Pušis – atspari ir universali
Šiame straipsnyje nagrinėjama pušis (lot. Pinus), jos biologinės savybės, paplitimas ir reikšmė. Nors pradinis temos sakinys „brangiausias dykumos augalas“ yra nevisai tikslus, nes pušys nėra tipiškos dykumų augalijos atstovės, straipsnyje bus pateikta informacija apie šiuos medžius, jų prisitaikymą prie įvairių sąlygų ir ypatingą vietą gamtoje bei kultūroje.
Pušies taksonomija ir paplitimas
Pušis priklauso spygliuočių (Gymnosperms) skyriui, pušinių (Pinaceae) šeimai, pušies (Pinus) genčiai. Tai didžiausia pušinių šeimos gentis, apimanti daugiau nei 90 rūšių. Pušys yra svarbiausios miškų medžių rūšys šiauriniame pusrutulyje. Jų natūralus augimo arealas driekiasi nuo pusiaujo iki 72 laipsnių šiaurės platumos kalnuotose ir dykumų vietovėse.
Ypač švelnaus klimato regionuose pušys ne tik gausiai auga, bet ir dažnai sudaro ištisus miškus, dėl ko pušis dar vadinama „Taigos motina“.
Pagrindinės pušies rūšys ir jų paplitimas Kinijoje:
- Visžalis medis (Evergreen): paplitęs Šaansi, Anhui, Zhejiang, Taivano, Guangdong, Guangxi, Hubei, Sičuano, Guidžou provincijose.
- Pušis (Pinus koraiensis): pagrindinės miško medžių rūšys Šiaurės Kinijoje, taip pat plačiai naudojama kaip dekoratyvinis sodo medis.
Pušies prisitaikymas prie aplinkos sąlygų
Pušys pasižymi dideliu atsparumu ir gebėjimu prisitaikyti prie įvairių sausumos aplinkos sąlygų. Jos gali toleruoti tiek labai žemą temperatūrą (iki -60 °C), tiek aukštą (iki 50 °C). Pušys gali augti ant skurdžių mineralinių dirvožemių, smėlio, vulkaninių pelenų, kalkingų ir jaurinių dirvožemių. Jos yra atsparios sausrai, nevaisingoms sąlygoms ir mėgsta saulę, todėl dažnai laikomos pionierinėmis rūšimis.
Pagrindiniai prisitaikymai prie sausros ir šalčio:
- Siauri, adatveidžiai lapai: mažas lapų plotas leidžia vandeniui išgaruoti lėčiau.
- Stora oda arba vaškinė danga ant lapų: papildomai mažina vandens netekimą.
- Tankūs balti plaukeliai ant spyglių: taip pat apsaugo nuo vandens garavimo.
- Terpenai lapuose: esant žemai temperatūrai, jie padeda greitai padidinti ląstelių koncentraciją, cukraus ir riebalų kiekį, taip užtikrinant atsparumą šalčiui.
Pušies morfologija ir augimo ypatumai
Pušies lapai (spygliai) yra pagrindinis maistinių medžiagų gamybos centras. Jie sugeria anglies dioksidą iš oro ir drėgmę iš dirvožemio, sintezę ir išskiria deguonį. Sintetinės organinės medžiagos virsta krakmolu, kuris maitina medžio augimą ir dauginimąsi.
Lapų struktūra ir gyvavimo ciklas:
- Spygliai dažniausiai būna 2, 3 arba 5 adatų kekėse.
- Kiekvienos kekės pagrindą gaubia makštis.
- Pušies spygliai gyvena ilgai - nuo 3 iki 5 metų, todėl net ir žiemą medis atrodo žalias, nors spalva gali būti šiek tiek blankesnė dėl riboto chlorofilo susidarymo ir antocianinų padidėjimo.
- Žiemos metu sumažėjęs fotosintezės aktyvumas ir sulėtėjusi fiziologinė veikla padeda pušims saugiai peržiemoti.
Morfologinės savybės:
- Jauni medžiai dažnai turi apvalią lają.
- Spygliai, paprastai 2-3-5 vienetai kekėse, auga nuo šakos viršaus.
- Kiekvienoje sėklinėje svarstykloje yra dvi sėklos, dažnai su sparneliais.
- Pušys yra vienanamiai augalai, turintys vienalyčius žiedus. Vyriški ir moteriški kankorėžiai formuojasi ant to paties medžio.
Pušies reikšmė ir simbolika
Kinų kultūroje pušys nuo seniausių laikų turėjo ypatingą reikšmę. Jos simbolizuoja nepalaužiamą charakterį. Kartu su bambuku ir slyva pušis sudaro „tris žiemos draugus“.
Naudojimas ir vertė:
- Mediena: Pušies mediena yra vertinga statybose ir baldų gamyboje. Daugelis pušų rūšių, tokių kaip Šiaurės Kinijos „Medžio Karalius“ - pušis, Vakarų Ponderosa, pakrantės pušis (Pinus radiata) ir paprastoji pušis, yra žinomos dėl savo medienos.
- Dekoratyvinė vertė: Pušys plačiai naudojamos apželdinimui, sodų ir parkų puošybai. Garsiosios Huangshan pušys, Huashan pušys ir kitos yra mėgstamos dėl savo estetinio grožio.
- Derva: Pušies derva, sudaryta daugiausia iš kanifolijos rūgščių ir terpenų angliavandenilių, naudojama įvairiose pramonės šakose.
Retos ir nykstančios pušinių šeimos rūšys
Kinija yra viena iš šalių, turtingiausių gudausėmiais (Gymnosperms). Tarp jų yra daug retų ir nykstančių pušinių šeimos rūšių, kurios patenka į nacionalinius sąrašus ir reikalauja ypatingos apsaugos.
Pavyzdžiai:
- Abies baishanensis: Ši eglės rūšis yra itin reta, auga tik vienoje vietoje Kinijoje ir yra ant išnykimo ribos. Ji yra viena iš pasaulyje brangiausių eglių rūšių.
- Sidabrinė eglė (Picea abies): Nors kadaise buvo laikoma išnykusiu fosilijų augalu, jos gyvų pavyzdžių atradimas Kinijoje sukėlė didelį susidomėjimą. Šios eglės auga specifinėmis, vėsiomis ir drėgnomis kalnų sąlygomis.
Dykumos ir jos augalija
Nors straipsnio pradžioje paminėta tema apie „brangiausią dykumos augalą“, svarbu pabrėžti, kad pušys nėra tipiški dykumų augalai. Dykumos yra sausumos sritys, kuriose iškrinta labai mažai kritulių. Išskiriami du pagrindiniai dykumų tipai: aridinės (karšto ir sauso klimato) ir poliarinės (Arkties ir Antarkties).
Aridinės dykumos:
- Temperatūra: Dieną gali siekti nuo 20°C iki 50°C, naktį nukristi žemiau nulio. Didžiausi temperatūros svyravimai fiksuojami nuo 56,7°C iki -40°C.
- Krituliai: Kritulių kiekis metams siekia mažiau nei 25 cm. Lietaus laikotarpiai trumpi, dažnai lydimi ilgų sausrų. Lietus gali išgaruoti dar nepatekęs ant žemės.
Dykumų augalų prisitaikymai:
- Kaktusai: Sukulentiniai augalai, turintys dygliais apaugusius stiebus, kurie kaupia vandenį. Klostėti stiebai leidžia plėstis sugeriant vandenį, o ilgi plaukeliai sumažina garavimą.
- Agavos: Kaupia vandenį lapuose.
- Opuncijos: Vandenį kaupia šaknyse.
tags: #labiausiai #brangiausias #dykumos #augalas