Sėjos laikas ir ypatumai auginant kukurūzus
Lietuvoje vyrauja smulkių ūkininkų ir sodininkų bendruomenė, kuri skiriasi nuo didelių ūkių, turinčių modernią techniką ir plačius laukus. Šie du skirtingi agrokultūros segmentai - sodininkai, auginantys savo reikmėms, ir profesionalūs ūkininkai, orientuoti į gamybą ir pardavimą - skiriasi ne tik masteliu, bet ir žinių įgijimo būdais. Kol vieni mokosi iš internetinių šaltinių, tokių kaip „YouTube“ ar straipsniai, kiti renkasi formalią žemės ūkio mokslų studijas, net ir neakivaizdiniu būdu.
Kilus klausimui apie sėjos kalendorių, aktualu pasvarstyti, ar jis reikalingas patyrusiems ūkininkams, įgijusiems išsilavinimą žemės ūkyje. Sėjos kalendoriuose pateikiama informacija apie optimalų sėjos ir sodinimo laiką, kurią profesionalai dažnai žino mintinai. Be to, jie puikiai išmano augalų veisles ir jų auginimo ypatumus, o veislių aprašymuose jau yra nurodytos datos, užtikrinančios efektyviausią derlių.
Sėjos kalendoriaus sudarymo pagrindai
Sėjos kalendoriai dažniausiai sudaromi remiantis mėnulio kalendoriumi, o ne įprastu saulės kalendoriumi. Mėnulio kalendoriuje mėnuo gali trukti 29 dienas, o jo ciklas apima laikotarpį nuo pilnaties iki pilnaties. Tai paaiškina, kodėl kasmet kinta švenčių, tokių kaip šv. Velykos ar musulmonų Ramadanas, datos. Todėl atsiminti vieną konkrečią datą, pavyzdžiui, svogūnų sodinimui kovo 28 d., nepakanka.
Šalčio atsparumo zonos Lietuvoje
Sėjos kalendoriai taip pat atsižvelgia į augalų auginimo vietovės šalčio atsparumo zoną. Lietuvoje išskiriamos trys tokios zonos: 4, 5 ir 6. Kuo didesnis skaičius, tuo šilčiau yra tam tikrame regione. Rytų Lietuvos zona priskiriama 4-ajai, vidurio Lietuva - 5-ajai, o pajūrio regionas - 6-ajai zonai. Šis skirstymas atsispindi ir žiemos orų prognozėse: šalčiausia paprastai būna Rytų Lietuvoje, o pajūrio regione temperatūra dažnai išlieka teigiama. Net ir netoli jūros esančiuose rajonuose klimatas gali skirtis nuo likusios Žemaitijos.
Žiemos metu dirvožemio įšalas gali siekti iki 50 cm gylio. Ankstyvą pavasarį tai tampa svarbiu veiksniu: jei dirvožemis dar įšalęs, tačiau viršutinis jo sluoksnis jau atitirpęs, sėti ir sodinti nerekomenduojama, nes augalai gali neišgyventi. Būtent dėl šių priežasčių net ir patyrusiems ūkininkams rekomenduojama remtis sėjos kalendoriais, siekiant užtikrinti tinkamas sąlygas sėkloms ir sodinukams bei garantuoti gerą derlių.
Veiksniai, lemiantys sėjos kalendoriaus pokyčius
Sėjos kalendoriaus kintamumas kasmet atspindi kelis svarbius veiksnius. Viena iš pagrindinių priežasčių yra klimato kaita. Besikeičiančios klimato sąlygos, net ir per kelerius metus, gali lemti skirtingas oro sąlygas sodininkams ir ūkininkams. Kitas svarbus veiksnys - astronominiai reiškiniai. Sėjos kalendoriai, įskaitant 2024 m. kalendorių, remiasi mėnulio fazėmis ir saulės ciklais, kurie kasmet skiriasi. Mėnulis daro didelę įtaką augalų augimui ir vystymuisi, todėl tinkamai pasirinktas sėjos laikas gali padėti užtikrinti sveikesnius ir stipresnius augalus.
Mėnulio įtaka augalų augimui
Mėnulio svarba sėjos kalendoriams paaiškinama jo gebėjimu reguliuoti vandens lygį žemės paviršiuje. Panašiai kaip vandenynuose mėnulis sukelia potvynius ir atoslūgius, taip ir dirvožemyje jo trauka veikia vandens judėjimą - jis kyla į paviršių arba leidžiasi gilyn, taip maitindamas augalų šaknis. Ši mėnulio įtaka vandens ciklui dirvožemyje yra esminė augalų augimui.
Dirvožemio būklė ir augalų rotacija
Dirvožemio būklė yra dar vienas esminis veiksnys, į kurį atsižvelgiama kuriant sėjos kalendorių. Dirvožemis nuolat kinta dėl lietaus, saulės poveikio ir žemės ūkio veiklos. Taip pat svarbi yra augalų rotacija - siekiant išvengti dirvožemio išsekimo ir sumažinti kenkėjų bei ligų riziką, ūkininkai keičia sėjamų augalų vietas. Ši praktika tiesiogiai veikia sėjos kalendoriaus rekomendacijas.
Ūkininkų patirtis ir naujos rekomendacijos
Sodininkų ir ūkininkų sukaupta patirtis taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Kiekvienais metais specialistai analizuoja praėjusių metų sėjos klaidas ir sėkmes, pateikdami naujas rekomendacijas. Sėjos kalendorius, pavyzdžiui, 2024 m. kalendorius, yra pagrįstas naujausiomis rekomendacijomis ir sukaupta patirtimi, siekiant užtikrinti kuo didesnį derlių ir augalų sveikatą. Laikymasis sėjos kalendoriaus padeda optimizuoti augimo sąlygas ir pasiekti maksimalų derlių. Maži pokyčiai sėjimo laikuose gali turėti didelės įtakos darbo rezultatams, todėl svarbu sekti naujausias rekomendacijas.
Kukurūzų auginimo ypatumai
Kukurūzai yra šilumamėgiai augalai, kuriems geriausiai tinka šiltos (18-24 °C), gana drėgnos vasaros. Anksčiau kukurūzai būdavo sėjami, kai dirva įšildavo iki 10-12 °C, dažniausiai gegužės antroje pusėje, pražydus ievoms ir vyšnioms. Siekiant geriau sunokinti burbuoles, kai kurios veislės, ypač sėjamos specializuotomis sėjamosiomis su galimybe lokaliai tręšti, sėjamos šiek tiek anksčiau - gegužės pradžioje. Dažniausiai nurodoma, kad kukurūzų sėklos dygsta, esant 8-10 °C temperatūrai, nors kai kurie mokslininkai teigia, kad dygimas galimas ir esant 7-9 °C. Esant žemesnei nei 10 °C temperatūrai, daigai nustoja augti, o rudenį augalų masė nedidėja. Augalai gerai auga, kai vidutinė paros temperatūra viršija 15 °C.
Teigiama, kad kiekviena diena, pavėluota sėja po gegužės 10 d., gali sumažinti derlių apie 1%. Pasėjus sėklą į iki 10-12 °C įšilusią dirvą, kukurūzai sudygsta per 18-20 parų, o į 15-16 °C - per 10 parų. Trumpalaikės šalnos (iki -2-3 °C) pavasarį gali pakenkti lapams, tačiau jei sėkla pasėta giliau nei 4 cm, daigai nežūsta. Šalnos augalams žydint gali gerokai sumažinti burbuolių derlių. Kukurūzai gana gerai atlaiko sausrą, tačiau drėgmės trūkumas intensyvaus augimo tarpsniu gerokai sumažina derlių. Per didelė drėgmė taip pat lėtina augalų augimą ir vystymąsi.
Dirvožemio ir sėjos laiko įtaka derliui
Kukurūzai geriausiai auga derlingose dirvose: priesmėliuose, lengvuose ir vidutiniuose priemoliuose. Jiems netinka rūgščios, per drėgnos dirvos, taip pat laukai, kuriuose gruntiniai vandenys yra negiliai (60-80 cm gylyje). Daugiausia maisto medžiagų kukurūzai sukaupia vaškinės brandos tarpsniu, ir didžiausias derlius gaunamas pjaunant augalus šiame tarpsnyje. Lietuvos klimato sąlygomis kukurūzai užaugina didelį biomasės derlių - 10-15 t/ha sausųjų medžiagų, kas yra 2-3 kartus daugiau nei varpiniai javai, todėl ir biomasės savikaina yra nedidelė. Pasėjus iki gegužės 5-10 d., ankstyvųjų ir vidutiniškai ankstyvų veislių kukurūzai suformuoja vaškinės brandos burbuoles, kurių masė bendroje biomasėje sudaro apie 50%. Vėliau pasėti ir tankūs pasėliai auga vešliai, gerai užtamsina dirvos paviršių ir stelbia piktžoles, tačiau subrandina mažesnį grūdų derlių. Pernelyg tankus pasėlis yra jautresnis sausroms.
Apskaičiuota, kad kukurūzų siloso energetinio vieneto savikaina yra apie 20-30% mažesnė nei žolių šienainio ir beveik du kartus mažesnė nei vasarinių miežių grūdų. Palyginti su javais, kukurūzai užaugina ir didesnį grūdų derlių. Kai augalams pakanka šilumos, iš 1 ha galima prikulti iki 9 t ir daugiau grūdams auginamų kukurūzų. Biologinis derlingumas siekia 15 t, tačiau gamybiniuose plotuose toks derlius ne visada pasiekiamas. Vidutiniškai iš 1 ha prikuliama 6-8 tonos kukurūzų grūdų. Vokietijos kukurūzų augintojai nustatė, kad vidutinio ankstyvumo veislių kukurūzų burbuolių sunokimui reikia 800-820 °C efektyviųjų temperatūrų (>10 °C) sumos arba vidutinė orų temperatūra gegužės-rugsėjo mėnesiais turi būti ne mažesnė kaip 15,3 °C. Lietuvoje vidutinė minėto laikotarpio orų temperatūra siekė 14,9 °C, o efektyviųjų temperatūrų suma - 745. Tačiau pastarųjų 5 metų vasaros ir rudenys buvo šiltesni, todėl šie rodikliai jau viršijo minimalius reikalavimus.
Kukurūzų veislių pasirinkimas
Kukurūzų veislių pasirinkimą dažnai lemia prekybos firmų pasiūla arba tradiciškai auginamos veislės. Tinkamiausi yra tie kukurūzai, kurie greitai auga ir efektyviai stelbia piktžoles. Prieš pasirenkant veisles, rekomenduojama aplankyti artimiausią veislių tyrimo stotį ir pasinaudoti turimais vertinimų duomenimis. Pastarųjų metų rezultatai rodo, kad regioninėse stotyse išbandytos ir įprastai žemdirbystei rekomenduojamos veislės tinka ir ekologiniam auginimui. Ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams patariama rinktis kukurūzų veisles, kurių FAO skaičius yra iki 230. Jei sėja vėluojama, reikėtų pasirinkti šiek tiek ankstyvesnes veisles. Auginant kukurūzus ekologiškai, labai svarbu laiku imtis efektyvių piktžolių naikinimo priemonių. Padargai turėtų būti parenkami atsižvelgiant į konkretaus lauko situaciją, kurią lemia oro ir dirvos sąlygos. Sparčiau augančios kukurūzų veislės gali gerokai sumažinti piktžolių daromą žalą pasėliams. Daugiamečių žolių įsėlis neleidžia įsigalėti vėliau sudygusioms piktžolėms ir stabdo dirvos eroziją.
Sėklos norma ir įterpimo gylis
Sėjos tankis parenkamas priklausomai nuo kukurūzų veislės, auginimo tikslo, dirvos drėgmės ir sėjos laiko, svyruodamas nuo 7 iki 16 daigų/m². Kai kurie ūkiai sėja 8-10 sėklų/m², kiti tankiau - 12-14 sėklų/m². Ankstyva sėja ir pakankamas vandens kiekis dirvoje sudaro sąlygas didesniam derliui, tačiau tokio derliaus pašarinė vertė dažniausiai būna žemesnė. Sėjant vėliau ir po dobilų, kai dirvoje mažiau drėgmės, rekomenduojama sėti 8, daugiausia - 9 sėklas/m². Priklausomai nuo dirvos tipo, būklės, temperatūros ir sėklų rūšies, sėklos įterpimo gylis svyruoja nuo 3 iki 6 cm. Priemolio dirvose kukurūzai sėjami 3-5 cm, o priesmėlio - 5-6 cm gyliu. Esant vėsesniems orams, kukurūzų nereikėtų sėti per giliai - optimalus gylis turėtų būti 3-5 cm. Tik orams ir dirvai visiškai įšilus, kukurūzus galima sėti 5-6 cm gyliu. Jeigu trūksta drėgmės, rekomenduojama sėti 1-2 cm giliau.
Dažniausiai kukurūzai sėjami 75 cm tarpueiliais, maždaug 15-20 cm atstumu eilutėse. Dažnai sėklos įterpiamos per giliai, ypač sėjant į nepakankamai sutankintą viršutinį dirvos sluoksnį, kai sėjamosios noragėliai nugrimzta giliau nei reikia. Tokiais atvejais sėkla gali būti įterpta net 12-14 cm gylyje, todėl dalis sėklos nepajėgia išdygti, o prasikalę daigai būna silpni. Supuolančiose dirvose giliau įterptos sėklos gali nesudygti dėl susidariusios dirvos plutos. Sekliau įterptą sėklą daugiau iškapsto paukščiai; nustatyta, kad varnos į molį nenoriai kiša snapą, o smėlyje iškapsto sėklą ir iš gana gilių sluoksnių.
Kukurūzų sėjos mašinos
Kukurūzai sėjami tiksliosios sėjos sėjamosiomis. Šiuolaikinės sėjamosios ne tik tiksliai išberia sėklas į eilutes, bet ir lokaliai tręšia mineralinėmis trąšomis. Lokaliai tręšiama apie 5 cm giliau nei sėkla ir apie 5 cm eilutės šone. Toks tręšimas leidžia sutaupyti apie 20-30% trąšų, o augalai geriau auga nepalankiomis sąlygomis (per drėgna ar per šalta dirva). Kadangi trąšos brangios, o kukurūzams jų reikia daug, sutaupomi ir pinigai, nereikia papildomai tręšti tręštuvais.
Kukurūzus galima sėti ir runkelių sėjai skirtomis tiksliosios sėjos sėjamosiomis, jei jose sumontuoti kukurūzų sėjos diskai. Tačiau šios sėjamosios dažniausiai neturi lokalaus tręšimo įrangos, todėl jas naudoti kukurūzams sėti ne visada patartina. Kompanijos „Rabe“ sėjamoji MonoSeed tinka sėti į įprastai ir minimaliai įdirbtą dirvą kukurūzus, pupas ir saulėgrąžas. Nauja elektroninė mašinos aparatūra Monotronic rodo apsėtą plotą, sėjos greitį ir kontroliuoja sėklų skaičių kiekvienoje eilutėje. Sėjamosios rėmo konstrukcija su „Tele Plus“ sistema leidžia iš traktoriaus kabinos keisti tarpueilių plotį nuo 37,5 iki 75 cm. Kai kurios sėjamosios, pavyzdžiui, „Horsch“ Maistro RC ir Maistro CC, skirtos sėti nuo 6 iki 12 eilučių. Kompanija „Monosem“ pagamino pneumatinę sėjamąją NG Plus 3-Extend su hidrauliniu tarpueilių pločio reguliavimo mechanizmu, tinkamą sėti į įprastai įdirbtą dirvą, į mulčių arba tiesiai į ražieną. Vokietijos ir Olandijos įmonė „Rau“ gamina tiksliosios sėjos sėjamąsias Multicorn nuo 4 iki 12 eilučių su hidrauliniais apsaugos nuo akmenų įtaisais. Firmoje „Accord“ gaminamos universalios tiksliosios sėjos sėjamosios Optima, kurios gali būti komplektuojamos su įvairiais priedais ir leidžia sumažinti tarpueilių plotį iki 37,5 cm. Prancūzijos įmonė „Kuhn“ siūlo naujas sėjamąsias Maxima RT, skirtas sėti į įprastai įdirbtą dirvą ir į mulčių. Kompanijos „Amazone“ sėjamųjų ED privalumas - patobulintas sėjos aparato diskas, leidžiantis sėti didesniu greičiu (iki 9 km/val.). Pernai įmonė pristatė naujas itin didelio našumo sėjamąsias EDX, leidžiančias sėti iki 15 km/val. greičiu.
Tempo sodinamosios sėklų dozatorius: kaip jis veikia
Pasėlių priežiūra
Nors kukurūzai laikomi nereikliais augalais, jų priežiūra yra svarbi. Augalai nepakenčia konkurencijos su piktžolėmis, kurios atima vertingas maisto medžiagas iš dirvožemio. Piktžolės ypač intensyviai konkuruoja su kukurūzais, kai dėl žemų oro temperatūrų augalai silpnai auga ir vystosi. Todėl labai svarbu sunaikinti piktžoles ankstyvais kukurūzų vystymosi tarpsniais. Saldieji kukurūzai, palyginti su pašariniais, silpniau konkuruoja su piktžolėmis. Piktžolėtumas kasmet kinta dėl naudojamų herbicidų ir auginimo agrotechnikos skirtumų. Kukurūzai auginami plačiais tarpueiliais, todėl piktžoles galima naikinti ir mechaninėmis priemonėmis: akėjant iki sudygimo ir sudygus, kai augalai turi 2 lapelius (12 BBCH). Kitas mechaninis piktžolių naikinimas atliekamas, kai kukurūzai yra 4-6 lapelių tarpsnio (14-16 BBCH). Jei mechaninis naikinimas nepakankamas, būtina purkšti herbicidais, ypač laukuose, kuriuose gausu piktžolių.
Tręšimo ir apsaugos nuo šalnų svarba
Remiantis praktine patirtimi, ūkininkai kukurūzus tręšia per mažomis trąšų normomis. Kukurūzai Lietuvoje gali vidutiniškai išauginti 45 t/ha biomasės, kurioje yra 15 t/ha sausųjų medžiagų. Tokį sausųjų medžiagų kiekį antžeminėje augalų dalyje sukaupia ir 8 t/ha derlingumo žieminiai kviečiai. Todėl kukurūzus reikėtų tręšti panašiai kaip 8 t/ha grūdų užauginančius kviečius, t. y. N175-210P80K120 norma. Iki kukurūzų sėjos rekomenduojama išberti 400-500 kg/ha kompleksinių trąšų, o kukurūzams sudygus - išberti arba išpurkšti azoto trąšas. Patirtis rodo, kad šalnų tikimybė išlieka visą gegužę. Todėl kiekvienas kukurūzų augintojas turėtų turėti gydomųjų tirpalų atsargų, kad galėtų operatyviai padėti nukentėjusiems nuo šalnų pasėliams. Dažnai vadovaujamasi klaidingu principu - sėti kukurūzus tokiose žemėse, kurios netinka kitiems augalams.
tags: #seja #javus #dirvose #su #traktoriumi