Dirvožemio mėginio ėmimas: svarbiausi aspektai ir metodika
Nustatant agrochemines dirvožemio savybes, svarbus ne tik laboratorijose taikomų metodų tikslumas, bet ir pati pradžia - taisyklingas mėginio paėmimas. Neteisingai paimtas mėginys gali iškreipti tyrimų rezultatus.
Kaip aiškina LAMMC Žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas prof. Gediminas Staugaitis, tiriant dirvožemio savybes, labai svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius dalykus.
Humuso kiekio ir jo pasiskirstymo ypatumai
Pirmiausia, reikia žinoti, kad humuso kiekis labai priklauso nuo dirvožemio tipo. Pavyzdžiui, tiriant šlynžemį, humuso gali būti 4-8 proc., o greta esančiame smėlžemyje jo niekada nebus daugiau kaip 2 proc.
Humuso kiekis taip pat labai priklauso nuo reljefo - ar tai lyguma, ar kalvos ir įdubos. Ypač mažuose (mikro) įdubimuose humuso gali būti gerokai daugiau. Būtent todėl labai svarbu teisingai paimti dirvos ėminį.
Akivaizdu, kad, priklausomai nuo ėminio paėmimo metodikos, tą patį lauką galima charakterizuoti labai nevienodai.
Armens gylis ir jo reikšmė tyrimų tikslumui
Vertinant humuso kiekį, labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, koks yra armens gylis. Profesorius Gediminas Staugaitis prisimena, kad apie 1970 metus, knygoje „Agrotechnika“, profesorius Petras Vasinauskas teigė, jog ariamasis sluoksnis yra 15-20 cm. Maždaug 1990-aisiais, atgavus Nepriklausomybę, armens gylis padidėjo iki 20-25 cm. O dabar randamas 25-30, o kartais net 35 cm storio ariamasis sluoksnis.
„Taigi, svarbu žinoti ne tik, kokia humuso koncentracija nustatyta, bet ir kokiame armens gylyje ji pasiskirsčiusi“, - pabrėžia G. Staugaitis.
Augalinių liekanų šalinimas iš mėginio
Be to, dar labai svarbu iš ėminio išrinkti visas šakneles ir kitas augalines liekanas. Priežastis ta, kad laboratorijoje, kur bus atliekami tyrimai, šios liekanos gali būti sumaltos kartu su dirvožemiu, taip iškreipiant tyrimų rezultatus ir padidinant paklaidą.
Mineralinio azoto monitoringas ir jo svarba ūkininkams
Šiemet dėl negauto finansavimo nebuvo centralizuotai tiriamas mineralinio azoto kiekis dirvose. Žemės ūkio ministerijos nuomone, šiuos tyrimus turėtų atlikti individualiai kiekvienas ūkininkas.
G. Staugaitis pastebi, kad dar 2005 m., prieš pradedant azoto monitoringą, buvo tikėtasi, jog daugelis ūkininkų aktyviai veš tirti ėminius, tačiau taip neatsitiko. Pavasarį žemdirbiams dažnai pritrūksta laiko tokiems tyrimams atlikti.
„Mineralinio azoto monitoringas buvo tikrai geras dalykas. Jam nutrūkus, siūlyčiau žemdirbiams padėti: kai kuriuose ūkiuose reikėtų metodiškai parinkti 10-15 kv. m dydžio aikšteles tipinguose jo laukams vietose, kur pats ūkininkas, naudodamas GPS prietaisą, greitai susirastų ir pagal visus reikalavimus pasiimtų ėminius ir, nuvežęs į laboratoriją, tiksliai žinotų mineralinio azoto kiekį“, - kaip padėti ūkininkams, svarsto G. Staugaitis.
Pagrindinės dirvožemio problemos Lietuvoje
Prof. G. Staugaičio nuomone, mūsų dirvožemiuose ryškėja dvi didžiausios problemos:
- Dirvoje mažėja organinės anglies.
- Nesubalansuotas azoto trąšų naudojimas.
Abi šios problemos bėgant metams tik didėja.
Sprendimai ir rekomendacijos
„Tie procesai turėtų būti valdomi“, - teigia G. Staugaitis. Organinės anglies klausimą padėtų spręsti teisingas tarpinių pasėlių naudojimas.
Kalbant apie azoto subalansavimą, reikėtų augimo metu augalų lapuose tirti azoto ir kitų svarbių cheminių elementų koncentracijas. Pagal tai būtų galima koreguoti papildomo tręšimo azotu normas, taip pat tręšimą per lapus.
„Nes tikrai mūsų šuliniai yra užteršti nitratais, o tai rodo, kad daug azoto išsiplauna į gruntinius vandenis“, - pastebi G. Staugaitis.
tags: #reikalingas #dirvozemio #eminiu #emejas