Gyvūnų ir augalų rūšių klasifikavimo istorija ir jų įvairovė pasaulyje
Žmonėms būdingas poreikis viską sisteminti, kas atsispindi nuo seniausių istorinių šaltinių, sudarytų iš įvairių sąrašų ir katalogų. Tūkstančius metų įvairios kultūros bandė atsakyti į klausimą, kiek gyvūnų ir augalų rūšių gyvena Žemėje. Nors gamtos kūriniją klasifikavo jau senovės egiptiečiai ir babiloniečiai, o vėliau graikų filosofas Aristotelis, siekęs ne tik surašyti, bet ir susieti visus žinomus organizmus bei apibrėžti pagrindinį vienetą - rūšį, tikrasis mokslinis klasifikacijos pagrindas pradėjo formuotis gerokai vėliau.
Aristotelio sistema, grindžiama stebėjimais ir žiniomis apie gyvūnus, juos skirstė į dvi pagrindines grupes: turinčius kraujo ir neturinčius. Pirmoji atitinka stuburinius gyvūnus, antroji - visus kitus. Jo raštai kelis šimtus metų buvo laikomi absoliučiu gamtos mokslo autoritetu. Romėnas Plinijus Vyresnysis apie 77 m. savo veikale išsamiai apžvelgė tuometines žinias apie augalų ir gyvūnų rūšis, daugiausia dėmesio skirdamas jų praktinei naudai.
Toks požiūris dominavo ilgą laiką. Tik XVIII amžiaus viduryje prancūzų gamtininkas grafas de Buffonas savo veikale suklasifikavo rūšis pagal jų santykį su žmogumi. XVIII amžiuje, itin suaktyvėjus moksliniams tyrimams ir į pasaulio kampelius siunčiant ekspedicijas, buvo pargabenama tūkstančiai naujų augalų ir gyvūnų. Ypač augalai kaitino žmonių vaizduotę. Pavyzdžiui, anglų gamtininkas Josephas Banksas iš kelionės po Ramųjį vandenyną pargabeno 30 tūkst. augalų pavyzdžių, iš kurių 1400 buvo naujos rūšys.
Didėjant naujų rūšių kiekiui, tapo svarbu jas sistemingai klasifikuoti ir suteikti vienodus pavadinimus. Dažnai vieną rūšį aprašydavo keli mokslininkai ir skirtingai pavadindavo, o pavadinimai būdavo ilgi ir sunkiai įsimenami. Painiavos tarp skirtingomis kalbomis bendraujančių mokslininkų tik daugėjo.
Dvejetainė nomenklatūra ir Carlas von Linne
Šveicarų broliai Gasparas ir Johannas Bauhinai jau XVI amžiuje sukūrė pavadinimų sistemą, pagal kurią kiekvienam organizmui buvo suteikiamas dviejų dalių lotyniškas pavadinimas, tačiau ji neprigijo.
Garbė sukurti tinkamą ir patogią sistemą atiteko švedų gamtininkui Carlui von Linne (Karlui Linėjui) (1707-1778). Jo sistema, naudojama ir šiandien, grindžiama principu, kad organizmams priskiriamas genties ir rūšies pavadinimas lotynų arba sulotyninta graikų kalba. Rūšies pavadinimas yra unikalus, o genties pavadinimu dalijamasi su artimiausiais giminaičiais. Pavyzdžiui, visos kielės priklauso „Motacilla“ genčiai. Baltoji kielė vadinama „Motacilla alba“, o geltonoji - „Motacilla flava“.
Atskiros gentys jungiamos į didesnius vienetus - šeimas, šios - į būrius, klases, tipus, karalystes ir domenus. Pirmasis Carlo von Linne „Gamtos sistemos“ leidimas išėjo 1735 m. ir jame buvo pamėginta susisteminti visus žinomus organizmus. Dešimtasis „Gamtos sistemos“ leidimas, išleistas 1758 m., šiandien laikomas šiuolaikinio sisteminio tyrinėjimo pagrindu. Jame buvo suskaičiuotos 4400 gyvūnų rūšių ir 7700 augalų rūšių. Pats Linne aprašė maždaug 13 tūkstančių rūšių.
Rūšių skaičiaus vertinimas ir biologinė įvairovė
Didėjant naujų rūšių skaičiui, kilo sunkumų parenkant joms tinkamus pavadinimus. Mokslininkai mėgo suteikti vardus pagal iškilias asmenybes, vietoves ar net literatūros personažus. XIX ir XX amžiais, nors ir laikantis konkretesnių taisyklių, sistematika dar nebuvo pakankamai vientisa, kad išvengtų painiavos.
Rūšių sąrašai ilgėjo, bylojo apie neišsemiamą gamtos įvairovę. Jei XVIII amžiuje buvo žinoma apie 565 paukščių rūšys, vėliau jų atrasta dvigubai daugiau. Ypač daug, mažiausiai 250 tūkst., buvo vabalų.
XX amžiaus antroje pusėje mokslininkai spėjo, kad skirtingų rūšių yra daugiau nei milijonas, o maždaug trečdalį sudaro vabzdžiai. Devintajame dešimtmetyje atlikti tyrimai gerokai pakeitė nuomonę apie Žemėje gyvuojančių rūšių skaičių. Amerikiečių entomologas Terry Erwinas Panamos atogrąžų džiunglėse atliko eksperimentą, purkšdamas vabzdžių nuodus ant medžių. Jo tyrimai parodė, kad bendras rūšių skaičius Žemėje turėtų būti mažiausiai dvigubai didesnis nei skelbta anksčiau, o mokslininko skaičiavimais, jis siekia 30 milijonų, nors neatmetama ir 100 milijonų galimybė.
Biologinė įvairovė (arba bioįvairovė) apibūdinama kaip organizmų rūšių visuma ir įvairovė ekosistemoje ar ekosistemų kompleksuose, taip pat genetinė rūšies vidaus, pačių ekosistemų ir tarprūšinių santykių įvairovė. Dabartiniai duomenys rodo, jog Žemėje esanti organizmų rūšių įvairovė nyksta nuo 100 iki 1000 kartų greičiau nei pastebima iš fosilinių radinių, daugiausia dėl žmogaus veiklos.
Bioįvairovė skirtingose planetos vietose skiriasi: didžiausia drėgnuosiuose atogrąžų miškuose ir tropinėse savanose, o mažiausia taigose ir tundrose. Nors tropiniai miškai užima tik 8 % Žemės paviršiaus, juose aptinkama daugiau nei pusė visų organizmų rūšių.
Kas yra rūšis ir kaip ji apibrėžiama?
Nors gyvūnų klasifikacija yra išsami, vis dar nėra tiksliai apibrėžta, kas yra rūšis. Supaprastintai rūšis apibūdinama kaip du organizmai, galintys daugintis ir susilaukti vaisingų palikuonių. Klasikinis pavyzdys - arklys ir asilas, kurių palikuonys, mulai, yra nevaisingi, todėl jie priklauso skirtingoms rūšims. Tačiau ši taisyklė turi daug išimčių.
Šiandien DNR tyrimai ir pažangios technologijos leidžia nuodugniau tirti organizmus, tačiau DNR nėra universalus metodas. Kai kurių gerai žinomų gyvūnų rūšių individų DNR gali skirtis taip smarkiai, kad jie būtų laikomi skirtingomis rūšimis, o kitų rūšių, kurių išvaizda skiriasi, DNR gali būti beveik vienoda.
Dabartiniai rūšių vertinimai ir iššūkiai
Dabartinė klasifikacija įvardija beveik 2 mln. rūšių, tačiau manoma, jog Žemėje jų yra nuo 5 iki 30 mln. Esami tyrimai rodo, jog bioįvairovė Žemėje šiuo metu mažėja. Archeologinių kasinėjimų duomenimis, organizmų rūšių įvairovė nyksta nuo 100 iki 1000 kartų greičiau nei turėtų natūraliai.
Pagrindinės bioįvairovės nykimo priežastys yra:
- Buveinių naikinimas (ypač žemės ūkio veikla, miškų kirtimas).
- Aplinkos užterštumas (pramoniniais procesais, trąšomis).
- Invazinių rūšių plitimas.
- Klimato kaita.
- Nedarnus išteklių naudojimas (intensyvi žvejyba, medžioklė).
Pavyzdžiui, nors miškai dengia 31 % Žemės sausumos ploto, tropiniai miškai, kuriuose gyvena didžioji dalis organizmų, vis dar kertami dideliais tempais.
Mokslininkai, vadovaujami dr. Stuarto Pimmo, nustatė, kad natūraliai kasmet turėtų išnykti apie 0,1 iš 1 mln. rūšių, tačiau šiandien šis skaičius gerokai išaugęs - nuo 100 iki 1 tūkst. išnykimų kasmet tenka 1 mln. rūšių. Tai verčia kalbėti apie šeštąjį masinį rūšių išnykimą Žemės istorijoje.
Viena iš svarbiausių problemų - daugelis rūšių, kurioms gresia išnykimas, gyvena besivystančiose šalyse. Jų išsaugojimui būtinas tarptautinis bendradarbiavimas ir vietinių žmonių įtraukimas į gamtosaugines veiklas.
Augalų pasaulio svarba ir „aklumas augalams“
Nors žmonės dažnai labiau domisi gyvūnais, augalai atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį Žemės ekosistemoje. Jie gamina deguonį, reguliuoja klimatą, sudaro maisto pagrindą daugeliui organizmų. Bendras augalų sukurta biomasė Žemėje siekia 450 gigatonų.
Tačiau pastebima tendencija - mažėjantis profesionalių botanikų skaičius ir visuomenės dalis, kuri pažįsta augalus. Reiškinys, vadinamas „aklumu augalams“ (angl. plant blindness), kelia susirūpinimą, nes atskleidžia polinkį nepakankamai vertinti mus supančią florą.
Daugelyje biologijos vadovėlių augalų reikšmė nėra tinkamai pabrėžiama, o gamtinė atranka ar evoliucija dažnai iliustruojama gyvūnų pavyzdžiais. Tai lemia, kad augalai laikomi statiškos aplinkos komponentais, o gyvūnai - aktyviais veikėjais.
Siekiant kovoti su šia tendencija, skatinama didinti visuomenės susidomėjimą augalų pasauliu, taikant įvairias mokymo metodikas, naudojant išmaniąsias programėles augalų atpažinimui, skatinant ryšį su gamta.
Apie 3 trilijonus medžių auga pasaulyje, dengdami apie 30 % Žemės sausumos ir būdami vienu svarbiausių biosferos elementų. Pagrindiniai Žemės miškų masyvai auga vidutinių platumų, tropinėse ir subtropinėse klimato juostose.
Atogrąžų miškai yra maždaug 250 šiuo metu plačiai auginamų vaisių rūšių tėvynė. Iš jų kilo tokie svarbūs produktai kaip cukranendrės, bananai, mangai, kava, kakava ir daugelis kitų.
Nepaisant visų mokslinių pastangų, tikslus skaičius, kiek augalų rūšių egzistuoja pasaulyje, vis dar nėra žinomas. Dabartiniai tyrimai rodo, kad apie 15 % visų augalų rūšių dar gali būti nežinomos mokslui, ir jos greičiausiai yra retos ir nykstančios, ypač vietovėse, kur naikinamos buveinės.
tags: #kiek #pasaulyje #yra #sausumos #augalu