Lietuviški pievų augalai: įvairovė, reikšmė ir išsaugojimo iššūkiai
Nors Lietuva ir nedidelė šalis, jos pievų įvairovė ir reikšmė ekosistemoms yra labai didelė. Deja, žemės ūkio pasėliai plečiasi ir užima vis naujus plotus, tarp jų - ir pievas. Sumenko smulkūs natūralių pievų fragmentai, tokie kaip upių slėniai, pamiškės, daubos, lomos, pašlaitės, palaukės, apyežeriai ir kiti, kurie užima svarbią vietą ekosistemų įvairovėje ir ekologinėje pusiausvyroje. Didžiulių erdvių sukūrimas nulėmė blogą pievų bendrijų (biocenologinę) būklę - matyti, kaip sparčiai sumažėjo rūšinė įvairovė įvairiose ekosistemos grandyse.
Įvairūs autoriai pievos sąvoką apibrėžia nevienodai dėl skirtingos jų kilmės, floristinės sudėties, susidarymo ir kaitos, ribų tarp skirtingų jų tipų, drėgmės ir maisto medžiagų kiekio ir kitų priežasčių. Gamtiniu požiūriu pievų ekosistemos yra vienos turtingiausių pasaulyje. Pievų gamtinės ir ūkinės funkcijos beveik prilygsta miškams.
Lietuvos pievų augalijos turtingumas ir nykimas
Lietuvos pievų flora labai turtinga įvairių rūšių žolinių augalų. Iš viso mūsų šalies pievose auga apie 550 rūšių augalų, neskaičiuojant samanų, asiūklių ir paparčių. Apie 50 rūšių augalų, aptinkamų pievose, yra įtrauktos į Raudonąją knygą, nes joms iškilusi grėsmė ir jos nyksta dėl įvairių priežasčių.
Istoriniais laikais žmonių įtaka pievų formavimuisi buvo išskirtinė, leidusi susikurti unikalioms pievų ekosistemų struktūroms. Prieš aštuoniasdešimt metų prof. J. Tonkūnas rašė, kad Lietuvos klimatas, geografinė padėtis ir žemės ūkio produktų kainų santykis jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o vėliau dar aiškiau rodė, kad Lietuvos žemės ūkio gamybos centras turi būti žymiai pastumtas gyvulininkystės pusėn. Šis patarimas aktualus ir šiandien - gyvulininkystės, ypač smulkių šeimos ūkių, rėmimas paskatintų gaminti aukštesnės vertės produktus ir prisidėtų išsaugant pievų ekosistemų įvairovę.
Kaip Lietuvoje susiformavo pievos ir kodėl dabar jos sparčiai nyksta, aiškina botanikai dr. Mindaugas Lapelė ir doc. dr. Jūratė Tupčiauskaitė. Pasak dr. M. Lapelės, Lietuvoje pievų kadaise buvo mažai, nes tai miškų kraštas. Atvirų pievų ploteliai būdavo arba užliejamuose upių slėniuose, upių deltose, arba atvirus plotelius sukurdavo kanopinių gyvūnų ganymasis miškuose - taurai, tarpanai, stumbrai. Jie palaikydavo tas atsivėrusias aikšteles, kurios miškuose susidarydavo dėl senatvės, audros ar gaisrų.
Doc. dr. J. Tupčiauskaitė aiškina, kad pievų kūrimas gyvulininkystės reikmėms sudarė palankias sąlygas toms rūšims, kurios tiesiog plūstelėjo iš savo miškingų buveinių ir čia sudarė didžiules populiacijas. Pagrindiniai pievų kūrėjai yra varpiniai augalai, kurie dėl savo šaknų sistemos ypatybių suformuoja tvirtą velėną, o greta jų jau kuriasi kiti ryškiaspalviai pievų augalai.
Pievas klasifikuojantys dariniai ir jų tipai
Pagal geografinį arba fitotopologinį (gr. fiton - augalas, topos - vieta) klasifikavimą Lietuvoje pievos suskirstytos į dvi pagrindines grupes: salpines (užliejamas) ir žemynines.
Salpinės (užliejamos) pievos
Salpinės arba užliejamos pievos susiformuoja tarp upių vagų ir jų slėnių pagrindinių krantų (terasų). Šie plotai vadinami salpomis, o pievos - salpinėmis. Tokių pievų augalija labai priklauso nuo upių vandens, jo tėkmės, nešmenų, periodiško užtvindymo potvynių vandens, kuris jose nuolat suklosto vis naujas aliuvio sąnašas.
Žemyninės pievos
Kitaip formuojasi žemyninės pievos, kurių atsiradimą paveikė žmogaus ūkinė veikla, t. y. ganymas ir šienavimas. Fitotopologinė pievų klasifikacija yra paprasta ir lengvai suprantama, tačiau ji labiau tinkama natūralioms pievoms klasifikuoti, neapimant sėtinių ir sukultūrintų pievų.
Dirbtinai sukurtos ir natūralios pievos
Daug pievų dirbtinai sukūrė žmogus miškų, krūmų ar pelkių vietoje, sėdamas kultivuojamas žolių rūšis. Tai vadinamosios sėtinės pievos, iš kurių aiškiausiai atskiriamos trumpaamžės, į laukų sėdainas integruotos pievos. Visos kitos pievos priskiriamos daugiametėms.
Kultūrinės daugiametės pievos
Pirmą grupę sudaro kultūrinės daugiametės pievos, kuriose iki šiol vyrauja pasėtos pupinės ir miglinės žolės su nedidele įvairiažolių priemaiša. Kartais maišomi kultūrinių ir sėtinių pievų terminai, tačiau tai yra neteisinga, nes dalis kultūrinių pievų sukuriama gerinant natūralias pievas agrotechninėmis priemonėmis (tręšiant, sausinant ir pan.).
Natūralios daugiametės pievos
Antrąją grupę sudaro pievos, kuriose dominuoja natūralių pievų augalija ir jose yra daug daugiau laukinių augalų rūšių. Tai vadinamosios natūralios daugiametės pievos. Šiose pievose vertingosios kultūrinės žolės iš miglinių ir pupinių šeimų dažniausiai nedominuoja. Pagal kilmę jos gali būti arba natūralios (potvynių užliejamuose upių slėniuose ar miško laukymėse stambiųjų žolėdžių suformuotos pievos) arba pusiau natūralios (angl. semi-natural), t. y. atsiradusios dėl žmogaus veiklos, tačiau jų ekosistemą ir rūšių įvairovę palaiko natūralūs gamtiniai procesai. Lietuvoje gamtiniu ir biologinės įvairovės požiūriu vertingiausios kaip tik šios grupės pievos.
Pievas klasifikuojantys dariniai ir jų tipai
Botaniniuose tyrimuose naudojamas pievų klasifikavimas yra paremtas hierarchine bendrijų sistema. Šioje klasifikacijoje augalų bendrijų vienetai išskiriami pagal Zürich-Montpellier fitosociologinės mokyklos metodologines nuostatas, t. y. atskirų vienetų išskyrimui panaudotos diagnostinės augalų rūšys. Tokios sistemos pradininkas yra žymus šveicarų botanikas Ž. Brauno-Blankė (Josias Braun-Blanquet).
Druskingos pievos (lot. Juncetea maritimi)
Mažiausią plotą Lietuvoje užima tik lokaliai paplitusios druskingos pievos. Nedideli šių pievų ploteliai yra išlikę Baltijos jūros ir Kuršių marių šiaurinėje pakrantėje, o dėl intensyvios antropogenizacijos jos įgavo ir nebūdingų bruožų. Šias pievas galima išskirti pagal charakteringas rūšis: pajūrines širdažoles, pajūrines pienažoles ir druskinius vikšrius.
Trąšiosios pievos (lot. Molinio-Arrhenatheretea)
Didžiausia pievų klasė yra trąšiosios pievos. Šios klasės pievose vyrauja mezofitų bendrijos - augalai, augantys vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvožemiuose. Jos gali būti sausesnės ar drėgnesnės, pasižymi didele augalų rūšių įvairove. Šios pievos išplitusios įvairiuose reljefo dariniuose, todėl jos yra labai įvairios ir skirstomos smulkiau į drėgnas ir šlapias, kurios dažnesnės kalvoto reljefo pašlaitėse, pagrioviuose, paežerėse, ir europines trąšias pievas. Pastarosios - visoje Lietuvos teritorijoje plačiausiai paplitusios tikrųjų šienaujamų pievų ir ganyklų bendrijos, susitelkusios upių slėniuose, nuotakiuose kloniuose, lėkščiašlaitėse kalvose, ypač jų papėdėse.
Stepinės pievos (lot. Festuco-Brometea)
Sausose ir šiltose kalkingo dirvožemio augavietėse, ypač pietinėse kalvų šlaitų pusėse, tarpsta stepinės pievos. Jos priklauso reliktinėms bendrijoms, išlikusioms iš sausų ir šiltų poledynmečio periodų, kai stepių augalija buvo paplitusi daug šiauriau negu dabar. Stepinių pievų žolių danga turi labai daug rūšių, ypač gausu spalvingų pupinių. Įprastai būna ir pavienių medžių ar krūmų. Šiuo metu Lietuvoje tai apyretės pievų bendrijos su charakteringomis rūšimis: paprastaisiais perluočiais, ankstyvosiomis viksvomis, didžiagalvėmis bajorėmis, pievinėmis vingiorykštėmis, geltonžiedėmis liucernomis, skiauterėtosiomis putokšlėmis, tikrosiomis sidabražolėmis, gumbuotaisiais vėdrynais, kalniniais dobilais, varpotosiomis veronikomis.
Pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos (lot. Trifolio-Geranietea)
Tai dar vienas šviesiamėgių ir šilumamėgių pievų tipas, aptinkamas sausose augavietėse: pakilesnėse miško aikštelėse, bemiškiuose upių slėnių šlaituose, upių šlaituose. Šių pievų bendrijas labai veikia mikroklimatas, nes jos dažnai susiformuoja miškų ir pievų riboje. Lietuvoje šios pievos pasiekia savo šiaurinį paplitimo (arealo) pakraštį. Pamiškių, miško aikštelių, ir šlaitų pievos yra pačios spalvingiausios ir gražiausios, nes dažniausiai jose vyrauja ne migliniai, o įvairūs žydintys augalai. Vasaros pradžioje tokiose pievose žydi lieknosios plukės, smaliukės, snapučiai, įvairūs katilėliai.
Tyrulinės pievos (lot. Nardetea strictae)
Penktasis pievų tipas, kuris taip pat nėra dažnas Lietuvoje - tyrulinės pievos. Šios pievos įsikuria rūgščiuose (pH 4,4-6,2), neturtinguose maisto medžiagų dirvožemiuose, upių slėnių terasose, šiaurinės ekspozicijos šlaitų papėdėse ir kt. Šių pievų ekologinę aplinką formuoja ne tik dirvožemis, bet ir stačiosios briedgaurės - tankiakerės, tankią velėną sudarančios žolės. Be briedgaurių, neretai aptinkama ir pagulusių tridančių, žemažolių tankiakerių eraičinų ir smilgų rūšių. Tyrulinės pievos - įprastai būna įvairiarūšės, nes jose randama iki 180 skirtingų rūšių augalų.
Nykstančios pievos ir jų išsaugojimo perspektyvos
Viena laukinės pievos savo ūkine verte prilygsta kultūrinėms pievoms ir ganykloms, o kitų ūkinė vertė nedidelė, tačiau gamtinė - dešimtimis kartų didesnė nei sėtinių pievų. Istoriniais laikais žmonių įtaka pievų formavimuisi buvo išskirtinė, leidusi susikurti unikalioms pievų ekosistemų struktūroms.
Taigi, būtina įgyvendinti tvarias žemės naudojimo praktikas, apimant pievų atkūrimą, gyvulininkystės skatinimą ir švietimo kampanijas, skirtas supažindinti visuomenę su pievų ekologine verte ir svarba. Natūralios pievos - tai neatskiriama mūsų kraštovaizdžio ir kultūros dalis. Vaistažolių rinkimas, Rasų vainikų pynimas ir kupoliavimas, šienapjūtė, Žolinių šventė - visa tai, kas, atrodo, buvo savaime suprantama, šiuo metu patiria grėsmę išnykti iš mūsų akiračio.
Dabar, po trisdešimties metų, pievos vėl daugiausiai nyksta ne dėl užaugimo, o dėl išarimo. Taip pat didelį neigiamą poveikį daro ir žemės ūkio mechanizacija. Užtat Vakarų Europoje, kurioje anksčiau pradėjo tą praktiką, stebimas vabzdžių mažėjimas.
Pasak Mindaugo Lapelės, gamta geba prisitaikyti, bet biologinės įvairovės problema yra ta, kad pokyčiai XX-XXI amžiuose yra tokie greiti, jog gamta nebespėja su mumis. Pievos irgi panašiai - tai mes jas sausinam, tai drėkinam, tai suariam.
Pievų išsaugojimo būdai
Botanikas dr. Mindaugas Lapelė nemano, jog mes kada atkursime tiek pievų, kiek jų buvo mūsų senelių laikais. Tačiau išsaugoti tai, ką dar turime, yra būtina. Tam gali padėti keletas dalykų. Vienas iš pagrindinių - sugrąžinti į pievas tradicinį ganymą ir šienavimą, remiant smulkius ūkininkus. Laisvai besiganantys žolėdžiai yra nepaprastai svarbūs. Yra atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, įrodantis, kiek padidėja biologinė įvairovė, kai gyvuliai pradedami ganyti laisvai. Reikėtų grąžinti gyvulius iš tvartų į ganyklas, ir ne taip, kad viename aptvare trypčiotų, kol viską išėstų, bet laisvai klajotų. Tada būtų gerai ir pačioms pievoms, ir jų biologinei įvairovei.
Taip pat reikėtų kiekviename ūkyje turėti natūralių pievų saleles. Turėtume imti pavyzdį iš britų, kur kiekvienas savo kieme, vasarnamyje, palieka vieną kitą arą pakraštyje valdų su žydinčiais augalais, kad būtų kur drugeliui nutūpti, niša biologinei įvairovei. Kadangi daugeliu atvejų tie dideli monokultūriniai laukai, kultūrinės pievos yra savotiška biologinės įvairovės dykuma.
Augalai ir jų reikšmė
Pievos yra nepaprastai turtingos rūšimis, ten galima suskaičiuoti iki keliasdešimties augalų viename kvadratiniame metre. Tokiose pievose yra begalės ir laukinių bičių rūšių, bičių, vapsvų, kamanių. Bitė ne kiekvieną augalą gali apdulkinti. Tai reiškia, kad, jeigu mes griauname tą ekosistemą, iš karto nyksta ir vabzdžiai apdulkintojai.
Kiekviena pieva ypatinga tuo, kad turi savo žydėjimo aspektus. Aspektas - tai vyraujanti spalva. Nuo geltono vėdrynų kilimo pieva pereina prie mėlynuojančių tankiažiedžių katilėlių jūros, vėliau iškyla balti kraujažolės žiedai. Žmonių pojūčiams pažįstamas ir skanus nušienautos žolės kvapas. Jį suteikia eteriniai aliejai, o daugiausiai kumarinas, kurio turi beveik visi žoliniai augalai, bet ypač stumbražolė ir kvapioji gardūnytė.
Gegužraibės - Lietuvos orchidėjos
Vienas didžiausių džiaugsmų, kuriuos dovanoja natūrali augmenija, yra galimybė pamatyti labai retą augalą: ne knygoje ar ekrane, o gyvenime, augantį pasodintą pačios gamtos. Gegužraibės - tai lietuviškos orchidėjos, įrašytos į Raudonąją knygą. Šiems augalams itin kenkia melioracija (jos mėgsta drėgmę) bei šienavimas - iki jos išbarsto sėklas. Tad galimybę išlikti joms dovanoja laukinė ar pusiau laukinė gamta ir sodybos, kuriose paliekama pagarbi erdvė sumaniam gamtos tvarkymuisi, tačiau neleidžiama drėgnose pievose augti krūmams.
Vaistiniai pievų augalai
Lietuviškose pievose gausu ir vaistinių augalų:
- Didysis debesylas (lot. Inula helenijum)
- Paprastasis raudonėlis (lot. Origanum vulgare)
- Didžioji dilgėlė (lot. Urtica dioica) - pasižymi organizmą stiprinančiu poveikiu dėl joje esančios gausos vitaminų. Taip pat dilgėlės turi stimuliuojantį, kraują stabdantį, žaizdas gydantį, nuskausminamąjį, šlapimą skatinantį poveikį.
- Didžioji varnalėša (lot. Arctium lappa) - vartojama kai kamuoja inkstų akmenys, sergant podagra, reumatu. Pasižymi imunitetą stiprinančiu, priešuždegiminiu, kraują valančiu, antibakteriniu, šlapimą ir prakaitavimą skatinančiu poveikiu.
- Ankstyvasis šalpusnis (lot. Tussilago farfara) - turi priešuždegiminį poveikį, taip pat pasižymi stimuliuojančiomis, atsikosėjimą gerinančiomis, minkštinančiomis ir dezinfekuojančiomis savybėmis.
- Plačialapis gyslotis (lot. Plantago major) - pasižymi žaizdas gydančiu, priešuždegiminiu, spazmolitiniu poveikiu, veikia kaip lengvi laisvinamieji.
- Paprastasis kietis (lot. Centaurea cyanus) - geba veikti panašiai kaip nuskausminamieji, raminamieji, priešspazminiai ir lengvai migdomieji vaistai. Gerina virškinamojo trakto veiklą, stimuliuoja virškinimą, sustiprina išskyras menstruacijų metu.
- Paprastoji kraujažolė (lot. Achillea millefolium)
Natūralistinės pievos sodyboje: grožis ir nauda
Sterili, „golfo lauko“ stiliaus veja užleidžia vietą gyvybingoms, spalvingoms ir beveik priežiūros nereikalaujančioms laukinių gėlių pievoms, kurios slepia ne vieną gamtinę paslaptį.
Dirvožemio paruošimas
Daugelis sodininkų daro esminę klaidą bandydami įveisti pievą: jie paruošia dirvą taip pat, kaip daržovėms, gausiai ją tręšdami ir gerindami juodžemiu. Tačiau pievų gėlės turi vieną paradoksalią paslaptį: jos tiesiog nekenčia derlingos žemės ir geriausiai klesti ten, kur kitos kultūros skursta. Derlingame dirvožemyje dominuoja agresyvios žolės ir piktžolės, kurios greitai užgožia trapias lauko gėles, todėl norint margaspalvio kilimo, dirvą reikia ne tręšti, o nuskurdinti. Jei jūsų sklype yra smėlis, žvyras ar tiesiog prastas gruntas, tai yra ideali vieta lietuviškai pievai, nes augalai nekonkuruos dėl maisto medžiagų ir augins daugiau žiedų, o ne lapų. Būtent dėl šios priežasties natūralistinės pievos yra puikus sprendimas tiems sodo kampams, kuriuose niekas kitas nenori augti.
Augalų pasirinkimas
Mūsų klimatas yra dėkingas nuostabiems augalams, kurie ilgą laiką buvo nepelnytai laikomi piktžolėmis, o dabar tampa pagrindiniu sodo akcentu. Viena populiariausių ir nereikliausių gėlių yra paprastoji rugiagėlė: jos ryškiai mėlyni žiedai ne tik puošia aplinką, bet ir yra valgomi, todėl tinka maisto dekoravimui. Neatsiejama lietuviškos pievos dalis yra aguona birulė, kurios trapūs raudoni žiedlapiai sukuria dramatišką kontrastą su baltais ramunių žiedais, sudarydami klasikinį trispalvį derinį. Taip pat verta atkreipti dėmesį į pievinį katilėlį ir jonažoles: šie daugiamečiai augalai, kartą įsitvirtinę, patys pasisėja ir kiekvienais metais sukuria vis tankesnį ir spalvingesnį vaizdą be jūsų įsikišimo. Šių augalų derinys sukuria ne tik vizualinį grožį, bet ir atsparumą permainingiems orams, nes vietinės rūšys yra puikiai prisitaikiusios prie mūsų žiemų.
Augalas „parazitas“
Egzistuoja viena mažai žinoma paslaptis, kaip suvaldyti agresyvų varpinių žolių augimą pievoje ir užleisti vietą žydinčioms gėlėms - tai mažasis barškutis. Šis augalas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis niekuo neišsiskiriantis, atlieka gyvybiškai svarbią „inžinieriaus“ funkciją. Mažasis barškutis yra pusiau parazitinis augalas: savo šaknimis jis prisitvirtina prie stiprių žolių šaknų ir siurbia iš jų maisto medžiagas, taip natūraliai susilpnindamas žolės augimą. Dėl šios unikalios savybės žolė neauga tokia aukšta ir tanki, todėl atsiranda daugiau erdvės ir šviesos lėčiau augančioms, bet gražiai žydinčioms gėlėms suvešėti. Įmaišę šio augalo sėklų į savo pievų mišinį, jūs natūraliu būdu sumažinsite konkurenciją ir pasieksite tą „atviruko vertą“ vaizdą be chemikalų naudojimo.
Lengva priežiūra
Vienas didžiausių natūralios pievos privalumų yra tai, kad ji dovanoja jums laisvą laiką, kurį anksčiau praleisdavote pjaudami veją kiekvieną šeštadienį. Pagrindinė taisyklė yra pjauti pievą tik du kartus per sezoną: pirmąjį kartą pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje (jei norite suvienodinti aukštį), ir svarbiausią kartą - vėlai rudenį arba vasaros pabaigoje, kai visi augalai jau būna išbarstę sėklas. Labai svarbu nupjautą žolę palikti kelioms dienoms džiūti vietoje: taip išdžiūvusios sėklos išbyrės į dirvą ir užtikrins atsinaujinimą kitiems metams. Tik po to šieną būtina sugrėbti ir pašalinti, kad dirva nepasitręštų pūvančia organika ir išliktų mums reikalingo skurdumo lygio.
tags: #lietuvos #pievu #augalai