Lietuvos dirvožemiai: monografija
Absoliutusis Lietuvos dirvožemių amžius, skaičiuojamas nuo paskutinio ledynmečio iki dabar, siekia apie 10 000 metų, išskyrus Medininkų aukštumą.
Dirvožemio danga ir jos charakteristikos
Tam tikro ploto dirvožemių visuma sudaro dirvožemio dangą, kurios plotas Lietuvoje yra 64 520 km². Vyrauja:
- Vienoda dirvožemio danga, užimanti 44 % ploto. Kontūro vidutinis plotas 8-12 ha.
- Margoka dirvožemio danga, sudaranti 21,3 % ploto. Kontūro vidutinis plotas 5-8 ha.
- Nekontrastiška dirvožemio danga (kontrastiškumo koeficientas 5-3), sudaranti 35,3 % ploto.
- Mažai kontrastiška dirvožemio danga (kontrastiškumo koeficientas 7-5), taip pat sudaranti 35,3 % ploto.
Baltijos ir Žemaičių aukštumų dirvožemių danga yra labai marga (kontūro vidutinis plotas 2 ha) ir kontrastiška (kontrastiškumo koeficientas 9-7), tuo tarpu Vakarų Lietuvos lygumos danga yra vienoda ir nekontrastiška.
Dėl margos ir kontrastiškos dirvožemio dangos sudaryti didelius sėjomainos laukus yra sudėtinga. Tai lemia skirtingų savybių dirvožemių nevienodas džiūvimo laikas, augalų derliaus brandinimas, taip pat nevienodas agrotechnikos ir agromelioracijos priemonių efektyvumas.
Dirvožemių klasifikacija pagal humuso kiekį
Pagal humuso santykinį kiekį (%) dirvožemiai skirstomi į šias grupes:
- Labai mažo humusingumo: žemės ūkio naudmenų smėlio dirvožemiai iki 0,5 %, priesmėlio, priemolio ir molio iki 1 %, miško dirvožemiai iki 1 %.
- Mažo humusingumo: atitinkamai 0,51-1,5 %; 1,01-2 %; 1,01-3 %.
- Vidutinio humusingumo: 1,51-2,5 %; 2,01-3 %; 3,01-4 %.
- Didelio humusingumo: 2,51-3,5 %; 3,01-4 %; 4,01-6 %.
- Labai didelio humusingumo: daugiau kaip 3,5 %, 4 %, 6 % suminio humuso.
Dirvožemio reikšmė ir apsauga
Dirvožemis yra pagrindinė žemės ir miško ūkio gamybos priemonė, kuri turi būti tausojama ir saugoma nuo erozijos, degradacijos ar sunaikinimo.
Dirvožemio viršutinių horizontų arba dirvodarinės uolienos irimą sukelia judantis vanduo, vėjas, įvairūs mechanizmai, gyvūnai ar augalai, kurie perneša dirvožemio daleles į kitą vietą.
Dirvožemių kultivavimas ir rekultivacija
Dirvožemiai yra kultivuojami, siekiant juos padaryti derlingesnius, ir rekultivuojami, kai jie yra pažeisti.
Lietuvoje dirvožemių rekultivacija dažniausiai atliekama panaudotų karjerų ir durpynų teritorijose, kurių plotas siekia 33 000 ha. Rekultivuojamos erozinės griovos, naikinami kanalai (grioviai), seni keliai, upių senvagės, sąvartynai, uždaros lomos.
Ypač sudėtinga yra rekultivuoti sunkiaisiais metalais ir nafta užterštą dirvožemį.
Dirvožemių gerinimui naudojamos agrotechnikos ir melioracijos priemonės.
Žemės ūkyje vyrauja menkai ir vidutiniškai sukultūrinti įvairių genetinių grupių dirvožemiai (balkšvažemiai, išplautžemiai, rudžemiai). Labai sukultūrintais laikomi daržų, sodų ir dalis miesto dirvožemių (trąšažemiai).
Dirvožemių sukultūrinimo lygį nusako nustatytas dirvožemio boniteto balas. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio vidutinis bonitetas 1999 m. siekė 39,1.
Dirvodarinės uolienos ir jų charakteristikos
Lietuvos dirvožemiai susidarė mineralinėse (daugiausia moreninėse, limnoglacialinėse, fliuvioglacialinėse, aliuvinėse, eolinėse) ir biogeninės kilmės (durpėse) dirvodarinėse uolienose.
Mineralinės uolienos pagal granuliometrinę sudėtį
Pagal granuliometrinę sudėtį vyrauja:
- Smėlingas lengvas priemolis (34,3 %)
- Vidutinio sunkumo priemolis (17,8 %)
- Smėlis (12,8 %)
- Priesmėlis (6,6 %)
- Rišlus smėlis (4,9 %)
- Dulkiškas molis (4,2 %)
Karbonatingumas
Mineralinių uolienų karbonatingumas yra įvairus:
- Karbonatingiausios dirvodarinės uolienos yra Vidurio Lietuvos žemumoje, dažniausiai jos šiaurinėje dalyje (karbonatų iki 30 %).
- Mažiau karbonatingos yra Baltijos aukštumose (10-15 %).
- Mažai karbonatingos yra Žemaičių aukštumos vakarinėje dalyje ir Pajūrio žemumoje (5-10 %).
- Mažiausiai karbonatingos yra Medininkų aukštumoje.
Dirvožemių žemėlapiai
Informacija apie tiriamos vietovės dirvožemius, įskaitant dirvožemio grupių, smulkesnių sistematinių vienetų ar dirvožemio dangos struktūros sistemų geografinį pasiskirstymą, pateikiama žemėlapiuose. Šie žemėlapiai gali būti įvairaus mastelio (stambaus, vidutinio ar smulkaus) ir skirtingo tikslumo (labai tikslūs, tikslūs, vidutinio tikslumo, mažo tikslumo ar labai mažo tikslumo).
Institucijos, atsakingos už dirvožemius
Lietuvoje dirvožemiais rūpinasi šios institucijos:
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (įsteigta 1998 m.; anksčiau veikė kaip Gamtos apsaugos komitetas 1957-1990 m., Aplinkos apsaugos departamentas 1990-1994 m., Aplinkos apsaugos ministerija 1994-1998 m.).
- Lietuvos dirvožemininkų draugija.
- Lietuvos gamtos draugija (1960-1991 m. veikė kaip Lietuvos gamtos apsaugos draugija).
Lietuviška dirvožemių pavadinimų sistema
Lietuvos dirvožemiai pavadinami sudurtiniais terminais. Pirmasis žodžio dėmuo nusako esminį dirvožemio skirtumą - tai klasifikacijos I lygio sistematinis dirvožemio vienetas. Prie jo pridedamas pastovus dėmuo "-žemis". Klasifikacijos žemesnio lygmens sistematinį vienetą nusakantis žodis ar žodžiai, apibūdinantys dirvožemio savybių ar dirvodaros procesų mastą, rašomi prieš aukštesnio lygmens terminą.
Šalia lietuviškų pavadinimų ir simbolių kaip lygiaverčiai vartojami ir tarptautiniai jų atitikmenys. Pavyzdžiui, paprastasis giliau glėjiškas išplautžemis žymimas IDg4‑p (atitinka tarptautinį pavadinimą Hapli‑Endohypogleyic Luvisol - LVg‑n‑w‑ha).
Pagrindinės dirvožemių grupės Lietuvoje
Pradžiažemiai (Regosols)
Šie dirvožemiai susidarė smarkiai eroduotų kalvų šlaitų, sunkesnės granuliometrinės sudėties ar giliai iškastų karjerų mineralinėse uolienose. Iki 50 cm nuo paviršiaus jiems nebūdingas glėjiškumas. Skiriami pagal besiformuojantį, arba užuomazginį (pradinė dirvodara), pilkšvąjį horizontą. Gali būti karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, mažo humusingumo ir derlingumo.
Kalkžemiai (Leptosols)
Kalkžemiai susidarė karbonatingame žvyre, nukastame arba negiliai slūgsančiame dolomite ar gipse. Juose daugiau kaip 40 % kalcio karbonato (CaCO3) turinti medžiaga randama 25 cm gylyje. Nedideli kalkžemių ploteliai yra karbonatinguose žvyrynuose arba iki dolomito ar klinčių nukastuose karjeruose (Akmenės, Joniškio, Pakruojo rajonų savivaldybėse) ar seklaus gipso telkiniuose (Pasvalio, Biržų rajonuose).
Rudžemiai (Cambisols)
Susidarę purioje, vidutiniškai sudūlėjusioje dirvodarinėje uolienoje, rudžemiai turi rudžeminį diagnostinį horizontą ir iki 50 cm nuo paviršiaus neturi glėjiškumo savybių. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, glėjiškieji ar giliau glėjiniai. Jų reakcija artima neutraliai arba nuo rūgštoko iki šarmiško (pH didesnis kaip 5,6-7,3). Rudžemiai yra humusingi (didesnis kaip 3%) ir turi daug augalams reikiamų maisto medžiagų. Glėjiškieji rudžemiai sausinami.
Išplautžemiai (Luvisols)
Šiems diržemiams būdinga tai, kad jų iliuviniame moliuotajame diagnostiniame horizonte susikaupia iš viršutinio eliuvinio diagnostinio horizonto išplautos molio dalelės ir druskos. Jų kiekis gilesniuose iliuvinio horizonto sluoksniuose didėja nuosekliai. Išplautžemiai gali būti karbonatingieji, paprastieji, pajaurėję, stagniniai ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai. Paprastai jie yra vidutinio humusingumo (2-3 %), mažo rūgštumo ar rūgštoki (pH 5,4-6). Glėjiškieji išplautžemiai sausinami ir kalkinami.
Palvažemiai (Planosols)
Susidarę dėl sezoninio paviršinio įmirkimo lygiame ar įdubusiame reljefe, palvažemiai turi jaurinį diagnostinį horizontą ir stagniškumo diagnostinių savybių, susijusių su sunkios granuliometrinės sudėties paklojine dirvodarine uoliena. Būna įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Palvažemiai sausinami.
Balkšvažemiai (Albeluvisols)
Balkšvažemiai pasižymi eliuviniu ir moliuotuoju diagnostiniais horizontais bei balkšvaliežuviškumo diagnostine savybe iliuviniame moliuotajame horizonte. Jie gali būti įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, stagniniai ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai. Balkšvažemiai yra mažo ar vidutinio humusingumo (1-2,5 %), vidutinio rūgštumo ar labai rūgštūs (pH 4-5), juose mažai maisto medžiagų. Dažnai jie reikalauja kalkinimo ir sausinimo.
Smėlžemiai (Arenosols)
Smėlžemiai nuo paviršiaus turi didesnį kaip 100 cm smėlio sluoksnį. Gali būti karbonatingieji, rudžemiškieji, paprastieji, pajaurėję ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai. Dirbamų ūkių vertė yra menka, todėl smėlžemiai dažniausiai tinka auginti mišką.
Jauražemiai (Podsols)
Šie dirvožemiai susidarė spygliuočių miškuose, nekarbonatingose, dažniausiai lengvos granuliometrinės sudėties dirvodarinėse uolienose. Jiems būdingas intensyvus pirminių ir antrinių mineralų dūlėjimas, tirpių dūlėjimo produktų bei humuso išplovimas iš viršutinių horizontų, taip pat jaurinio ir iliuvinio humusinio geležingojo diagnostinių horizontų susidarymas. Pastarasis horizontas slūgso po jauriniu, puveninguoju, durpiniu, durpėtuoju ar pilkšvuoju horizontu. Miško paklotė yra šiurkšti, dažnai sudurpėjusi, humuso mažai. Jauražemiai gali būti paprastieji, geležingieji ir glėjiškieji ar sekliai arba giliai glėjiniai.
Šlynžemiai (Gleysols)
Šlynžemiai susidarė veikiami negiliai slūgsančio gruntinio arba į reljefo pažemėjimus pritekančio vandens. Jiems būdinga ryški glėjiškumo diagnostinė savybė po humusiniais mineraliniais ar organiniais horizontais. Priemolio šlynžemiuose dažnai gausu geležies ir mangano konkrecijų. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Šlynžemiai sausinami.
Durpžemiai (Histosols)
Durpžemių paviršiuje yra storesnis negu 40 cm šviežios ar iš dalies susiskaidžiusios organinės medžiagos durpinis diagnostinis horizontas. Jame yra daugiau kaip 20 % organinės medžiagos. Išskiriami žemapelkės, tarpinės pelkės ir aukštapelkės durpžemiai.
Salpžemiai (Fluvisols)
Salpžemiai susidarė upių slėnių, rečiau marių, ežerų ar jūros pakrančių aliuvinėse sąnašose. Giliau kaip 50 cm nuo paviršiaus juose yra aliuvinės diagnostinės medžiagos. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Salpžemiai yra derlingi.
Trąšažemiai (Anthrosols)
Tai antropogeniniai dirvožemiai, kurie buvo veikiami ar pakeisti žmogaus ūkinės veiklos.
Dirvožemio mokslo paaiškinimas
tags: #lietuvos #dirvozemiai #monografija