Topinambai ir žiemos salotos: vertingos daržovės jūsų mitybai

Topinambai, dar žinomi kaip bulvinės saulėgrąžos, Jeruzalės artišokai ar žieminės bulvės, yra kilę iš Šiaurės Amerikos. Į Europą jie atkeliavo XVII amžiuje ir greitai išplito, tačiau vėliau, paplitus bulvėms, susidomėjimas jais sumažėjo. Pastaruoju metu, dėl daugelio vertingų savybių, susidomėjimas topinamais vėl sparčiai auga.

Topinambas: augalo apibūdinimas ir auginimas

Topinambas (lot. Helianthus tuberosus L.) - tai daugiametis žolinis astrinių šeimos augalas. Jo stiebas gali išstypsti iki 2-3 metrų aukščio ir yra stipriai lapuotas. Žiedai, panašūs į smulkius saulėgrąžų žiedus, mūsų agroklimatinėmis sąlygomis žydi rugsėjo-spalio mėnesiais. Augalas žydi, žaliuoja ir auga iki stiprių šalnų, tačiau sėklos Lietuvoje nesubręsta. Kai kurios veislės net nežydi.

Topinambai pasižymi stipria šaknų sistema. Pagrindinė šaknis, priklausomai nuo dirvožemio, gali įsiskverbti į 1-3 metrų gylį, tačiau didžioji dalis šaknų masės išsidėsto ariamajame sluoksnyje. Būtent čia formuojasi ir gumbai, kurie savo išvaizda primena gumbuotas bulves ar imbiero šaknis. Gumbų forma, spalva ir derlius priklauso nuo auginamos veislės. Gumbai kasami po šalnų arba pavasarį, kol dar nepradėjo dygti. Vienoje vietoje topinambai gali augti kelerius metus, tačiau vėliau jie pradeda tankėti, o gumbai smulkėti.

Viena iš vertingų gumbų savybių yra jų atsparumas šalčiui - neiškasti po sniegu jie ištveria net 40 °C šaltį. Tinkamai laikomi vėsiame rūsyje, sumaišyti su drėgnomis durpėmis ar smėliu, iškasti gumbai gali išsilaikyti kelis mėnesius. Šeimos patirtis rodo, kad gumbai ilgai išlieka švieži supilti į neužrištus polietileninius maišus vėsiame rūsyje. Svarbu užtikrinti, kad nebūtų puvinio pažeistų gumbų ir kad neprieitų pelės. Palikti žiemoti lauke, ypač nedideliame plote, gumbai gali nukentėti nuo pelėnų, kartais lieka tik jų žievelės.

Topinambų gumbų nuotrauka, iliustruojanti jų formą ir tekstūrą.

Topinambų auginimo ir laikymo ypatumai

Topinambų gali auginti kiekvienas, turintis nors ir nedidelį žemės plotelį. Jei tokios galimybės nėra, turguje juos galima įsigyti už prieinamą kainą. Nesuvytę jie gerai laikosi šaldytuve ar balkone.

Topinambai nėra labai reiklus dirvožemiui, tačiau itin teigiamai reaguoja į trąšas, ypač kalio. Sausros metu pravartu juos palaistyti, nes lapuoti stiebai išgarina daug vandens. Augalas mėgsta giliai įdirbtą dirvą. Geriausia gumbus sodinti pavasarį arba rudenį eilėmis, paliekant 50-70 cm tarpueilius, o eilutėse - kas 50 cm, 15-20 cm gylyje.

Mūsų krašte topinambai kol kas beveik neturi kenkėjų ir ligų. Ilgiau juos auginant vienoje vietoje, gali atsirasti šaknų puviniai. Didesniuose plotuose topinambus galima auginti mechanizuotai, panašiai kaip bulves.

Topinambų maistinė ir gydomoji vertė

Topinambai išsiskiria savo specifine sudėtimi, turėdami daug inulino ir fruktooligosacharidų, skirtingai nuo daugumos šakniavaisių, kuriuose vyrauja krakmolas.

Gumbuose gausu kalio (150-650 mg K) ir kitų biologiškai aktyvių komponentų: skaidulinių medžiagų, mineralinių druskų (geležies, silicio, cinko, magnio, fosforo, kalcio - beveik visa Mendelejevo lentelė), įvairių vitaminų (B grupės ir C), pektininių komponentų, organinių ir aminorūgščių. Topinambus galima vartoti žalius, termiškai apdorotus, o ištisus metus - išdžiovintus iki 6-10 % drėgmės.

Šie augalai yra unikalūs tuo, kad geba patys apsisaugoti: jie nekaupia nitratų, sunkiųjų metalų ir radioaktyvių elementų. Topinambai rekomenduojami žmonėms, sergantiems diabetu, ateroskleroze, turintiems aukštą kraujospūdį, širdies bei kraujagyslių ligas, disbakteriozę ir virusinį hepatitą. Juose esantys fruktoolisacharidai yra sveikas gerųjų bakterijų maistas, padedantis išlaikyti sveiką žarnyno ekologiją, todėl jie kartais vadinami probiotikais. Inulinas, tirpių skaidulų rūšis, mažina kraujo gliukozės, trigliceridų ir MTL cholesterolio kiekį, taip pat stabdo įvairių rūšių vėžio augimą.

Informatyvi grafika, vaizduojanti topinambų sudėtį ir naudingas medžiagas.

Topinambų stiebai ir lapai yra nepakeičiamas vaistas nuo įvairių sąnarių ligų: artrito, artrozės, osteochondrozės, taip pat po traumų. Esant šioms ligoms, patariama mėgautis voniomis, paruoštomis su džiovintais lapais ir stiebais (100 g lapų ir stiebų užplikyti 5 l vandens, virti 5 min., palaikyti 30-40 min., nukošti ir supilti į vonią). Tokiame vandenyje rekomenduojama gulėti ne ilgiau kaip 15 minučių. Tokios vonios tinka ir sergantiems kraujagyslių ligomis, mažina tromboflebito pavojų.

Topinambų nuoviras tinka ir veidui valyti. Vienam gydymo kursui reikia 8-10 taip paruoštų vonių. Po mėnesio kursą pravartu pakartoti. Iš surinktų lapų ir stiebų galima ruošti ir arbatą: žaliava užplikoma verdančiu vandeniu, pusvalandį palaikoma, kad išsiplėstų biologiškai aktyvios medžiagos. Per dieną tokio nuoviro mažais gurkšneliais reikėtų išgerti vieną stiklinę.

Vertingasis inulinas

Inulinas - tai unikalus polisacharidas, kurio 95 % sudaro fruktozė. Jis yra natūralus cukraus kiekio organizme reguliatorius. Inulinas vartojamas diabeto profilaktikai, ypač tinka sergant 2-o tipo diabetu, nes natūraliai palaiko angliavandenių apykaitą organizme. Kasdienis inulino turinčių maisto produktų vartojimas padeda ir sergantiems 1-o tipo diabetu, leidžiant mažiau priklausyti nuo insulino.

Inulinas stimuliuoja bifido ir pieno rūgšties bakterijas - mūsų žarnyno gerąją mikroflorą, nuo kurios didele dalimi priklauso mūsų sveikata ir gera savijauta. Inulinas padeda atkurti žarnyno mikroflorą, reguliuoja angliavandenių metabolizmą, mažina cholesterolio kiekį. Nutukusiems žmonėms jis padeda reguliuoti kūno svorį. Nustatyta, kad topinambai padeda reguliuoti kraujo spaudimą ir virškinamojo trakto veiklą, saugo kepenis ir inkstus, didina organizmo imunitetą, padeda įveikti įvairias infekcijas, stresą, suteikia organizmui energijos. Neigiama topinambų savybė - vartojant žalius, kai kam gali sukelti vidurių pūtimą.

Žiemos salotos: auginimas ir pasirinkimas

Salotos yra viena dažniausių daržovių, kurią norisi turėti prieinamą ištisus metus, įskaitant ir žiemą. Tačiau žiemos metu salotų auginimas kelia specifinių iššūkių dėl šalto oro, ribotos dienos šviesos ir trumpesnio augimo periodo. Straipsnyje aptariama, kurios salotų daržovės geriausiai tinka žiemai auginti ir kurios rūšys tinkamos vartoti žiemos metu, atsižvelgiant į Lietuvos klimato sąlygas ir šiuolaikines auginimo technologijas.

Dauguma tradicinių salotų rūšių yra šilumamėgės ir gerai auga tik šiltuoju metų laiku. Tačiau tam tikros veislės ir auginimo sąlygos leidžia džiaugtis šviežia žalumyne ir šaltuoju metų laiku.

Žiemai tinkamos salotų rūšys ir auginimo ypatumai

Lapinės salotos (Lactuca sativa) - viena populiariausių salotų, gerai auga šiltnamyje esant 15-20 °C temperatūrai. Jas šiltnamyje galima sėti ir auginti ištisus metus.
Kale (išskirtinės lapinės kopūstų rūšys, atsparios šalčiui) - nors dažniau naudojamas kaip žalumynas, kale puikiai tinka salotoms ir yra atsparus šalčiui.
Romaninių salotų (Lactuca sativa var. longifolia) veislės - tinkamos šiltnamio auginimui.
Špinatai (Spinacia oleracea) - greitai augančios ir ištvermingos daržovės, gerai prisitaiko prie žemesnės temperatūros.
Plūkių rūšys (Valgytiniai ramunėliai, Brassica oleracea) - dažnai auginamos kaip salotos ar švieži žalumynai.
Salotų ridikai (Raphanus sativus var.)
Rukola - tinkama auginti šiltnamyje ar ant palangės.
Ledo salotos (Iceberg) - populiarios dėl traškumo ir gaivaus skonio.

Sėją tikslingai suplanuokite pagal tikslą. Jei auginate šiltnamyje, atsižvelkite į šviesos kiekį ir oro temperatūrą. Remiantis Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro duomenimis, auginti salotas žiemą rekomenduojama tik tam tikras veisles, kurios parinktos atkakliai išbandžius vietos rinkoje. Šiltnamio auginimas ir papildomas apšvietimas ženkliai padidina galimybes gauti šviežių daržovių žiemą.

Nuotrauka, vaizduojanti įvairias žiemai tinkamas salotų veisles šiltnamyje.

Sėkmingo žiemos derliaus veiksniai

Tinkamas dirvos paruošimas, drėgmės kontrolė, apsauga nuo šalčių ir tinkamas apšvietimas yra esminiai sėkmingo žiemos derliaus veiksniai. Šaltuoju metų laiku svarbu palaikyti tinkamą temperatūrą, siekiant +10-20 °C dienos temperatūros. Tam tikros daržovės gali būti sėkmingai auginamos ir lauke žiemos sezono metu arba vėlyvo rudens/pavasario laikotarpiu Lietuvoje.

Dirvos paruošimas: Įdirbkite dirvą nuo rudens, naudokite kompostą ar gerai sukultivuotą mėšlą. Rūgšti dirva neutralizuojama šviežiai gesintomis kalkėmis, kreida arba dolomitmilčiais. Salotų negalima tręšti azotinėmis trąšomis ir sodinti į dirvą šviežiai patręštą mėšlu.

Laistymas ir drėgmės kontrolė: Per daug drėkinimo gali sukelti salotų pūvimą ir grybelines ligas. Laistykite salotas ryte, kad iki vakaro lapai spėtų nudžiūti. Liejant vakare, augalų lapai lieka drėgni naktį, todėl dažniau pažeidžiami ligų ir pradeda pūti. Vanduo pilamas tarp eilučių, kad nepatektų ant lapų.

Temperatūros kontrolė ir apšvietimas: Staigūs temperatūros kritimai trukdo augalų vystymuisi. Žiemą trūkstant dienos šviesos, augalai ima lėtai augti arba praranda kokybę. Šiltnamyje ar ant palangės, ypač žiemą, gali prireikti papildomo apšvietimo.

Kenkėjai ir ligos: Žiemą salotos gali būti pažeistos netikrosios miltligės, rizoktoniozės (baltosios kojelės), septoriozės, taip pat kenkėjų, tokių kaip amarai, grambuolių lervos, kurkliai, šliužai. Svarbu laikytis švaros, reguliariai vėdinti šiltnamį ir naudoti tinkamas augalų apsaugos priemones.

Salotų maistinė vertė

Salotos yra skani, ankstyva, nereikalaujanti daug šilumos lapinė daržovė. Jose gausu mineralinių medžiagų (ypač kalio, magnio, natrio, fosforo, geležies), vitaminų (ypač vitamino C, karotino, yra chlorofilo, karotinoidų) ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Salotose yra 1,5 % baltymų, 1,5 % angliavandenių. Jos pasižymi mažu kalorijų, cukrų ir organinių rūgščių kiekiu. Tamsialapėse rūšyse vitamino A ir vitamino C yra kelis kartus daugiau nei šviesiosiose.

Pasaulyje žinoma apie 100 salotų rūšių. Lapinės salotos užaugina tik lapus, bet gūželių nesudaro. Salotos yra vienmetis, atsparus šalčiui augalas. Sėklos pradeda dygti esant 4-5 °C, tačiau optimali temperatūra dygimui ir augimui yra 10-20 °C. Geriausiai lapinės salotos auga 15-20 °C šilumos, o gūžinėms temperatūra gali būti keliais laipsniais žemesnė.

Maistingumo lentelė, lyginanti įvairių salotų rūšių vitaminų ir mineralų kiekį.

Gražgarstė: pikantiškas ir vertingas žalumynas

Gražgarstė - tai dvi giminingos bastutinių šeimos augalų rūšys: laukinė daugiametė gražgarstė (Diplotaxis tenuifolia), dar vadinama siauralapiu šatreiniu ar laukine traukė, ir vienametė gražgarstė (Eruca vesicaria), kitaip sėjamoji gražgarstė.

Sėjamoji gražgarstė

Sėjamoji gražgarstė (Eruca sativa) yra plačiausiai paplitusi. Tai vienametis žolinis augalas, kilęs iš Viduržemio jūros regiono šalių ir Vakarų Azijos. Augalas užauga iki 20-60 cm aukščio, turi stačią, šakotą stiebą. Lapai lancetiški, karpytais kraštais, žiedai - balti. Paprastai sėjamoji gražgarstė naudojama kaip priedas prie patiekalų, ypač salotų. Lapų skonis stiprus, su garstyčių ir riešutų prieskoniu. Jauni lapeliai yra švelnesnio skonio, o senesni - aštresnio. Kuo dažniau juos skinsite, tuo daugiau bus priauginama naujų. Nuo krūmelio galima nupjauti visus lapus, paliekant 2 cm dydžio kotelius. Geriausiu skoniu ir maistine verte pasižymi jauni lapeliai, kurių dydis 10-12 cm, o amžius - apie 3-4 savaitės. Norint visada turėti gero skonio lapų, sėjamąją gražgarstę reikėtų sėti keletą kartų per sezoną, dažniausiai kas dvi savaites. Sėklos gali būti sėjamos tiesiai į žemę nuo gegužės iki rugpjūčio. Gražgarstės auginamos šiltnamiuose ir atviroje dirvoje. Žiemą jos gerai auga ant palangių, vasarą - balkone. Ant palangės ar balkone sėjamąsias gražgarstes galima auginti vazonuose, dėžutėse, kurių gylis ne mažesnis kaip 15 cm.

Sėjamųjų gražgarsčių sėklos sėjamos tiesiai į dirvą arba auginamos daigais. Auginant daigus durpinėse ar plastikinėse daugiavietėse daigyklose, dedant po 2-3 sėklas į puodelį, galima sutaupyti sėklų ir greičiau gauti derlių. Tinkamiausias pH - 6-7. Lysvėse sėklos sėjamos 2-3 cm atstumu, gylis - apie 1,5 cm. Vėliau daigeliai su dviem lapais išretinami, tarp augalų paliekant 8 cm, o tarp eilių - 30-45 cm atstumą. Pirmieji daigai pasirodo 5-6 dieną.

Sėjamoji gražgarstė mėgsta gerą apšvietimą. Jo trūkstant augalas ištįsta. Per daug tiesioginės saulės spindulių taip pat nepageidautina. Tinkamiausia temperatūra sėjamajai gražgarstei augti - apie 16-18 °C. Augalas atsparus nedideliems žemų temperatūrų svyravimams, tačiau jautrus aukštoms temperatūroms. Esant aukštai temperatūrai ir trūkstamai drėgmei, lapai tampa kartūs ir aitrūs.

Pagrindinė sąlyga auginant atvirame grunte - drėgna ir puri dirva. Geriausiai auga puveningame, mineralinėmis trąšomis tręštame, lengvame ir drėgname priemolyje ar priesmėlyje. Nemėgsta įmirkusios dirvos, o rūgščią būtina pakalkinti. Augalus tenka laistyti reguliariai, dažnai ir gausiai, maždaug kas antrą dieną. Laistyti reikia šaknis, o ne lapus. Taip pat svarbu purenti dirvožemį ir ravėti.

Siauralapis šatreinis

Laukinė daugiametė gražgarstė (Diplotaxis tenuifolia), kitaip siauralapis šatreinis, yra daugiametė arba vienmetė bastutinių šeimos lapinė, pikantiško skonio daržovė, itin populiari italų virtuvėje. Jos skonis šiek tiek stipresnis ir aštresnis negu sėjamosios gražgarstės. Labiau pakanti karštam orui. Jos lapai smulkūs, plunksniškai karpyti arba giliai dantyti, vainiklapiai geltoni. Šatreinis natūraliai paplitęs Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių Azijoje. Šie augalai nereiklūs dirvožemiui, atsparūs šalčiui, gali augti net iki lapkričio mėnesio. Daugiausia auginama Italijoje. Tinka auginti ne tik lysvėse, bet ir vazonuose ant palangių. Maistui naudojami tik jauni lapeliai. Daugiamečių siauralapių šatreinių kasmet sėti nereikia - nupjovus lapus jie atauga.

Gražgarstės lapų nuotrauka, iliustruojanti jų formą ir tekstūrą.

Gražgarstės maistinės ir gydomosios savybės

Gražgarstė laikoma maistinga ir naudinga sveikatai. Ši prieskoninė, vaistinė salota puikiai tinka dietinei mitybai, nes teigiamai veikia medžiagų apykaitą, pasižymi tonizuojančiu poveikiu, joje gausu vitamino C. 100 g šių lapinių daržovių turi tik apie 5 kalorijas. Tai puikus užkandis, nes jos suteikia ilgai trunkantį sotumo jausmą, gerina virškinimą. Gražgarstės taip pat mažina cholesterolį, reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, sumažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Jose gausu antioksidantų, gliukozinolatų, kurie gali sumažinti plaučių, žarnyno, krūties, prostatos, kasos vėžio riziką.

Gražgarstėse gausu chlorofilo, kuris neutralizuoja toksines medžiagas, pelėsį. Daugiausia chlorofilo išlieka žaliose, neperdirbtose daržovėse. Gražgarstėse kalcio ir vitamino K yra net aštuonis kartus daugiau negu gūžinėse salotose, jose gausu geležies, vario ir kitų mineralų. Šios medžiagos padeda išsaugoti sveikus kaulus. Minėtose salotose yra daug B grupės vitaminų ir folio rūgšties. Gražgarstės dažniausiai naudojamos kaip prieskonis, tačiau jų lapai ir stiebai puikiai tinka salotoms, sriuboms, košėms, padažams. Jos dera su įvairiomis lapinėmis ir kitomis daržovėmis.

Topinambų panaudojimas maisto gamyboje

Topinambus galima valgyti žalius, virtus, keptus, troškintus, netgi konservuotus. Ruošiant maistui gumbus, jų skusti nebūtina, pakanka gerai nuplauti. Iš šakniagumbių gaminamas nekaloringas cukrus, sultys, gira, vynas, ruošiamos salotos, košės, kepami blynai ir apkepai. 2002 m. Nicoje (Prancūzija) vykusiame Tarptautiniame kultūrinio paveldo festivalyje topinambai pripažinti geriausia daržove sriuboms.

Pjaustytus ar tarkuotus topinambų gumbus, kad greitai nepajuostų, būtina apšlakstyti citrinų sultimis.

Receptų pavyzdžiai

Kava: Plonai supjaustyti gumbų gabalėliai apdžiovinami, paskrudinami orkaitėje, kartu su keliomis kardamono sėklomis sumalami kavamale. Gėrimas ruošiamas kaip paprasta kava.
Pikantiškos salotos: Sutarkuojami 5-6 topinambų gumbai, žalia morka, rūgštus obuolys, česnakų skiltelė. Pasūdoma, paskaninama grietine, majonezu, prieskoniais (petražolėmis, krapais). Vietoje morkos galima įdėti 2 šaukštus virtų ryžių ar saują šviežiai tarkuotų kopūstų.
Sveikuolių salotos: Sutarkuojami 5-6 gumbai, žalia morka, rūgštus (Antaninis) obuolys. Pasūdoma, užberiama šaukštelis fruktozės.
Žiemos salotos: Sutarkuojami 5-6 gumbai. Įdedami 2 šaukštai raugintų kopūstų, paskaninama spanguolėmis, šaldytomis bruknėmis, juodaisiais serbentais, apšlakstoma aliejumi.
Šeimos mėgstamiausios salotos: Sutarkuojami keli gumbai topinambų ir daikonų, arba juodųjų ridikų. Paskaninama grietine arba citrinos sultimis ir aliejumi.
Mišrainė: Nuluptus topinambus supjaustyti plonais šiaudeliais ar sutarkuoti. Sumaišyti su susmulkintais svogūnais ir smulkintais kietai virtais kiaušiniais, užpilti kefyru ar grietine, įberti druskos, pabarstyti krapais.
Ikrai: Pomidorus supjaustyti gabalėliais ir pakepinti aliejuje. Topinambus, morkas ir svogūnus susmulkinti ir pakepinti atskirai. Daržoves sumaišyti ir patroškinti ant lėtos ugnies uždarame inde, pridėti druskos, česnako, petražolių. 500 g topinambų imama: 200 g pomidorų, po 100 g svogūnų ir morkų, česnakų galvutė, 100 g aliejaus, druskos pagal skonį.
Sumuštiniai: Smulkiai supjaustomas kietai virtas kiaušinis, 5-6 skiltelės topinambo gumbų sumaišoma su majonezu, užtepama ant duonos riekelės, papuošiama žalumynais ir rauginto agurko griežinėliu.
Kotletai: Topinambų gumbai (1 kg) išverdami, pertrinami per sietelį. Įdedami 4 šaukštai kvietinių miltų, 1 šaukštas sviesto, 2 kiaušiniai. Viskas išmaišoma, suformuojami kotletai ir iškepami aliejuje. Patiekus paskaninami grietine.

ĮKALINTAS ŽUDIKO NAMUOSE... AR PAVYKS PABĖGTI? | !basement

Topinambų stiebai, lapai ir gumbai - puikus pašaras gyvuliams ir paukščiams. Gumbus labai mėgsta kiaulės ir šernai, patys juos išsikasa ir suėda. Stiebus ir lapus galima silosuoti, naudoti žaliajai trąšai, o pastaraisiais metais jais susidomėjo bioetanolio gamintojai.

Topinambai labai tinka kaip užuovėjiniai-kulisiniai augalai, apsaugantys lepesnes augalų rūšis nuo šaltų vėjų ir dulkių.

tags: #salotos #augalai #ziemines