Priekulė: Istorija, raida ir kultūrinis gyvenimas
Architektas, istorikas, etnografas M. Purvinas, kurio protėviai kilę iš Klaipėdos krašto, Priekulę sako "atradęs" prieš ketvirtį amžiaus. Tuo metu istorinių tyrimų Mažosios Lietuvos gyvenvietėse beveik nebūta. Pasak doc. dr. M. Purvino, Priekulė yra vienas geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos miestelių, nes kiti sovietmečiu buvo dar labiau sužaloti.
Istorinės datos ir vietovės raida
Tiksliai nustatyti Priekulės įkūrimo datą sunku. Remiantis rašytiniais šaltiniais, vietovė imta minėti XVI amžiaus pradžioje. Istorikai atsekė miestelio raidos bruožus iki XVI amžiaus, kai Ordino valstybė virto Prūsijos hercogyste. Kartu su Marija Purviniene buvo analizuojami istoriniai duomenys ir miestelio statiniai, siekiant atskleisti Priekulės urbanistinės raidos etapus.
Kada gi atsirado Priekulė?
Nespėliosime, kas šioje vietoje buvo priešistoriniais laikais, kalbėkime apie rašytinius šaltinius - kada vietovė imta minėti dokumentuose. Pagal turimus duomenis, tai XVI amžiaus pradžia. Tačiau, kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad gyvenvietės nebuvo jau anksčiau. Labai jau maga pasisendinti, žinote - daugiau garbės...
Taigi, remdamiesi istorikų skelbtais duomenimis, Jūs atsekėte miestelio raidos bruožus iki XVI amžiaus. Tai laikas, kai Ordino valstybė virto Prūsijos hercogyste. Taip. Kartu su Marija Purviniene analizavome istorinius duomenis, miestelio statinius ir bent hipotetiškai galėjome atskleisti Priekulės urbanistinės raidos etapus. XVI a. čia buvo kulminis dvaras, stovėjo bažnyčia. XVI a. pabaigoje - t. y. vos ne Martyno Mažvydo laikais, jau veikė pradinė mokykla.
Ką reiškia "kulminė"?
Istorikas Gerhardas Jankus teigia, kad 1594 m. Priekulėje buvęs skerdiko Hanso Groso dvarelis vadintas kulmiškuoju. 1619 m., 1713 m. smuklės ir dvarelio teisės priklausė Kristuporui Grubei, po to Elijui Heringui, Jeremijui Heringui, vėliau - Žanui de la Bratonjeri. Šis 1759 m. Per rusų invaziją (1756-1763 m.) kulmiškojo dvaro pastatai sudegė iki pamatų. Čia pačiame miestelio centre.
Dvaro sodybos plėtra ir turgus
Kitaip tariant, turgus įsikūrė dvaro kieme. Taip, turgus išsiplėtė į dvaro sodybos kiemą, nors buvo ir tuščių plotų ties senąja aikšte (pavyzdžiui, dabartinės katalikų bažnyčios sklypas anuomet buvo tuščias). Gal dvarininkai siekė pelno, gal būta dar kitokių motyvų...
Dvarvietės dydis ir svarba
Tikslesnių duomenų apie dvaro sodybos senąjį suplanavimą ir pastatus kol kas neturime. Greičiausiai iki XIX a. Priekulė prasidėjo ne nuo bažnyčios. Ne, čia ne tas atvejis, kai vidury laukų pastatoma bažnyčia ir aplink ją kuriasi gyvenvietė. Prieš bažnyčią čia jau buvo kulminis dvaras. Bažnyčia atsirado vėliau. Gali būti, jog žemė bažnyčiai buvo paskirta jau prie seniau stovėjusios kokios nors užeigos.
Bažnyčios istorija
Kaip minėta, bažnyčia Priekulėje stovėjo dar XVI amžiuje, bet yra žinoma, kad 1688 m. pradėta statyti nauja - galbūt tame pačiame šventoriuje arba šalia. Naujesnė išstovėjo kelis šimtus metų ir buvo sunaikinta sovietinės okupacijos metais. Sovietų kariai ją padegė. Apie 1957 m. sulyginta su žeme. Sunaikinta ir senoji tvora aplink šventorių.
Senamiesčio ir pokario meto pokyčiai
Istorinė dalis nelabai nukentėjo, statiniai buvo perdirbti jau pokariu. Sovietmečiu nusavinta senoji klebonija ir jos ūkinis statinys - jie virto daugiabučiais. Bažnyčią pokariu padegė sovietų kareiviai - išdegė jos vidus, nudegė didysis bokštas, kuris buvo matomas iš Kuršių marių... Didžiosios bažnyčios mūrai, atstovėję du šimtus metų, dar tebestovėjo ir pokariu - buvo galima stogą uždengti... Bet kas liko, tas buvo sulyginta su žeme. Pokariu buvo padegti ir senojo dvaro likę pastatai - valsčiaus įstaigos.
Senoji parapijos mokykla ir jos vieta
Senoji parapijos mokykla stovėjo ten, kur dabar Pamarių gatvės namas Nr. 2. Priekulės mokykla minima dar XVI a. - gali būti, kad ir tada ji buvo įsikūrusi tame pačiame sklype. Kaip ir evangelikų liuteronų bažnyčią, mokyklos sklypą nuo Turgaus gatvės - senojo vieškelio, skiria ruožas: iki sovietmečio čia veikė žuvų turgus, o sovietmečiu buvo pastatytas buitinio aptarnavimo pastatas. Seniau šiame sklype veikiausiai buvo sodyba. Iš to galima daryti prielaidą, kad XV-XVI a. tai buvo pirminis gyvenvietės centras.
Priekulė kaip gyvenvietė kryžkelėje
Priekulė nuo pat pradžių kūrėsi kaip gyvenvietė kryžkelėje. Tą mums aiškiai rodo ir 1810 m. žemėlapis. Būtent į Priekulę nuo Pamario gyvenviečių, iš vakarų ir pietų, subėgo daug smulkesnių keliukų. Turėkime galvoje, jog čia buvo didžiulės valstybės pakraštys, vos ne pasaulio pakraštys. Vasarą gerai: laivu galėjai plaukioti į Tilžę, Ragainę, o ką daryti žiemą, rudenį, pavasarį? Reikėjo tako. Tas takas ir vinguriavo iš Klaipėdos, Kuršmarių pakrante, per Kairius, aplenkdamas balas ir pelkes, ieškodamas aukštesnių vietelių. Na, ir užlipo takas ant kalvos. Ir ką gi... Persikėlus per Miniją, yra proga sušilti, taip sakant, burnelę išlenkti... Atsirado karčema. Ir nuo jos kūrėsi senoji gyvenvietė - ant aukštumos, kryžkelėje, šalia kelio, vedančio iš Klaipėdos į Pamarį.
Istorinės sankryžos ir kelių tinklas
Pamarių gatvės atkarpoje nuo jos pradžios iki geležinkelio pervažos gali būti likę XVI a. žemėvaldos bei urbanistinės struktūros žymių. Dabartinių Pamarių ir Turgaus gatvių sankryža galėjo būti šiek tiek kitokia senovėje. Naujoji gatvė - tai kelias į Priekulės kilmingąjį dvarą bei Stragnus. Senovėje keliukas nuo Pamario galėjo ir nesibaigti Priekulėje. Jis galėjo vesti tolyn į Stragnus bei dar tolimesnes gyvenvietes.
Dvarininkų įtaka kelių formavimuisi
Tikriausiai kulminio dvaro šeimininkai, kurie, spėjama, nenorėjo, kad visi važiuotų per jų sodybą, užtvėrė važinėjimą per pagrindinį vieškelį. Naujosios gatvės trasa savotiškai vingiuota: šiaurinėje dalyje taikosi į Pamarių ir Turgaus gatvių sankryžą, o pietinėje suka rytų pusėn, tarsi norėtų aplenkti kliūtį.
Senojo kelio kryptis
Sprendžiant iš senų žemėlapių bei istorinių duomenų, senasis kelias nuo Elniškių kaimo (į vakarus nuo Priekulės) ėjo per miestelio kalvagūbrį, leidosi Minijos upės link ir kirto miestelį ties senąja karčema.
Miestelio plėtra ir svarbiausi centrai
Priekulėje buvo ir valstybinis dvaras - riterių. Svarbių kelių sankryžoje atsiradusi gyvenvietė pamažu tapo dvasiniu, prekybiniu ir administraciniu centru. Svarbiausi miestelio centrai buvo bažnyčia ir turgavietė, o XVII a. susimąstyta, kad čia reikia ir valstybinės įstaigos. Mat galimybė eiti į bažnyčią ir, be to, nusipirkti, ko reikia, reiškė, kad čia telkėsi daug žmonių. Atsirado apylinkių valdytojo būstinė, kuri tvarkė popierius, komandavo apylinkėms, kaip tvarkyti ūkinius reikalus - nereikėjo vykti į Klaipėdą, o tais laikais tai buvo sudėtinga.
Reformų įtaka ir modernizacija
Prūsija XIX a. buvo pažangi valstybė, čia įvesta daug reformų (1807 m.). XIX amžiaus viduryje Priekulėje senąjį vingiuotą kelią pakeitė tiesus naujas plentas, nuo Klaipėdos ėjęs į Tilžę. Modernizuota ir turgavietė. Veikė trejopos paskirties turgūs: kaimiečiai pardavinėjo savo užaugintas gėrybes, gyvulius, vietiniai amatininkai prekiavo dirbiniais, o Pamario žvejai - žuvimis. Miestelis tapo, galima sakyti, tokiu dideliu "supermarketu", savotišku "akropoliu"... Kam varginti arklius varant juos iki Klaipėdos, jeigu visko galima gauti Priekulėje? Turgaus dienomis miestelyje būdavo pilna lankytojų.
Geležinkelio atsiradimas ir miesto atributai
Nepamirškime, kad XIX a. antrojoje pusėje miestelį perkirto ir geležinkelis Klaipėda-Tilžė-Karaliaučius. Pastatyta prabangi stotis. Taigi XIX a. pabaigoje Priekulė turėjo savo geležinkelio stotį, paštą, gaisrinę, teismą... žodžiu, visus "rimto miesto" atributus. Kūrėsi naujamiestis - dabartinė Klaipėdos gatvė.
Žymūs žmonės ir kultūrinis palikimas
Miestelyje dirbo teisėjas, vėliau tapęs rašytoju, Ernstas Vichertas (1831-1902). Jis sukūrė apysakas "Šaktarpis", "Ansas ir Grita" bei kitų gražių rašinių, sudėtų į rinkinį "Lietuviškos apysakos". (2000 m. "Šaktarpio" motyvais buvo sukurtas filmas "Elzė iš Gilijos"). Kalbant apie socialinius dalykus, reikia paminėti, kad šalia Priekulės, Elniškėse, buvo įkurta vaikų prieglauda. Ją 1856 m. įkūrė ir pats ten dirbo Johanas Frydrichas Šrederis. J. Šrederio dėka spaustuvininko amato išmoko Jurgis Traušys (1844-1918) iš Drevernos. Taip pat reiktų pasidžiaugti, kad tarp turtingų Priekulės pirklių buvo ne viena lietuviška pavardė, pavyzdžiui, Skvirblys, Elisaitis...
Rekomenduojama literatūra apie Priekulę
Priekulės mokytoja, lietuvininkė Edita Kurpreikšytė-Barauskienė yra sudariusi ir išleidusi pasakojimų apie Priekulę rinkinį "Mažas miestelis prie didelio kelio". Tai kolektyvinis kelių autorių darbas - apie Priekulės istoriją, jos žmones.
Likę architektūriniai ir urbanistiniai paminklai
Širdį Priekulė prarado, bet dar liko keletas senųjų mūrinių pastatų - viešbučių, restoranų, krautuvių, čia atsiradusių XVIII-XIX a. ir XX a. pradžioje. Jie dabar atnaujinti. Prisiminimui liko Evangelikų liuteronų bažnyčios pamatų žymė, klebonijos ir kunigo namas Pamarių gatvėje, parapinė mokykla (Pamarių g. 2), XVI-XIX a. susiklosčiusių Klaipėdos, Pamarių, Turgaus, Žvejų, Naujosios, Vingio, Amatų, Lietuvininkų, Žalgirio gatvių tinklas, buvusios turgaus aikštės erdvė... Yra senoji geležinkelio stotis - raudonų plytų, kur kadaise buvo patogi laukiamoji salė ir restoranas, 1871-1873 m. nutiesta geležinkelio trasa su pervaža per Pamarių gatvę...
Priekulė kaip Mažosios Lietuvos kultūros sostinė
Prieš dvejus metus, 2017 m., Priekulė buvo išrinkta Mažosios Lietuvos kultūros sostine. Šis titulas atspindi miestelio istorinę reikšmę ir gyvybingą kultūrinį gyvenimą. Seniūnė D. Biūdžiuvienė pristatė seniūnijos veiklą, paminėdama, kad ji yra viena didžiausių Klaipėdos rajone, apimanti 44 kaimus ir penkias didesnes gyvenvietes. Nors daug dėmesio skiriama Priekulei, seniūnija akcentuoja ir kitų vietovių patrauklumą.
Gyventojų skaičius ir socialinės įstaigos
Priekulėje gyventojų skaičius visais laikais "sukosi" apie 2 tūkstančius. Dabartinis gyventojų skaičius yra artimas 2016 m. rinkimų į Seimą balsuotojų skaičiui, kuris siekė 2306 rinkėjus. Miestelyje veikia daug biudžetinių įstaigų: Priekulės gimnazija, vaikų darželis, muzikos mokykla, socialinių paslaugų centras, slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė "Gyvenimo gija", du muziejai, Gargždų J. Lankučio viešosios bibliotekos Priekulės filialas, Priekulės kultūros centras, Gargždų "Jaunimo atviros erdvės" Priekulės filialas. Veikia trys bendruomenės: "Priekulės bendruomenė", "Priekulės ainiai" ir evangelikų liuteronų, taip pat sporto klubas "Priekulės žirgai".
Istoriniai ir dabartiniai verslai
Kažkada Priekulėje veikė ligoninė, kuri buvo reorganizuota į Pirminį sveikatos priežiūros centrą. Dalį buvusių patalpų užima "Gyvenimo gija". Miestelis garsėjo keramikos gamykla bei paukštynu, tačiau dabar jų nebėra. Vietoje paukštyno veikia medžio ir baldų dirbtuvės.
Dvarų istorija ir reikšmė
Priekulėje senais laikais būta dviejų dvarų: Kurto Sperberio valdomas riteriškasis ir Johno Rascho dvarelis, buvę žemės ūkio gamybos centrais. XIX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje kunigu praktikantu į Priekulę paskirtas Johanas Frydrichas Šrėderis (1829-1906) ėjo ir mokytojo pareigas, vėliau įkūrė vaikų prieglaudos namus Elniškė kaime.
Parapijos ir bažnyčios
Veikia dvi parapijos - evangelikų liuteronų ir katalikų. Priekulės Švento Antano Paduviečio katalikų bažnyčia pastatyta 1938 m. Evangelikų liuteronų bažnyčia, statyta anksčiau, neišliko iki mūsų dienų, ją žymi tik pamatų ženklas.
Rašytojų ir kultūros veikėjų palikimas
Anksčiau vasaras Priekulėje leisdavo rašytoja Eva Simonaitytė, kurios 120-ies metų jubiliejus buvo minimas ir įtrauktas į Kultūros sostinės tvarkaraštį. Šiuo metu Priekulė didžiuojasi rašytoja Edita Barauskiene, kuri kuria su krašto istorija susijusias knygas.
Priekulės kultūrinės iniciatyvos ir renginiai
"Keliaujanti šviesa" - taip Priekulės seniūnė D. Bliūdžiuvienė įvardijo Kultūros sostinės sumanymo ašį. Miestas buvo papuoštas žibintais, kurie simbolizuoja perduodamą kultūros šviesą. Rengiantis šiam laikotarpiui, buvo suburta apie 100 savanorių komanda, suskirstyta į 13 komitetų, kurie rūpinosi įvairiais renginių aspektais.
Kultūros centro veikla ir plėtra
Priekulės kultūros centro vadovė Alanta Zapalskienė pasakojo apie centro veiklą, įkurtą mėgėjų teatrą, kuris dabar žinomas visoje respublikoje. 2012 m. kultūros centras įsikėlė į naujas patalpas, o buvusi turgaus aikštė buvo sutvarkyta, tapdama gražia vieta renginiams. Kultūros centras turi du skyrius - Drevernos ir Agluonėnų.
Ernsto Vicherto premija ir jos reikšmė
Priekulės kultūros centras yra iniciatorius Ersto Vicherto vardo premijos "Jaunasis talentas", skiriamos jaunimui iki 29 metų už pasiekimus mokslo, sporto, meno bei visuomeninėje srityse.
Artėjantys renginiai ir iniciatyvos
Kultūros sostinės renginių sąraše numatyti įvairūs renginiai: respublikinė Lietuvos mėgėjų teatro šventė "Tegyvuoja teatras", konferencija apie spaustuvininką Johaną Frydrichą Šrėderį, pirtininkų suvažiavimas, miesto ir žirginio sporto šventė, Mažosios Lietuvos muziejų stotis, Reformacijos šviesų renginys buvusios bažnyčios pamatuose, Kalėdų miestelis. Taip pat svarstoma galimybė surengti baikerių pasirodymą.
Finansavimas ir savanorių indėlis
Kultūros sostinės rengimams Klaipėdos rajono savivaldybė skyrė 20 tūkstančių eurų, tačiau vyksta ir papildomo finansavimo paieškos. Seniūnė D. Bliūdžiuvienė pabrėžė, kad, neturint pakankamai lėšų, pavyko surengti daug renginių, tikint savanorių ir bendruomenės jėga.
Priekulė ir jos aplinka - gamtosauga ir paveldas
Priekulės seniūnija yra viena didžiausių Klaipėdos rajone, apimanti 44 kaimus ir penkias didesnes gyvenvietes. Nors didelis dėmesys skiriamas Priekulės miestui, seniūnija akcentuoja ir kitų vietovių patrauklumą bei svarbą. Kova su invaziniais augalais, tokiais kaip Sosnovskio barštis, vyksta visoje šalyje, įskaitant ir Klaipėdos rajono savivaldybės teritoriją, kurioje yra įgyvendinamas Sosnovskio barščių gausos reguliavimo veiksmų planas.
Invazinių augalų naikinimas
Priekulės seniūnijoje Sosnovskio barščiai paplitę ne tik valstybinėje, bet ir privačioje žemėje. Gyventojai yra atsakingi už savo teritorijoje išplitusių invazinių augalų naikinimą. Sosnovskio barščių naikinimui naudojami mechaniniai ir cheminiai metodai. Taip pat numatoma ateityje plėsti finansavimo galimybes privatiems asmenims dalyvauti invazinių rūšių naikinimo programose.
Paveldosauga ir vietos dvasia
Mažosios Lietuvos etnokultūros tarybos nariai pabrėžia, kad paveldosauga reiškia ne tik materialinio paveldo išsaugojimą, bet ir vietos dvasios (genius loci) puoselėjimą. Siūloma atidžiau vertinti siūlymus dėl naujų statinių ar paminklų vietos parinkimo, atsižvelgiant į istoriją ir vietos tradicijas. Pavyzdžiui, siūloma koplytstulpį statyti šventoje vietoje, o ne prie autobusų stoties, kuriai reikia nesakralios skulptūrinės kompozicijos.
Tradicijų puoselėjimas
Priekulės krašte šimtmečiais buvo švenčiamos Joninės, tačiau dabar jos nebešvenčiamos, o vietoj jų - Antaninės. Tarybos nariai mano, kad Joninės turėtų būti švenčiamos lygiomis teisėmis, atgaivinant krašto tradicijas ir dainas. Taip pat svarbu, kad būtų tariamasi su krašto senbuviais ir kultūros specialistais dėl renginių ir iniciatyvų planavimo.
Vietos kultūros vertinimas
Etnokultūra yra kultūros dalis, o vietos kultūra remiasi krašto istorija. Sausio 15-oji, Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos šventė, turėtų būti švenčiama ir Priekulėje. Svarbu, kad žmonės labiau pažintų šio krašto kultūrą ir vertintų atminimą tų, kurie puoselėjo kultūrą ir išsaugojo lietuvių kalbą šiame krašte.
tags: #ka #reiskia #purskimas #riekule