiedų skleisti neskubėjo iki pat balandžio antros savaitės.
Pasak VDU Botanikos sodo vyresn. specialistės Jolantos Šabūnaitės, forsitijos yra nereiklūs augalai, tačiau, kad atrodytų estetiškai, jas būtina genėti. Nulinkusios iki žemės šakos įsišaknija, o tai gali būti naudinga norint padauginti - tereikia atsikirsti ir su šaknų gniužulu persodinti. Beje, forsitijas galima formuoti, pavyzdžiui, rutuliu, sodinti kaip gyvatvorę.
Sedulos
Geltonžiedė sedula (Cornus mas) pražysta kovo antroje pusėje - balandį, priklausomai nuo orų. Žydėjimo trukmė - 2-4 savaitės. VDU Botanikos sode šie augalai - senbuviai: kai kurie datuojami 1951 m., tačiau, tikėtina, kad yra ir senesnių. Tai nedidelis medis ar krūmas (apie 3-5 m aukščio), populiaresnis labiau dėl daug vitaminų turinčių tamsiai raudonų vaisių. Tačiau, kaip perspėja dendrologai, kad vaisių būtų, reikia sodinti kelis augalus kartu ir nepamiršti jų genėti. Nors sedulos dirvai nereiklios ir atsparios sausrai, žiemą nemėgsta vėjo. Vienas įdomesnių eksponatų sodo parke - geltonžiedės sedulos veislė 'Aurea', kurios ne tik žiedai, bet ir lapai geltoni. Šios veislės sedulos auginamos ir botanikos sodo medelyne.
Pupmedžiai
Kaip rodo botanikos sode atliekami stebėjimai, alpinis pupmedis (Laburnum alpinum) pražysta labai skirtingai - nuo pirmų gegužės savaičių iki birželio pradžios. Ir net tuomet, kai jau visa gamta būna apsipylusi žiedais, sugeba pranokti savo puošnumu daugumą kaimynų. Net 2-3 savaites medis džiugina 2 cm dydžio žiedais, kurie sutelkti į 15 ar net 40 cm ilgio siekiančias kekes. Vienas iš VDU Botanikos sode augančių pupmedžių jau skaičiuoja 57 metus, o kitas - 13-tus, pasodintas kaip lankytojų dovana. Beje, ant šaknų šis augalas turi azotą kaupiančias gumbelines bakterijas, todėl dirvai nereiklus, o pertręšus azotinėmis trąšomis dažnai plyšta kamieno žievė.
Rododendrai
Tikrieji pavasario-vasaros pradžios puošmena - rododendrai, kurie savo ryškioje ir gausioje spalvų paletėje, žinoma, turi ir geltoną. Kiek subtilesne geltonai-žalia spalva balandžio gale - gegužės pradžioje botanikos sode pražysta rododendrai Rh. aureum, Rh. 'Schamrock', 'Princess Anne', Rh. keiskei 'Patty Bee', visžalės veislės 'Wren', 'Goldbukett', 'Schneegold' (pastarąsias dvi veisles J. Šabūnaitė pataria žiemą mulčiuoti ir dengti, nes jos jautrios šalčiui). Balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje sodo parke ir medelyne pražysta geltonžiedis rododendras (Rhododendron luteum) - tai iki 3-3,5 m aukščio galintis užaugti, lapus metantis krūmas. Žydi ryškiai geltonais, net 5 cm skersmens žiedais, kurie susitelkę po 7-12 ir yra labai kvapūs. Kaip ir visiems rododendrams, jam reikia rūgščios dirvos, o per sausras - laistyti.
Mahonijos
Jei norite ne tik pavasarį geltonuojančio, bet ir žiemą dekoratyviu išliekančio augalo - atkreipkite dėmesį į mahonijas. VDU botanikos sode auginamos dvi jų rūšys: Mahonia repens ir dyglialapė mahonija (M. aquifolium), sode auganti nuo 8-to dešimtmečio. Tai visžalis 1-1,5 m aukščio krūmas. Žiedai ryškiai geltoni, apie 8 mm skersmens, 5-8 cm ilgio tankiose kekėse ūglių viršūnėse. Jos mėgstamos bičių, kamanių, o dekoratyvūs vaisiai - tamsiai mėlynos uogos, turinčios dažinių savybių. Įspūdingi dygūs lapai šaltuoju metų laiku pasipuošia purpurine spalva. Augalas mėgsta drėgnesnę dirvą, o žiemą jam reikia užuovėjos.
Magnolijos
Nors ir pražystančios kiek vėliau už japonines magnolijas, botanikos sode augančios geltonosios veislės 'Gold Star' ir 'Daphne' skleidžiasi gegužę, atpirkdamos laukimą savo grožiu. Žydėjimas trunka apie 2-3 savaites ir ne veltui šios magnolijos dažnai pasirenkamos kaip soliterai - akcentiniai augalai. Auginimo, priežiūros sąlygos - kaip ir kitų magnolijų, jos atsparios mūsų klimatui.
Klevai
Negalima pamiršti ir tokio įprasto, bet kiekvieną pavasarį iš naujo žavinčio paprastojo klevo (Acer platanoides) ir jo žalsvai geltono, trumpalaikio, bet medumi kvepiančio žydėjimo. Gausioje VDU Botanikos sodo klevų kolekcijoje - kelios dešimtys jų rūšių ir dvi dešimtys veislių. Iš jų gelsvomis žiedų kekėmis žydi smulkialapis (A. mono), žaliažievis (A. tegmentosum), pensilvaninis (A. pensylvanicum) klevas.
Lazdeniai
Lazdeniai (Corylopsis) - hamamelinių šeimos augalai, žydintys šviesesnėmis ar tamsesnėmis geltonos spalvos mažytėmis kekėmis. Sodo parke auginamos kelios rūšys, tarp kurių - iš 2000 m. sėklų išaugintas varpinis lazdenis (Corylopsis spicata). Tai nereiklus augalas, toleruojantis įvairų gruntą, labiau mėgstantis rūgštų.
Ne tik žiedai: geltonų atspalvių augalai
Kaip pastebi botanikos sodo medelyno vadovas S. Galvanauskas, pavasarį auksu gali žibėti ne tik žiedai, bet ir geltonos šakos, lapai ar spygliai. Pavyzdžiui, įdomus yra kininis kadagys 'Pfitzeriana Aurea', kurio pavasarį išaugę jauni ūgliai būna ryškiai geltoni. Arba medelyne augantis paprastasis kadagys 'Suecica Aurea', kurio visos šakelių viršūnėlės pavasarį pasidabina geltonomis „žvaigždutėmis“ ir kuris puikiai jaučiasi saulėje. O štai vakarinės tujos 'Aurescens' jaunos šakutės ir ūgliai visą sezoną būna geltonos spalvos.
Daugiametės geltonai žydinčios gėlės
Gėlės pripildo sodą nuostabiausių spalvų. Skirtingos spalvos, skirtingai veikia žmogų, taigi žiedų spalvomis sode galima kurti įvairias nuotaikas. Geltoni gėlynai spinduliuoja šiluma ir draugiškumu. Labiausiai geltona spalva džiugina ankstyvą pavasarį ar rudenį, kai esame pasiilgę saulės šviesos. Geltoni krokų žiedai skelbia pavasarį, o geltonais žiedais apsipylusios forsitijos nepalieka nė vieno abejingo. Šiek tiek vėliau pražysta daugiažiedė karpažolė, burbuliai, laibeniai. Vasaros pradžioje žiedus skleidžia rasakilos, bobramuniai, ankstyvosios viendienės. Vasara - tikras geltonos spalvos pliūpsnis. Rudenį geltonos spalvos mažėja.
Ilgaamžės ir nereiklios gėlės
Kuriant daugiamečių gėlių gėlynus siekiama spalvų, žiedų, faktūrų darnos nuo pat ankstyvo pavasario iki pat kito ankstyvo pavasario. Todėl svarbu pasirinkti tokius augalus, kurie tam tikru sezonu išryškėtų ir puoštų gėlynus. Pristatome keletą daugiamečių gėlių, žydinčių visą vasarą, o kai kurios net ir ilgiau.
1. Katžolės
Katžolės (Nepeta) nusipelno komplimentų ne tik dėl ilgo žydėjimo, bet ir dėl savo nereiklumo augimo sąlygoms. Visos katžolės puikiai auga nederlinguose dirvožemiuose, galima sakyti, jog joms tinka tiek nederlingas priesmėlis, tiek molingesnis dirvožemis, be galo pakantus augalas sausroms, žiemoja puikiai. Katžolių vegetacija prasideda vos tik pajuntama pavasariška šilumos banga, jos greitai atželia ir formuoja dailų, žalią lapų kerą, kuris jau nuo gegužės apsipila smulkių violetinių žiedelių žiedynais. Žydi iki pat šalnų gausiai. Per vasarą nepatingėkite nukirpti nužydėjusių šakų - taip paskatinsite gausesnį žydėjimą, o gal ir suformuosite kerą. Rudenį šalnos žiedus pakanda, bet šakelių kupstas išlaiko formą, todėl jūsų pasirinkimas ir skonio reikalas, ar paliksite jį pūpsoti žiemai, ar nukirpsite.
2. Skydelinė kraujažolė
Iš turimų augalų, būtent skydelinė kraujažolė (Achillea clavennae) pilkais lapais ir geltonais žiedynais pasižymi ypatingai ilgu žydėjimu. Pirmus žiedynus sukrauna jau gegužės mėnesį ir nesustodama vis krauna naujus iki pat šalnų. Šios kraujažolės pasižymi kero kompaktiškumu, niekada neišvirsta, nereikalauja jokios priežiūros, nebent senų žiedynų nukirpimo.
3. Gvaizdės pajūrinės
Gvaizdės pajūrinės (Armeria maritima) - labai nereiklūs daugiamečiai augalai, auga dailiais kupsteliais, kurie žaliuoja ir žiemos metu. Gvaizdės nereiklios dirvožemiui, mėgsta saulę, gali būti sodinamos alpinariumuose, vazonuose, gėlynų pakraščiuose. Kai kurios gvaizdžių veislės stebina ypatingai ilgu žydėjimu nuo pat gegužės iki pat šalnų. Iš auginamų ilgiausiai žydi baltais žiedais gvaizdės ‘ALBA‘, tamsiais lapeliais ir itin ryškiais rožiniais žiedais ‘VESUVIUS‘, žalsvai gelsvo kerelio bei švelnios rožinės spalvos žiedų savininkė gvaizdė ‘NIFTY THRIFTY', bei ypatingo grožio, gausiai žydinti gvaizdė ‘SPLENDENS‘.
4. Gvazdikai
Šie gvazdikai taip pat žydi nuo gegužės iki pat šalnų. Jų žiedynai iškilę ant gana ilgo, apie 30 cm, stiebo yra ryškios spalvos, tačiau nedideli. Žydėjimas nėra gausus, todėl pasižymi itin subtilia elegancija. Šie gvazdikai mėgsta pakankamai sausą dirvožemį, saulėtas vietas, kaip ir dauguma augalų nemėgsta užmirkimo.
5. Žiognagė raudonžiedė
Įprastai žiognagės (Geum) vadinamos pavasario augalais, kurios sužydi pavasarį, o vėliau lieka tik žali lapai. Tačiau būtent ši auginama žiognagė raudonžiedė (Geum coccineum) žydi nuo gegužės iki šalnų. Žydi ryškiai oranžiniais, purėtais žiedais. Pradžioje sužysta gana gausiai, vėliau žydėjimas nėra itin gausus, labiau pavieniais žiedais, todėl ryški spalva neįkyri per visą sezoną. Sausros nebijantys augalai pasižymi ne tamsiai žaliais, mėsingais lapais, o gražia, elegantiška struktūra ir smulkiais žiedeliais.
Vasarą ir rudenį žydinčios gėlės
Jei jūsų gėlynas puikiai apšviestas saulės, jeigu dominuoja smėlis, o ne molis, tuomet turite nederlingą ir vandens nesulaikančią dirvą, kuri nuolat sausa. Tačiau net tokiomis sąlygomis galite išsirinkti nuostabių daugiamečių augalų.
1. Bandrenis
Iš pirmo žvilgsnio galima ir nesusigaudyti, kas čia per gėlė! Nes žiedas tikrai tokios neįprastos formos - nedidelis rutuliukas. Bet patikėkite, kiek žavesio jis gėlynui gali suteikti! Bandrenis (Scabiosa) pradeda žydėti liepos mėnesį. Iš pradžių rutuliukai (jo žiedynai) būna žali, o žydėjimo piko metu - melsvi. Tokie ypatingai gražiai žiūrisi salotiniame arba švelniai melsvame fone. Kai nužydi, jie paruduoja, tačiau ir toliau sau gražiai stovi. Tikrai palikčiau jį per visą rudenį, net ir žiemos pradžioje gali išsilaikyti. Graži bandrenio struktūra, išsilaikanti ilgai net po nužydėjimo, yra viena iš priežasčių, kodėl bandrenis tapo toks populiarus natūralistinio stiliaus želdynuose. Bandreniai nereikalauja daug drėgmės, todėl galima sakyti, kad jie yra sausros nebijantys augalai. Gėlynas pietinėje pusėje? Puiku. Gėlynas sodyboje, kur niekas nelaisto? Pats tas. Taigi jokio didelio vargo su jais neturėsite. Žinoma, visada galioja sąlyga, kad drėgmė reikalinga tik ką pasodintiems sodinukams, kad įsitvirtintų.
2. Kraujažolė
Kraujažolei (Achillea) nereikia derlingų žemių, nereikia daug drėgmės ir daug lepinimo. Tad jeigu jums mielas ir gražus toks paprastumas ir nereiklumas, drąsiai auginkite tų laukinių pusseseres, jau išveistas veisles. Viena tokių įdomiausių yra kraujažolė ‘Terracotta’, nes jos žiedai mainosi nuo gelsvos iki plytinės spalvos. Kraujažolės trūkumas - jos žydėjimas ne tik labai ryškus, bet ir labai staigus. Auginama ji taip pat neilgai - ji ne iš tų ilgaamžių, kaip bijūnai ar smidrai, kurie dešimtmečius vienoje vietoje auga. Kraujažolė auga vienoje vietoje tik keletą metų. Tačiau tai gali būti ir privalumas - ji nepamainoma naujai įrengiamam gėlynui.
3. Notra
Notra (Stachys) - tai visai nereiklus augalas, pakenčiantis ir nederlingą žemę, ir kaitrą. Populiariausia yra vilnotoji notra (Stachys byzantina). Tačiau notros ir žiedynus išleidžia. Ir tik nuo jūsų pasirinkimo priklauso, ar juos paliksite, ar nukirpsite. Kam patinka notros su žiedais - tie švelniai violetiniai žiedeliai labai gražiai tinka su kitomis panašiomis spalvomis žydinčiomis gėlėmis. Jeigu dievinate jų lapus, būtų tiesiog patogiau rinktis veisles, kurios nežydi, pavyzdžiui - ‘Bello grigio’. Jos lapeliai dar baltesni, lieknesni, o žiedynų praktiškai neišleidžia. Tai kuria neapsakomai gražų foną ir kitiems žiedams. Rekomenduoju vilnotąsias notras sodinti gėlyno priekyje, jeigu tik reikia šviesaus augalo saulėtame žemės lopinėlyje. Kodėl vilnotosios notros - sausros nebijantys augalai? Jų lapeliai pasidengę minkštu pūkeliu, kurie leidžia jai ilgiau išlaikyti drėgmę viduje, todėl sausras ji pakenčia kuo puikiausiai.
4. Šilokai
Kalbant apie grožį, reikia pastebėti, kad šilokų (Sedum) lapai tikrai puošnūs, o kai kurios veislės išvis išskirtinės, pvz. ‘Matrona’, kurios koteliai tamsiai raudoni. Yra ir baltų žiedų, yra įvairių aukščių, tačiau populiariausi turbūt tie sodriai rožiniais, gal tiksliau bordo, spalvos žiedais bei švelniai žaliais lapeliais. Žydi jie antroje metų pusėje, bet gėlynus gali papuošti kone ištisus metus. Mano kieme šilokai žiedynus, nors ir pajuodavusius, išlaiko praktiškai iki kovo mėnesio. O atželia anksti pavasarį ir gražia lapija stabiliai auga iki pat sužydėjimo. Auga šilokai gražiu keru, o po jais ir piktžolės neturės per daug kaip veistis. Čia didelis pliusas visiems, kurie nori savo kieme labiau atostogauti nei sunkiai dirbti. Dar daugiau - jie savo storuose lapuose kaupia drėgmę, todėl yra nereiklūs drėgmei. Šilokai plečiasi palaipsniui, nei per daug lėtai, nei per daug intensyviai. Bet jeigu reikia, drąsiai patys pasidauginsite ir dar gal net su kuo pasidalinsite.
5. Levandos
Pamačius violetinių žiedų jūrą ar tarp pirštų patryninėjus kelis sudžiovintos levandos stiebelius, mintimis iškart nusikeliate į saulėtus Provanso laukus. Tokį pat jausmą norėdami susikurti savo kieme, Lietuvoje neapsirikite ir nesusimaišykite, kurią veislę pasirinkti. Provanso laukuose auginama italinė levanda (Lavandula stoechas), kuri pasižymi intensyviu kvapu ir ryškiai violetinės spalvos žiedais. Kad ir kaip gaila, tačiau pas mus ši levanda neišgyventų dėl šaltų žiemų. Dauguma jų gali būti auginamos tik nuo 8 atsparumo zonos, o Lietuvai būdingos 4-6 zonos. Taigi mes nepapuolame į tą klimato zoną, kurioje jos auga ir gerai žiemoja. Lietuvoje geriausia yra auginti tikrąją levandą (Lavandula angustifolia), nes ji gali išgyventi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ji nėra tokia kvapi kaip italinė, taip pat skiriasi žiedyno forma. Šios rūšies levandos žiedai neturi vadinamosios karūnėlės, ir yra šiek tiek smulkesni. Be to, spalva dažniausiai būna šiek tiek blankesnė, labiau pastelinė. Nors yra ir tokių veislių, kurių žiedai yra labai ryškios spalvos, pavyzdžiui, Lavandula angustifolia ‘Hidkote Blue Strain‘. Taip pat įsidėmėkite, kad ne visos tikrosios levandos veislės žiemoja Lietuvoje, todėl patarčiau renkantis atkreipti dėmesį ir į tai. O kadangi levanda yra kilusi iš saulėtų vietų, tokias ir jūs turėtumėte savo kieme paieškoti.
Visi straipsniai apie dekoratyvinius augalus - spauskite čia. Visi Geltono karučio organizuojami kursai - spauskite čia.
tags: #geltonai #zydincios #geles