Svarbiausi augalų požymiai: nuo ligų atpažinimo iki sveikatos palaikymo
Augalai, kaip ir visi gyvi organizmai, gali sirgti įvairiomis ligomis. Augalų ligų yra labai daug, o kiekviena augalų rūšis gali susirgti keliomis, keliolika ar net keliasdešimčia skirtingų ligų. Be to, vienas augalas tuo pačiu metu gali sirgti keliomis ligomis. Ligotas augalas nuo sveiko skiriasi ligos požymiais, kurie yra labai įvairūs: dėmėtumas, apnašos, puvimas, vytimas ir kt. Remiantis šiais požymiais, galima nustatyti ligų priežastis ir imtis atitinkamų priemonių.
Augalų ligų klasifikacija
Augalų ligos skirstomos į dvi pagrindines grupes: fiziologines ir infekcines (bakterines, virusines ir grybelines).
Fiziologinės ligos
Fiziologines ligas sukelia nepalankūs aplinkos veiksniai. Augalas suserga, kai jam trūksta arba yra perteklius maisto medžiagų, drėgmės, kai dirvos reakcija per daug rūgšti ar per daug šarminė, kai temperatūra per žema ar per aukšta ir t.t. Augalus, sergančius fiziologinėmis ligomis, dažniau užpuola grybinės ir bakterinės ligos. Fiziologinės ligos yra neužkrečiamos, jomis sveiki augalai neužsikrečia nuo sergančiųjų ir taip plačiai neplinta. Su jomis kovojama pašalinant jas sukeliančias priežastis.
Dažniausiai pasitaikantys sodo augalų fiziologiniai negalavimai:
- Lapų chlorozė (kai trūksta mikroelementų).
- Boro arba kalcio stoka, kuri lemia mažesnį ir prastesnės kokybės derlių.
Infekcinės (parazitinės) ligos
Infekcines (parazitines) ligas sukelia įvairūs parazitiniai organizmai (grybai, bakterijos). Jie neturi chlorofilo ir negali patys pasigaminti organinių medžiagų, todėl priversti maitintis žaliojo augalo pagamintomis maisto medžiagomis.
Grybų sukeliamos ligos
Grybai yra žemesnieji augaliniai organizmai. Gamindami daug sporų, jie labai greitai plinta. Vėjas, vabzdžiai ar vanduo jas nuneša ant augalų, ir, esant palankioms aplinkos sąlygoms, sporos sudygsta. Daigelis per žioteles ar žaizdeles prasiskverbia į augalo vidų, šakojasi ląstelėse arba tarpuląsčiuose ir siurbia maisto medžiagas. Kiti grybai gyvena augalo paviršiuje ir hifais įsisavina maistą. Grybinėms ligoms plisti didžiausią reikšmę turi aplinkos veiksniai: temperatūra, drėgmė, šviesa ir kt. Žinant grybų reikalavimus aplinkos veiksniams, galima iš anksto numatyti, kokia liga gali plisti, ir imtis apsaugos priemonių.
Bakterijų sukeliamos ligos
Bakterijos - tai mikroskopiniai augaliniai organizmai. Augalų ligas sukeliančios bakterijos dažniausiai yra lazdelės formos, su vienu ar keliais žiuželiais, ir gali judėti. Dauginasi labai greitai, skildamos pusiau. Jos plinta per dirvą, sėklas, augalines liekanas, su vandens ir vabzdžių pagalba. Augalai užsikrečia per žioteles ir įvairius sužalojimus. Bakterijos sukelia šių formų ligas: puvimą, dėmėtumą, vytimą ir gumbų (išaugų) susidarymą.
Virusų sukeliamos ligos
Virusai - tai labai maži baltyminiai kūneliai, turintieji gyvų organizmų savybes. Jie išsifiltruoja pro bakteriologinius filtrus ir paprastais mikroskopais nematomi; sukelia užkrečiamąsias ligas, kurių pradai vystosi augalo ląstelių sultyse. Virusinės ligos labai greitai plinta; jas nuo sergančių augalų ant sveikųjų perneša vabzdžiai.
Dažniausiai paplitusios sodo augalų ligos ir jų požymiai
Iš sodo augalų ligų labiausiai paplitusios rauplės, rūdys, puviniai, miltligės ir vėžys.
Obelų ir kriaušių rauplės
Sukėlėjas: Rauplėgrybis.
Pažeidžia: Lapus, vaisius, užuomazgas, ūglius, kartais ir žiedus. Didžiausią žalą padaro vaisiams.
Požymiai: Ant lapų vasaros pradžioje pasirodo tamsios, neryškiais kontūrais, žalsvu aksominiu apnašu dėmės. Lapai ir užuomazgos nukrinta anksčiau, vaisiai būna dėmėti, deformuojasi, suskyla, greitai apsikrečia kitomis ligomis ir supūva. Obelinis ir kriaušinis rauplėgrybis žiemoja nukritusiuose lapuose. Rauplių plitimui per sporas palankus šiltas ir drėgnas oras.
Paprastasis vėžys
Sukėlėjas: Sodinis raudonspuogis.
Pažeidžia: Obelų bei kriaušių kamienus, šakas, jaunas šakutes ir ūglius, o kartais pūdo ir obuolius.
Požymiai: Ant žievės atsiranda maža, kiek įdubusi nekrozinė dėmelė, kuri plečiasi, vėliau žievė sutrūkinėja, atsiveria žaizdos. Jų pakraščiuose susidaro rumbai, o žievės plyšiuose susiformuoja raudoni, plika akimi pastebimi periteciai. Būna ir kita vėžio forma, kai susidaro gumbai - išaugos, kurių vidus yra išpuvęs. Ant plonų šakučių žievė sutrūkinėja koncentruotais raitais ir jos nudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja apmirusiuose audiniuose. Plinta per visą vegetaciją. Medžiai apsikrečia mechaniškai sužalojus žievę. Grybas sparčiai vystosi drėgnu oru.
Kokomikozė
Sukėlėjas: Kaulavaisinis pupurgrybis.
Pažeidžia: Vyšnias, lapus, uogas, vaiskočius.
Požymiai: Ant vyšnių lapų viršutinėje pusėje vasarą atsiranda pavienių, smulkių, vėliau susiliejančių raudonai rudų dėmelių. Apatinėje lapo pusėje jos būna rudos, vėliau - balzganos. Vaiskočiai ir lapai paruduoja ir anksčiau laiko nukrenta. Tokių vaismedžių ištvermingumas žiemą labai susilpnėja. Grybiena žiemoja medžių nukritusiuose lapuose.
Moniliozė
Sukėlėjas: Slyvinė monilija.
Pažeidžia: Kaulavaisinius medžius: lapus, žiedynus, ūglius, vaisius.
Požymiai: Vyšnoms žydint ant paskirų šakučių arba ant viso medžio žiedai, lapai ir jauni ūgliai staiga nuvysta, paruduoja ir sudžiūvę lieka kaboti ant šakų ilgą laiką. Tokie medžiai atrodo lyg apdeginti. Vaisiai pūva, krinta arba sudžiūvę lieka kaboti ant medžių. Žiemoja grybiena ir konidijomis visose pažeistose augalo dalyse.
Šratligė
Sukėlėjas: Kaulavaisinis skylėgrybis.
Pažeidžia: Kaulavaisių ūglius.
Požymiai: Vasarą ant lapų pasirodo apvalios, rausvos, vėliau rudos, tamsiais pakraščiais dėmelės. Vėliau lapo audiniai dėmėje išdžiūsta ir iškrinta. Žiemoja grybiena ir konidijomis pažeistose augalo dalyse. Liga labiau plinta šiltu ir drėgnu oru.
Aviečių žievėplaišos
Sukėlėjas: Avietinis dvyngrybis.
Pažeidžia: Jaunus, žalius aviečių ūglius.
Požymiai: Vidurvasarį ant ūglių atsiranda rausvai violetinių dėmių, išsidėsčiusių aplink lapkočių prisegimo vietas. Ūgliams medėjant, dėmių vietose žievė pašviesėja, įdumba, o vėliau pleišėja ir lupasi. Tokie ūgliai sekančiais metais neišsprogsta, o jeigu sulapoja, tai nežydi ir nedera. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistame stiebe. Labiau plinta tankiuose sodiniuose, nevienodai drėgnoje dirvoje, pažeistoje ūglių žievėje.
Aviečių deguliai
Sukėlėjas: Avietinis svylagrybis.
Pažeidžia: Aviečių stiebus, ūglius ir lapus.
Požymiai: Ant jaunų ūglių vasaros pradžioje atsiranda smulkių, apvalių, pilkšvų ar rusvų dėmelių su ryškiai raudonais pakraščiais. Ant stiebų dėmės būna apvalios, kiek iškilusios, raudonos. Vėliau jos didėja, įdumba ir susilieja išilgai stiebo, sudarydamos vagutes. Pažeisti audiniai kamštėja, džiūsta, dažnai nudžiūsta ir visas augalo stiebas. Ligos sukėlėjo grybiena peržiemoja pažeistose augalo dalyse. Grybo vystymąsi skatina per tankūs sodiniai, šiltas ir drėgnas oras.
Citosporozė
Sukėlėjas: Sodinės citosporos genties grybai.
Pažeidžia: Obelų, kriaušių, slyvų, kartais ir vyšnių kamienus ir šakas.
Požymiai: Dažniausiai nukenčia jaunos obelys, nors gali būti pažeisti įvairaus amžiaus nusilpę, blogai augantys medžiai. Pažeistose vietose medžių žievė darosi rausvai ruda, kiek įdubusi, vėliau dėmės kraštai sutrūkinėja. Pažeistos šakos nudžiūsta, o vėliau žūva ir visas medis. Liga plinta per visą vegetaciją, o augalai apsikrečia dažniausiai per sužalotą žievę.
Obelų miltligė
Sukėlėjas: Obelinė miltė.
Pažeidžia: Lapus, žiedynus, ūglius, rečiau obuolius.
Požymiai: Jauni lapai padengiami iš pradžių pilkšvai baltu, vėliau rusvu grybienos valkčiu. Po kurio laiko lapai užsiraito, nudžiūsta ir nukrenta. Pažeisti ūgliai silpniau auga, žiemą nušąla. Per vasarą grybas plinta konidijomis, o peržiemoja grybiena pažeistuose pumpuruose.
Antraknozė
Sukėlėjas: Obelinis svylagrybis.
Pažeidžia: Kamienus, šakutes, o sandėliuose - obuolius.
Požymiai: Dažniausiai pastebimos jaunų medelių šakų pažastyse nekrozinės, tamsiai rudos dėmės, kurios apjuosia šakutes ir ūglius, o šie greitai nudžiūsta. Kartais atsiveria žaizdų ar atsiranda iškilimų. Pažeistuose audiniuose randami sukėlėjo vaiskūniai, kurie čia ir peržiemoja. Liga plinta per visą vegetaciją, ypač kai drėgna. Į augalą patenka per mechaninius sužalojimus, nudegimus.
Braškių kekerinis puvinys
Sukėlėjas: Pilkasis kekeras.
Pažeidžia: Uogas, žiedynus, vaiskočius, užuomazgas bei senus lapus.
Požymiai: Ant pažeisto organo susidaro rudos dėmės, kurios vėliau pasidengia pilka konidijų mase. Uogos supūva. Liga pradeda plisti žydėjimo metu, bet daugiausiai pasireiškia uogoms bręstant. Grybas žiemoja pažeistose augalo dalyse. Ligai išplisti padeda gausūs lietūs, tankūs, vėjo neprapučiami uogynai.
Braškių šviesmargė
Sukėlėjas: Žemuoginis rutulgrybis.
Pažeidžia: Lapus.
Požymiai: Pavasarį ant lapų pasirodo rausvai rudos, nedidelės dėmelės, kurios plečiasi, jų centras pašviesėja, o pakraščiai parausta. Daugiau pažeisti lapai nudžiūsta, krūmeliai duoda mažesnį derlių. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose lapuose, pradeda plisti braškėms žydint.
Braškių rudmargė
Sukėlėjas: Žemuoginė marsonina.
Pažeidžia: Lapus.
Požymiai: Vasaros antrojoje pusėje ant lapų susidaro įvairaus dydžio rausvai ar juodai rudos dėmės. Ligoti lapai paruduoja, užsiriečia ir nudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja senuose, pažeistuose lapuose, išplinta nuėmus derlių.
Augalų apsaugos nuo ligų priemonės
Siekiant apsaugoti augalus nuo ligų, svarbu taikyti kompleksines priemones, apimančias tiek prevenciją, tiek ir tiesioginį kovojimą su patogenais.
Bendrosios prevencinės priemonės
- Ankstyvą pavasarį (iki pumpurų sprogimo): Trąšų rinkinys: karbamidas + vario sulfatas + geležies sulfatas.
- Rudenį (augalų paruošimas peržiemojimui): Trąšų rinkinys: karbamidas + vario sulfatas + geležies sulfatas.
Cheminės priemonės
- Patogenų prevencijai: Vario sulfatas ir jo pagrindu pagaminti rinkiniai „Bordo“ bei „Burgundija“ (1 proc. skiedinys); geležies sulfatas (1 proc. skiedinys).
- Fungicidai: „Score 250 EC“ (0,02 proc. skiedinys) ir „Topas 100 EC“ (0,05 proc. skiedinys).
- Dirvos paviršiaus dezinfekcijai: Mišinys sudarytas iš fungicido „Previcur Energy“ (0,15 proc.) ir insektoakaricido „Mavrik Vita“ (0,07 proc. skiedinys).
- Naudojant pesticidus rudenį: Mišiniai „Previcur Energy“ (0,15 proc. skiedinys) ir „Mavrik Vita“ (0,07 proc. skiedinys).
Biologinės priemonės
- Ankstyvą pavasarį (ligų poveikio prevencijai): Organinės ar mikroelementinės trąšos, praturtintos botaniniais ekstraktais: prieš patogenus - „Flama“ (0,15 proc. skiedinys), „Canelys“ (0,2 proc.).
- Vasarą (ligų profilaktikai): Mikroelementinių trąšų rinkiniai „Bordo“ bei „Burgundija“ (0,5 proc. skiedinys).
- Rudenį (apsaugai): „Flama“ (0,15 proc. skiedinys), „Canelys“ (0,2 proc. skiedinys) ir „Deffort“ (0,3 proc. skiedinys).
Augalų apsaugos priemonių naudojimo ypatumai
Norint pasiekti geriausių rezultatų ir užtikrinti saugumą, svarbu laikytis šių rekomendacijų:
- Optimali apdorojimo (purškimo) temperatūra: nuo +5°C iki +20°C.
- Purškimo laikas: anksti ryte arba vėlai vakare, debesuotą ir nevėjuotą dieną.
- Svarbu, kad po purškimo nelytų bent 6 valandas.
- Nerekomenduojama purkšti žydinčių ir šlapių augalų.
- Purškiant būtina išlaikyti apsaugos zoną 10 m iki paviršinių vandens telkinių.
- Nenaudoti bičių aktyvaus maitinimosi metu.
- Purškiant svarbu tolygiai padengti tirpalu visą augalo paviršių.
- Naudojant mišinius, pirmiausia rekomenduojama išbandyti mažame plotelyje ir įvertinti augalų jautrumą darbiniam tirpalui.
- Vandens sąnaudos: 10 l vandens užtenka 1-3 arams vegetuojančių augalų, 3-8 krūmams ir jauniems medeliams, 1-2 dideliems medžiams, 3-5 arams vejos.
- Atliekant paskutinius purškimus svarbu atsižvelgti į karenciją (laikotarpį nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo).
Augalų sveikatos stebėjimas ir požymių atpažinimas
Sveiki augalai yra tolygiai žalios spalvos. Augimo modelius dažniausiai lemia augalų genetika.
Maistinių medžiagų trūkumo požymiai
- Lapų garbanos aukštyn: Augalas bando išlaikyti drėgmę.
- N, P ir K trūkumas: Nauji ūgliai yra paskutinės paveiktos dalys. Peiliai (lapai) siauri, trūksta spalvos, netinkamos formos.
- Magnio trūkumas: Pastebimas nuo vidurio iki senesnių lapų, kurie pradeda gelsti, o jų gyslos lieka žalios (tarpinė chlorozė). Didėjant trūkumui, ant lapų atsiranda rudų surūdijusių dėmių/apdegusių dėmių.
- Kalcio trūkumas: Pasireiškia kaip jaunų lapų nekrozė.
- Fosforo trūkumas: Gali pasireikšti purpuriniu stiebu.
Drėgmės ir šviesos poveikis
- Per didelė transpiracija: Lapai pirmiausia praranda blizgesį, tada pradeda gelsti. Praėjus kelioms savaitėms po žalos padarymo, pradeda matytis rūdžių dėmės. Lapai pradeda riesti galiukus ir pakraščius ir praranda spalvą. Tada miršta nuo lapo galo. Rekomenduojama naudoti difuzinį orą.
- Intensyvi šviesa: 18 valandų intensyvios šviesos jauniems augalams labai reikia. Augalams augant, jie natūraliai geriau susidoros su intensyviu apšvietimu. Sveikiems augalams būdinga blizgi ir ryški žalios spalvos lapija. Didelių, senesnių lapų spalvos praradimas yra normalus, nes augalui augant, jie gauna mažiau šviesos.
Kitos problemos
- Sukimas ir mutavimas naujų lapų: Gali būti dėl nestabilios genetikos, kalcio, silicio trūkumo arba chloro pertekliaus.
- Sausumas (kai lapai susiraukšlėja arba „susitraukia“ prie galiukų ir pakraščių): Augalas stengiasi išlaikyti drėgmę.
Nuodingi augalai
Su pavasariu gamtoje pražysta ir augalai. Vieni iš jų išskleidžia dailius lapus, kiti augalai pražysta gražiais kvepiančiais žiedais. Dažnai kyla noras nusiskinti pražydusią gėlės ar augalo žiedą. Apsinuodyti kai kuriais Lietuvoje augančiais augalais galima juos palietus arba suvalgius. Dažniausiai nuo augalų nukenčia vaikai, nes jie labiau linkę paliesti, nuskinti, „paragauti“. Taip pat vaikų odelė yra kelis kartus jautresnė, negu suaugusių žmonių.
Pavojų gali sukelti daugelis augalų, jei vaikas jų paragautų. Kai kurie augalai labai nuodingi, kiti mažiau pavojingi, tačiau galintys pažeisti odą, gleivinę, sudirginti žarnyną, o jautresniems ir sukelti alergiją. Aitriai kvapūs augalai, kaip jazminaičiai, pelargonijos, gali erzinti ar sukelti galvos skausmą. Pavyzdžiui, darželinė rūta gali nudeginti odą, sukelti odos dermatitus.
Skirtingi nuodingieji augalai pažeidžia skirtingus organus, todėl ir skirtingai pasireiškia apsinuodijimo simptomai:
- Apsinuodijus kurpele, tabaku, darželiniu pupmedžiu, dėmėtąja mauda: Po 15-60 min. ima deginti burną ir ryklę, skaudėti pilvą, darosi silpna, svaigsta galva, pykina, prasideda traukuliai.
- Širdies ritmas sutrinka apsinuodijus rusmene, pakalnute, oleandru, čemeriu, kurpele.
- Klastingi augalai: Rudeninis vėlyvis, karklavijas, baltažiedis vikmedis, ricinmedis.
- Vaistinė gelsvė, sibirinis barštis, sėjamasis pastarnokas: Pažeidžia odą prie jų prisilietus arba nudegina jų syvai.
Jei tinsta ir peršti burnos gleivinė, reikia burnoje palaikyti ledo gabaliukų arba duoti atsigerti šalto vandens. Tai apmalšins skausmą. Būtina skubiai kreiptis į gydymo įstaigą, kartu pasiimti apsinuodijimą sukėlusį augalą arba jo dalį.
Prisilietus prie nuodingo ar alergiją sukeliančio augalo - reikia nuo jo pasitraukti. Svarbiausia yra išmokti atpažinti nuodingus augalus ir vengti susidūrimo su jais. Apskritai, reikia neliesti ir neragauti nepažįstamų augalų, neskinti jų ir nenešti namo. Sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja apželdinant savo sodus ir kiemus pasidomėti, ar pasirinkti augalai nėra nuodingi, ypač ar jie nepavojingi vaiko sveikatai. Jei jau nusprendėte patikusį nuodingą augalą įsigyti, sodinkite jį ten, kur jo negalėtų pasiekti nei naminiai gyvūnai, nei vaikai.
tags: #svarbiausi #augalu #pozymiai