Vabzdžiaėdžiai augalai: paslaptingi grožio ir mirties simbiozė
Tarp augalų pasaulio egzistuoja grupė, apipinta paslaptimis ir legendomis - tai vabzdžiaėdžiai augalai. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, šie augalai geba ne tik privilioti, bet ir sugauti smulkius gyvius, dažniausiai vabzdžius ir kitus bestuburius, bei įsisavinti jų maisto medžiagas. Tai mokslininkų išskirta augalų grupė, pasižyminti unikaliomis prisitaikymo strategijomis.
Siekiant, kad augalas būtų priskirtas vabzdžiaėdžių kategorijai, jis turi atitikti kelis esminius kriterijus: gebėti privilioti auką kvapu arba spalva, turėti mechanizmus grobiui sugauti ir nepaleisti, užtikrinti aukos žūtį bei gebėti „suvirškinti“ ir įsisavinti maistingąsias medžiagas. Jei augalas neatitinka bent vieno iš šių punktų, jis nėra laikomas vabzdžiaėdiu.
Šie grobį gaudantys augalai dažniausiai gyvena itin skurdžioje ar labai rūgščioje žemėje, arba turi menką šaknų sistemą, todėl negali gauti pakankamai maistingų medžiagų iš dirvožemio. Būtent tai ir skatina juos vystyti unikalius medžioklės įgūdžius.
Saulašarės: trapūs grožio ir mirties lašeliai
Tarp visų vabzdžiaėdžių augalų, saulašarės (lot. Drosera) išsiskiria savo ypatingu dailumu. Švelnūs ir trapūs jų lapeliai tankiai apaugę plaukeliais, kurie ant pačių galiukų išskiria lipnaus skysčio lašelį. Šių lašelių paskirtis yra ne tik privilioti auką, bet ir ją sulaikyti, o vėliau - suvirškinti.
Vabzdys, suviliotas žibančio lašelio, nutūpia ir prilimpa. Bandydamas išsilaisvinti, jis tik dar labiau pablogina savo padėtį. Vabzdžio judesiai aktyvuoja augalo mechanizmus, kurie verčia plaukelius palinkti ir tvirtai apgaubti auką. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, Drosera burmannii, plaukeliai juda itin greitai, ir vos per kelias sekundes auka būna apvyniota. Tvirtai „suėmusi“ grobį, saulašarė pradeda išskirti specifinius fermentus, kurie padeda virškinti.
Įdomu tai, kad kol saulašarė badauja, lašelių sudėtyje yra tik lipnios medžiagos. Kiekvienas lapas turi savo gyvenimo trukmę, kurią galima matuoti ir pagal tai, kiek kartų lapas pagavo ir suvirškino grobį. Paprastai trys ar keturios „vakarienės“ yra riba, po kurios lapas pajuoduoja ir nunyksta.
Saulašarių paplitimas Lietuvoje
Saulašarės auga kone visoje Žemėje, priskaičiuojama apie 180 rūšių. Lietuvoje taip pat aptinkamos penkios saulašarių rūšys. Viena iš jų - apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia) - laikoma vaistiniu augalu. Mažalapė saulašarė (Drosera intermedia) yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, pabrėžiant jos retumą ir apsaugos svarbą. Mūsų pelkėse taip pat galima rasti apskritalapės saulašarės, ilgalapės saulašarės (Drosera anglica) bei bukalapės saulašarės (Drosera x obovata).
Tuklės: elegantiškos grožio ir subtilios medžioklės meistrės
Tuklės (lot. Pinguicula) - tai dekoratyvios gėlės, pasižyminčios elegantiška, prie žemės prigludusia lapų skrotele, kuri pražysta įspūdingais violetiniais, raudonais, melsvais ar baltais žiedeliais. Nors nedideli ir iš pažiūros gležni lapai atrodo neįprastai, jie padengti liaukutėmis, kurios atlieka svarbią funkciją.
Tuklės medžioja panašiai kaip saulašarės, tačiau jų lapai nesusisuka. Visas lapų viršus padengtas liaukutėmis, kurios išskiria lipnų skystį, priviliojantį ir sulaikantį smulkius vabzdžius. Po to, kai auka prilimpa, liaukutės pradeda išskirti virškinimo fermentus.
Auginti tukles nėra sudėtinga, ypač Morano ir Ehlers rūšių, kurios žydi kelis kartus per metus, netgi žiemą. Prasidėjus ramybės periodui, stambesni, medžioklei skirti lapai džiūsta ir yra pašalinami, formuojasi kompaktiškesnės, gražios skrotelės. Nužydėjusios daugelio rūšių tuklės ima sparčiai auginti dukterines skroteles, kurias galima atskirti ir dauginti.
Tuklių priežiūra
Tuklėms, kurioms nereikia ramybės periodo ir kurios gali peržiemoti namuose, svarbu užtikrinti sąlygas, primenančias joms gimtąsias Meksikos apylinkes. Šios gėlės nėra tokios jautrios sausam orui kaip kiti vabzdžiaėdžiai, tačiau esant karštam orui namuose, būtina palaikyti ir pakankamą drėgmę.
Laistyti tukles reikia minkštu vandeniu, pilant jį į padėkliuką, vengiant pilti tiesiai į skrotelę. Svarbu reguliariai keisti užsistovėjusį vandenį. Tuklės nemėgsta tiesioginių saulės spindulių, todėl vidurdienį gali tekti jas pridengti.
Kai vabzdžiaėdžiams trūksta maisto, jį galima papildyti. Tuklėms (taip pat ir saulašarėms) tinka žuvytėms skirtos vabzdžių lervos. Žiemą, kai gėlės smarkiai neauga, joms tereikia minimalaus grobio kiekio.
Saracėnijos: originalios tūtos - efektyvios gaudyklės
Saracėnijos (lot. Sarracenia) - tai augalai, stebinantys savo originalia išvaizda. Vabzdžiams vilioti skirtos „dangteliu“ pridengtos tūtos, kurių spalva ir forma priklauso nuo augalo rūšies. Šias tūtas gėlės išaugina pavasarį, o prieš ramybės laikotarpį jos nuvysta, palikdamos žiemoti tik šakniastiebį. Vasarą saracėjos pasipuošia geltonais, raudonais ar rudais žiedais, kurie išlieka dekoratyvūs gan ilgai.
Saracėnijos gaudo grobį tūtomis. Šių viršuje išsiskiria saldus, vabzdžius pritraukiantis nektaras. Bandydami atsigerti, vabzdžiai įkrenta į tūtos vidų. Gaudyklės vidus padengtas žemyn nukreiptais ir slidžiais plaukeliais, todėl net vikriausi vabzdžiai ir vorai negali išsikapstyti. Tūtos viduje esančiame skystyje maistas „suvirškinamas“.
Saracėnijų priežiūra ir auginimas
Saracėnijos labai mėgsta šviesą ir gali augti saulėkaitoje. Joms svarbiausia ne oro, o substrato drėgmė - padėkliuke nuolat turi būti vandens. Laistyti būtina gausiai, minkštu vandeniu, kaip ir visus vabzdžiaėdžius augalus.
Gerai auga durpiniame substrate, kuris yra purus ir rūgštus. Tinkamas derinys - durpės arba kiminai su smėliu ar perlitu. Kadangi saracėnijų tūtos yra nemažos, pagavusios grobį jos dar labiau apsunksta, o šaknys yra menkos. Dėl šios priežasties augalui gali prireikti atramų, kad neišvirstų iš vazono. Vazonas turėtų būti gilus.
Kartais reikia imituoti lietų ir saracėnijas gausiai aplieti vandeniu. Tai skatina jas augti ir pripildo tūtas vandens. Gamtoje joms padeda lietus, o namuose, kuo sausesnis ir karštesnis oras, tuo greičiau tūta ima tuštėti. Todėl periodiškai reikia patikrinti, ar taip neatsitiko, ir, jei reikia, įpilti minkšto vandens.
Žiemą saracėnijos turi ilsėtis 3-4 mėnesius apie +5 °C temperatūroje, laikomos rūsyje ar šaldytuve.