Kėnis korėjinis (Abies koreana): auginimas ir dauginimas
Kėnis korėjinis (lot. Abies koreana) - tai pušinių (Pinaceae) šeimos, lėtai augantis, kompaktiškas spygliuočių medis, kilęs iš Korėjos pusiasalio. Jis yra labai populiarus Lietuvos soduose dėl savo dekoratyvumo, ypatingų mėlynai-violetinių kankorėžių ir lengvos priežiūros. Šis medis puikiai tinka tiek mažiems, tiek dideliems sodams, gali būti auginamas kaip vienišas akcentas, medžių grupėje, gyvatvorėje ar net vazone.
Pagrindinės savybės ir išvaizda
Kėnis korėjinis pasižymi lėtu augimu. Net ir sulaukę 25 metų, medžiai paprastai neviršija 4 metrų aukščio. Tai lemia ir jo trivialiai paprastą priežiūrą. Nors bendrai kėniai (Abies sp.) gali užaugti iki 30-60 metrų aukščio, korėjinis kėnis išlieka santykinai neaukštas, siekdamas 5-10 metrų aukštį. Jo laja yra taisyklingai kūgiška, tanki, o spygliai, kitaip nei daugelio kitų spygliuočių, yra plokšti, nesibado ir yra malonūs liesti. Viršutinė spyglio pusė dažniausiai tamsiai žalia, o apatinė - balsva. Ypač žavūs yra jo dekoratyvūs, stačiai augantys, melsvai violetiniai kankorėžiai, kurie pasirodo net ant labai jaunų medelių, pasiekusių apie metrą aukštį. Bręstant liepos-spalio mėnesiais, kankorėžiai tampa cilindriškos ar ovalios formos, 4-18 cm ilgio.
Nemažai korėjinio kėnio veislių yra nykštukinės, žemaūgės ar krūmo pavidalo, kas dar labiau praplečia jo panaudojimo galimybes.
Auginimo sąlygos
Vieta: Kėnis korėjinis geriausiai auga daliniame pavėsyje ir užuovėjoje. Tačiau jis taip pat toleruoja ir visišką pavėsį ar saulėtą vietą, nors tai priklauso nuo konkrečios veislės ir aplinkos sąlygų. Svarbu saugoti medį nuo sausų, šaltų vėjų, ypač ankstyvą pavasarį, kol žemė dar įšalusi, nes tai gali pakenkti augalui. Kėniai nėra itin tinkami auginti miestuose, nes netoleruoja užteršto oro ir ten dažnai skursta.
Dirvožemis: Optimalus dirvožemis korėjiniam kėniui yra derlingas, purios, vidutiniškai drėgnos ar drėgnokos, gerai drenuotos, netgi molingos ir silpnai rūgščios (pH 5.5-6.5) struktūros. Sausose ar užmirkusiose vietose medis augs prastai.
Sodinimas: Medeliai į nuolatinę vietą turėtų būti sodinami dar visai maži (30-90 cm aukščio), nes didesni medžiai sunkiai prigyja ir kelerius metus beveik neauga. Sodinimo duobė turėtų būti dvigubai platesnė ir panašaus gylio kaip sodinuko šaknų gumulas. Šaknys užkasamos tame pačiame lygyje, kaip jos augo vazone. Sodinama pavasarį (balandis, gegužė) arba rudenį (rugsėjis, spalis) į gerai paruoštą, derlingą dirvą.
Vazonas: Nykštukinės korėjinio kėnio rūšys ir veislės puikiai auga vazonuose. Pasirinkite ne mažesnį kaip 250 mm pločio vazoną su drenažo angomis. Vazonas pripildomas šiek tiek rūgščia, puri dirva, praturtinta žvyru, lavos uoliena arba perlitu. Svarbu, kad vanduo gerai nutekėtų ir dirva išliktų drėgna, bet ne šlapia. Vazonas statomas saulėtoje arba dalinio pavėsio vietoje, dažnai laistomas.
Priežiūra
Laistymas: Kėniams, ypač pirmaisiais metais, reikia nuolatinio laistymo, maždaug 1-2 kartus per savaitę. Sausringais laikotarpiais laistyti reikia reguliariai, giliai ir lėtai.
Mulčiavimas: Mulčiavimas aplink medžio pagrindą padeda išlaikyti drėgmę ir sulaiko piktžoles. Naudojamas 7-10 cm storio organinis mulčias, pavyzdžiui, medžio drožlės arba šiaudai.
Tręšimas: Vazoniniams kėniams tręšimas reikalingas negausus, bet reguliarus.
Genėjimas: Nors kėniai natūraliai išlaiko savo formą, retkarčiais genint galima pašalinti nudžiūvusias ar ligotas šakas. Per tankių šakų genėjimas užtikrina optimalią oro cirkuliaciją lajoje. Kėniai neblogai pakenčia genėjimą, tačiau šis darbas neturėtų būti drastiškas. Dėl lėto augimo, dažno genėjimo nereikalauja.
Peržiemojimas: Kėniai korėjiniai neblogai atlaiko lietuvišką žiemą, tačiau daugiausia žalos pasitaiko ankstyvą pavasarį. Vėlyvą rudenį, ruošiantis žiemai, medelius reikia gausiai laistyti ir aplink kamieną mulčiuoti storu sluoksniu. Vazoninius kėnius žiemai reikia apsaugoti nuo šalčio.
Dauginimas
Kėnis korėjinis gali būti dauginamas keliais būdais:
- Sėklomis: Parą pamirkytos sėklos sėjamos vasario pradžioje šiltnamyje, kovo mėnesį - lauke arba į vazoną su gerai drenuojančia žeme. Palaikoma drėgna dirva, vėsesnė temperatūra ir apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių. Sėklos sudygsta po 6-8 savaičių. Daigai pikiuojami ir auginami vazonėliuose.
- Auginiais: Vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje nupjaunama apie 10-15 cm ilgio pusiau sumedėjusi sveika kėnio šakelė. Nupjautas galas pamirkomas į šaknijimosi hormoną, tada auginys sodinamas į gerai drenuojamą vazonų mišinį.
- Skiepijimu: Šiuo būdu dauginamos veislės, bet ne rūšys.
Kaip prižiūrėti šiurkštų augintinio kailį?
Kitų kėnių rūšių trumpas aprašymas
Lietuvoje auginama daugiau nei 10 kėnių rūšių ir nemažai jų veislių. Kai kurios populiariausios:- Balzaminis kėnis (Abies balsamea): Užauga iki 15-25 m. Spygliai tamsiai žali su pilkšvomis juostelėmis, jauni kankorėžiai tamsiai violetiniai.
- Europinis kėnis (Abies alba): 20-25 m aukščio, išsiskiria siaura, aukšta laja ir stambiais spygliais.
- Kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana): 20-25 m aukščio, tamsiai žali, blizgantys spygliai, taisyklinga piramidės formos laja. Populiarus kaip kalėdinė eglutė.
- Pilkasis kėnis (Abies concolor): Auga iki 20-25 m. Pilkai žali, ilgi (5-7 cm), minkšti spygliai. Kūgiška laja, atsparus miesto taršai, auga gana greitai.
- Japoninis kėnis (Abies veitchii): 10-20 m aukščio, siaurai kūgiška laja, trumpi spygliai su melsvai balta apatine puse.
- Ispaninis kėnis (Abies pinsapo): 20-30 m aukščio, trumpi spygliai (1,5-2 cm) blyškūs, mėlynai žali, su balkšvomis vaškinėmis juostelėmis.
Dervingasis kėnis yra populiarus kaip kalėdinė eglutė Amerikoje, o Lietuvoje jį galima įsigyti kai kuriuose medelynuose.
Kaukazinis kėnis ir balzaminis kėnis dažnai naudojami kaip kalėdinės eglutės dėl savo dekoratyvumo, aromato ir nebyrančių spyglių. Dažnai kalėdiniai kėniai vadinami "daniškais kėniais" - tai paprastai kaukazinis kėnis, kurio daugiausia auginama Danijoje.
Kėnio medienos panaudojimas
Be dekoratyvinės paskirties, kėnių mediena yra vertinama popieriaus pramonėje ir statyboje.
tags: #kenis #korejinis #dauginimas