Aitriosios paprikos: pavadinimai, aštrumas ir įvairovė

Visame pasaulyje auginama daugybė aitriosios paprikos rūšių, galinčių patenkinti net ir išrankiausio gurmano skonį. Paprikos, pasižyminčios švelnesniu, sodresniu ar itin intensyviu deginančiu skoniu, naudojamos įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalams gardinti. Jų aitrumas matuojamas specialiame Skovilio vienetų (SHU) skalėje, kurią 1912 metais sukūrė amerikiečių chemikas Wilburo Scoville'o. Ši skalė nurodo kapsaicino - medžiagos, suteikiančios paprikoms aštrų skonį - kiekį paprikoje.

Pasaulio aštriausios paprikos

Žemiau pateikiamas sąrašas paprikų, kurios laikomos vienomis aštriausių pasaulyje, remiantis Skovilio aštrumo vienetais:

1. Trinidad Moruga Scorpion

   2012 metais paskelbta aštriausia paprika planetoje. Nors ir neįtraukta į Gineso rekordų knygą, šis golfo kamuoliuko dydžio pipiriukas pasiekė neįtikėtiną aštrumo rekordą - nuo įprastų 1,2 iki 2 milijonų Skovilio matavimo vienetų. Derliaus nuėmimo metu rinkėjai mūvėjo net keturias poras lateksinių pirštinių.

2. Trinidad Scorpion Butch T

   2011 metais ši paprika sumušė visus rekordus ir tapo aštriausia pasaulyje, patekdama į Gineso rekordų knygą. Dabar ji nebegali tokia vadintis, nes turi „tik“ 1 463 700 SHU. Pasakojama, kad virėjai, ruošdami aštrųjį padažą, dėvi pirštines ir kvėpavimo kaukes, nes dirginančios pipiro dalys gali palikti nudegimo žymių ant odos net kelioms dienoms.

3. Naga Bhut Jolokia (Ghost Pepper)

   Šios paprikos aitrumas siekia 855 000-1 041 427 SHU. Nors pradėta auginti Indijoje, dabar galima rasti įvairiose pasaulio vietose. Ryškiai oranžinės ir raudonos spalvos pipiras gali būti valgomas vienas arba naudojamas patiekalams gaminti tiek šviežias, tiek džiovintas, tiek miltelių pavidalu.

4. Red Savina Habanero

   Jos aitrumas - 350 000-580 000 SHU. Ši paprika yra ilgesnė nei kitos aitriosios paprikos, sunkesnė ir pasižymi be galo aštriu skoniu. Jos deginimo poveikis gali trukti nuo pusvalandžio iki valandos.

5. African Bird’s Eye

   Ši paprika nėra tokia aitri kaip aukščiau išvardytos, bet įvertinta 100 000-225 000 SHU ir pasaulyje užima vieną aukščiausių vietų. Šis nedidelis apvalios formos aštrus pipiras nokimo pradžioje būna žalio atspalvio, vėliau pasidaro oranžinis ir galiausiai raudonas. Augimo procesas trunka apie 120 dienų. Teigiama, kad ši, įvairiems patiekalams dažnai naudojama aitrioji paprika, palyginti su kitomis, tėra vidutinio aštrumo ir puikiai dera prie jūrų gėrybių patiekalų bei kitų nevegetariškų valgių.

6. Thai paprika

   Vertinama 50 000-100 000 SHU. Ji yra sodrios raudonos arba ryškiai žalios spalvos, pailgos formos, gale užsirietusios. Nors nemažai pasaulio virtuvių vartoja šį aitrųjį pipiriuką, labiausiai juo žavisi azijiečiai, dedantys į įvairiausius patiekalus, valgantys šviežią, džiovintą ar maltą.

7. Tabasko paprika

   Pagal Skovilio skalę įvertinta nuo 30 000-50 000 SHU. Jos pavadinimas kilęs iš Meksikoje esančio miestelio Tabasko. Vidutinio dydžio pailgos formos pipiras yra raudonos spalvos, derliaus nuėmimo metu būna šiek tiek raukšlėtas, plonos odelės, sultingas.

8. Chalapos paprika

   Šios paprikos aitrumas yra vienas juokas palyginti su Trinidad Moruga Scorpion. 2500-8000 SHU įvertintą pipiriuką puikiai žino aštraus maisto mėgėjai. Jis pasižymi gana švelniu deginančiu skoniu, todėl tinka daugeliui patiekalų. Nedidelis pailgos formos vaisius būna raudonos spalvos, bet skanaujamas tiek žalias, tiek raudonas. Kilusi iš Meksikos ir iki šiol čia auginama aitrioji paprika yra neatsiejama meksikiečių virtuvės dalis.

9. Pepperoncini paprika

   Teįvertinta 100-500 SHU. Ji puikiai žinoma ir auginama Sardinijos ir Sicilijos vietovėse. Aitriosios paprikos odelė plona, raukšlėta ir ryškiai raudonos spalvos, pasižymi švelniu skoniu, todėl tinka vartoti tiems, kuriems ne prie širdies itin aštrus maistas. Šis pipiras gali būti valgomas tiek žalias, tiek apdorotas, tiek sudžiovintas. Sudžiovintas dažniausiai malamas ir vartojamas kaip prieskonis.

10. Saldžioji paprika

    Nors vadinama ne daržove, o vaisiumi, ji taip pat patenka į garsiausių aitriųjų paprikų sąrašą, tik jos aitrumas pagal Skovilio skalę yra 0 SHU. Atkeliavusi iš Meksikos, ji itin dažnai naudojama įvairiuose troškiniuose, salotose, suteikia malonų skonį ir yra visai neaštri. Saldi būna ta paprika, kuri gerai prinoksta saulėje, t. y. nusidažiusi raudona, geltona ar oranžine spalva.

Švelnios ir saldžios aitriosios paprikos

Nors daugelis aitriųjų paprikų pasižymi stipriu deginančiu skoniu, pasaulyje egzistuoja ir veislių, kurios yra priimtinos net ir tiems, kurie nemėgsta aštrių pojūčių. Tokios paprikos ypač populiarios Japonijoje, kur jos išlaiko stiprų specifinį aromatą ir tvirtą aitriosioms paprikoms būdingą konsistenciją, tačiau visiškai neturi deginančio aitrumo, o jų skonis labiau primena saldžiąsias paprikas.

Daugelis šių neašlių paprikų išvaizda nesiskiria nuo įprastų aitriųjų paprikų: tai dažniausiai pailgos, nedidelės, įvairių spalvų ankštys, nors dominuojanti spalva yra raudona. Vaisiai paprastai būna nuo 5 iki 15 cm ilgio, o augalo lapai yra gerokai smulkesni nei saldžiųjų paprikų. Krūmeliai labai šakoti ir, atsižvelgiant į veislę, gali pasiekti nuo 30 cm iki 1 metro aukštį. Žydi šios rūšies paprikos gausiai, baltais arba violetiniais žiedeliais, o derlius beveik visada būna gausus. Jų auginimas beveik nesiskiria nuo įprastų saldžiųjų paprikų auginimo.

Japonų virtuvėje šios neaštrios aitriosios paprikos naudojamos labai plačiai: įvairiai įdaromos, raugiamos, troškinamos, kepamos gruzdintuvėje ar keptuvėje. Europoje ir kitur pasaulyje taip pat susidomėta šiomis daržovėmis, todėl daugelis veislių auginamos įvairiuose Europos ir viso pasaulio kampeliuose.

„Murasaki Togarashi Jamato“ („Murasaki Purple Pepper“)

Tai bene seniausia japoniška rūšis, kilusi iš Naros prefektūros. Žodis „Murasaki“ iš japonų kalbos verčiamas kaip „purpurinis“. Šios paprikos žydi violetiniais žiedeliais, o paprikų lapeliai taip pat turi violetinį atspalvį. Techninę brandą pasiekę vaisiai būna tamsiai violetiniai, o nokdami keičia spalvą ir tampa tamsiai raudoni. Termiškai apdoroti purpuriniai vaisiai pasidaro blyškiai žalsvi, o raudoni dažniausiai išlaiko spalvą. Paprikos visiškai neaitrios, ankštyse gerokai daugiau antocianinų, vitamino C ir geležies nei kitose paprikose. Jos - tikra daržo puošmena, išsiskirianti violetiniais stiebeliais ir lapeliais su violetinėmis gyslomis. Vaisių būna labai daug, jie subręsta nevienodu laiku, todėl ant krūmelio būna ir žalių, ir violetinių, ir raudonų vaisių. Pagrindinis derlius subręsta rugpjūčio mėnesį.

Nors nevisiškai sunokę vaisiai skoniu truputį primena žolę, pasiekę visišką brandą jie būna skanūs ir salstelėję. Sėklų aitrumas išlieka, todėl prieš naudojant paprikas maistui sėklas reikia išimti. Paprikų vaisiai nėra labai sultingi ir gardžiausi būna termiškai apdoroti.

„Shishito Togarashi“

Šios paprikos jau seniai populiarios Japonijoje. Tai kompaktiškus (apie 30 cm aukščio), tačiau smarkiai besišakojančius krūmelius auginantis augalas, pasižymintis labai dideliu derlingumu. Vaisiai būna 5-10 cm ilgio, nokdami keičia spalvą iš žalsvos žaliosios citrinos spalvos į rudai raudoną. Paprikų vaisiai turi plonytę odelę, yra labai aromatingi ir dažniausiai visiškai švelnaus skonio. Tačiau šios paprikos - tikri skonio chameleonai, nes 1 iš 12 vaisių būtinai pasitaiko aštrus. Ši unikali ypatybė dar ryškesnė, jei paprikos auginamos nuolat besikeičiančios temperatūros sąlygomis ir augalams patiriant stresines situacijas. Vaisiai turi būti renkami 1-2 kartus per savaitę tam, kad nuolat užsimegztų naujų.

Daržininkai pripažįsta, kad šių paprikų dekoratyvumas lenkia jų skonines savybes. Ne visiškai sunokusios paprikos nėra skanios: jų sienelės plonos (2 mm), o minkštimas neturi nei aštrumo, nei saldumo. Tikrąjį skonį jos atskleidžia tik visiškai sunokusios. Netikėtumų mėgėjams patinka, kad nusiskynus papriką kiekvieną kartą nežinia, koks bus skonis: aitrus ar švelnus. Šeimininkėms prieš gaminant tenka ragauti kiekvieną paprikytę.

„Manganji Togarashi Kioto“

Šios paprikos yra japoniškų ir kalifornietiškų paprikų hibridas, atsiradęs palyginti neseniai - imperatoriaus Taišio valdymo laikotarpiu (1912-1926 m.). Pavadintos „Manganji“ jos buvo rajono, kuriame buvo išvestos, garbei. Kioto vardas paprikų pavadinime atsirado dėl to, kad patiekalas su šiomis paprikomis yra firminis Kioto prefektūroje esančio miesto Maidzuru valgis, ir daugiausia šių stambių, storomis sienelėmis, minkštų ir saldžių paprikų, kartais vadinamų imperatoriškosiomis, yra užauginama būtent Kioto prefektūroje.

Augalai pasiekia maždaug 70 cm aukštį ir dažniausiai brandina labai gausų derlių. Nors paprikų išvaizda rodo, kad jos turėtų būti labai aštrios, tačiau aitrumo jose nė su žiburiu nesurasi. Tai nuostabaus skonio ir aromato paprikos. Vaisiai užauga iki 10-20 cm ilgio, ankščių sienelės gana storos su sultingu minkštimu. Nesubrendusios paprikos būna sodrios žalios spalvos, o pasiekusios visišką brandą tampa ryškiai raudonos. Sėklų viduje būna labai mažai. Tai ankstyva ir labai derlinga rūšis. Tarp visų savo giminaičių „Manganji Togarashi Kioto“ yra pačios didžiausios paprikos, nors dydžiu ir sienelių storumu negali lygintis su saldžiosiomis paprikomis, tačiau lenkia jas aromatingumu ir traškumu.

Aitriųjų paprikų kilmė ir savybės

Aitriosios paprikos (lot. Capsicum) priklauso bulvinių (lot. Solanaceae) šeimai. Jų kilmė siejama su Centrine ir Pietų Amerika. Manoma, kad gamtoje rinktos ir maistui vartotos jos buvo dar prieš daugiau nei 6000 metų. Archeologai Meksikos teritorijoje aptiko aitriųjų paprikų ir krakmolo liekanų puoduose, kas įrodo, kad žmonės jas ne tik valgė, bet ir augino.

Į Europą aitriųjų paprikų XV a. pabaigoje atgabeno Kristupas Kolumbas, ieškodamas juodųjų pipirų ir kitų prieskonių. Karibų regione aptikęs vietinių gyventojų plačiai vartojamas paprikas, dėl panašaus aštrumo keliautojai jas pavadino „pipirais“, nors botaniškai su tikraisiais pipirais jos nėra susijusios. Iš pradžių paprikos buvo atplukdytos į Ispaniją ir Portugaliją, o iš ten greitai paplito po Viduržemio jūros regioną. XVI a. jos jau buvo auginamos Italijoje, Balkanuose ir Vengrijoje, kur ilgainiui tapo nacionalinės virtuvės dalimi.

Didelę reikšmę paprikų populiarumui turėjo vienuolynai ir prekybos keliai. Šios daržovės lengvai auginamos, derlingos ir daug pigesnės nei iš Azijos importuoti prieskoniai, todėl greitai prigijo tiek valstiečių, tiek didikų virtuvėse. Per mažiau nei šimtmetį nuo atradimo Amerikoje, jos tapo neatsiejama Europos kulinarinio paveldo dalimi, o vėliau dar sparčiau pasklido į Afriką ir Aziją.

Aštrumo mechanizmas ir matavimas

Aštrumą paprikoms suteikia kapsaicinas, o visos tokios cheminės medžiagos vadinamos kapsaicinoidais. Skirtingų rūšių kapsaicino kiekis skiriasi, taip pat jis priklauso nuo augimo sąlygų - pavyzdžiui, paprikos, kurioms trūko vandens, paprastai būna aštresnės. Jeigu habanero paprikai trūksta vandens, kapsaicino kiekis skirtingose vaisiaus dalyse gali padidėti net kelis kartus.

Kapsaicinas, kontaktas su burnos gleivine, sukelia deginantį pojūtį, nes signalas nusiunčiamas į smegenis, susidarant įspūdžiui, kad konkreti vieta yra karšta. Aitriosios paprikos aštrumas matuojamas pagal Skovilio skalę (SHU). Seniau aštrumas buvo matuojamas tirpinant aitriųjų paprikų ekstraktą cukraus sirupe tol, kol degustuotojai nebejausdavo aštrumo - kuo labiau reikėjo skiesti, tuo aštresnė paprika. Šiuolaikinis metodas yra kiekybinė analizė, taikant skysčio chromatografiją (HPLC), kuri tiesiogiai išmatuoja kapsaicinoidų kiekį.

Augalas kapsaiciną gamina, kad apsaugotų vaisių nuo žinduolių ir mikrobų. Kai kuriuose padažuose paprikos pradeda šildyti lėtai, intensyvumas didėja, tolygiai pasklisdamas po visą kūną. Kai kurios paprikos tiesiog trenkia į galvą tarsi kūju. Paprastai intensyvus aštrumas jaučiamas iki 20 minučių. Malonu, jeigu aitrioji paprika paįvairina patiekalą kokiu nors skoniu, o ne padaro jį tiesiog beprasmiškai aštrų.

Aitriųjų paprikų panaudojimas virtuvėje

Aitriosios paprikos iš esmės yra uogos, kurias šviežias galima ruošti kaip paprastą daržovę, žinoma, su aštrumėliu. Sveikus vaisius galima džiovinti ir tada sumalti į miltelius, naudoti kaip prieskonį. Aitriosios paprikos džiovinamos, jas galima laikyti ir aliejuje ar net marinate. Daugelis meksikiečių patiekalų yra ruošiami iš sveikų, šviežių aitriųjų paprikų. Taip pat galima gaminti pastą ar padažą.

Daugelio aitriųjų paprikų, pavyzdžiui, poblano, žievė yra kieta ir gaminama nesuminkštėja. Paprikas galima pjaustyti griežinėliais, kepti, o atvėsus žievelė lengvai nusilupa. Paprikų lapai taip pat valgomi: nors daugumos bulvinių šeimos augalų lapai yra toksiški, aitriųjų paprikų - ne. Lapai kartūs, visai ne tokie aštrūs kaip pats vaisius, bet savo virtuvėje juos plačiai naudoja filipiniečiai. Taip pat jie kartais naudojami korėjiečių ir japonų virtuvėje.

Indų virtuvėje aitriosios paprikos irgi svarbios - jos paskanina daugybę kario patiekalų. Radžistane gaminami patiekalai praktiškai tik iš aitriųjų paprikų ir prieskonių. Lietuviai, jeigu negamina egzotiškų patiekalų, čili vartoja daug kukliau - kaip prieskonį. Aitriosios paprikos pagerina medžiagų apykaitą, nes kapsaicinas gali skatinti termogenezę - procesą, kurio metu organizmas sudegina daugiau kalorijų. Jos stiprina imunitetą, nes 100 g aitriųjų paprikų turi daugiau vitamino C nei citrusiniai vaisiai. Taip pat jos gerina nuotaiką ir malšina skausmą.

Patarimai maisto gaminimui ir vartojimui

Jeigu patiekale yra aitriųjų paprikų, praktiškai nereikia druskos. Prie paprikų irgi reikia priprasti, o vėliau galima išbandyti vis aštresnes. Skiriasi aitriųjų paprikų skonis ir aštrumas. Kai kuriuose padažuose paprikos pradeda šildyti lėtai, intensyvumas didėja, tolygiai pasklisdamas po visą kūną. Kai kurios paprikos tiesiog trenkia į galvą tarsi kūju.

Čili papildas patiekalo skonį ir leidžia juo pasimėgauti netgi labiau. Todėl ir yra skirtingų veislių skirtingiems tikslams. Iš principo deginantis jausmas yra galvoje, o ne burnoje. Vienas aitriųjų paprikų žinovas sakė, kad pajutus itin intensyvų aštrumą staiga gali kilti panika, nes atrodo, kad miršti, bet tai supratus aštrumu iš tiesų galima tiesiog mėgautis.

Svarbu! Kadangi kapsaicinas yra hidrofobiška medžiaga, pajutę stiprų aštrumą, niekada negerkite vandens - jis aštrumą tik dar labiau sustiprins. Aštrumą galima sumažinti pienu, alumi, kefyru, jogurtu. Taip pat paprikos yra gausus vitamino B6 šaltinis.

Jeigu nutiko taip, kad į puodą pateko daugiau aitriųjų paprikų, nei norėtųsi, galima pamėginti išgelbėti patiekalą. Kapsaicinas tirpsta riebaluose, todėl pienas, grietinėlė, jogurtas, grietinė ar sūris efektyviai slopina aštrumą. Taip pat verta padidinti riebalų kiekį - sviestas, alyvuogių aliejus ar net riešutų sviestas „suriša“ aštrumą. Ypač tokiu būdu pavyksta sušvelninti indiškus patiekalus. Aštrumą galima praskiesti įpylus daugiau sultinio. Tik reikėtų prisiminti, kad aštrų skonį sugers bulvės, ryžiai ir makaronai. Kur kas geriau veikia cukrus, medus, pomidorų tyrė ar šaukštelis natūralaus acto. Nė vienas iš šių ingredientų neužgesina aštrumo, tačiau sukuria kitokią skonių dermę - patiekalas tampa valgomas.

Rekomenduojama į sriubas ir padažus dėti nesmulkintų, tik lengvai suspausti, kad ištekėtų dalis sulčių. Paprikas nuplauti, pašalinti kotelius (norint švelnesnio skonio, išimti sėklas). Supjaustyti ir sudėti į puodą kartu su smulkintu česnaku. Supilti actą ir kaitinti 5-7 min. Nukaisti, suberti druską, sudėti medų. Elektriniu smulkintuvu sutrinti iki vientisos konsistencijos. Įmaišyti alyvuogių aliejų.

Kitas receptas: paprikas nuplauti ir nusausinti. Perpjauti pusiau, šaukšteliu išimti sėklas, pašalinti vidines pertvaras. Kreminį sūrį sudėti į dubenį, suberti tarkuotą sūrį, įspausti česnaką, pagardinti druska, pipirais ir smulkintomis petražolėmis. Viską gerai išmaišyti iki vientisos masės. Įdaryti paprikas. Kiekvieną puselę apsukti šoninės juostele. Lengvai apšlakstyti alyvuogių aliejumi ir sudėti į kepimo popieriumi išklotą skardą. Kepti 20 min.

Dekoratyvinės aitriosios paprikos

Aitriųjų paprikų auginimas gali būti ne tik praktiškas, bet ir dekoratyvus. Ypač populiarios dekoratyvinės veislės, kurios savo spalvingumu ir formomis gali puošti ne tik daržus, bet ir vazonus balkonuose ar terasose.

• „Bolivian Rainbow“

  Viena gražiausių dekoratyvinių aitriųjų paprikų veislių. Ant vieno augalo matomos beveik visos vaivorykštės spalvos ir jų atspalviai. Paprikos keičiasi iš tamsiai violetinių į gelsvas, geltonas, oranžines ir galų gale tampa raudonomis. Tuo pačiu metu ant vieno augalo atsiskleidžia visa spalvų gama.

• „Variegated“

  Margalapė aitrioji paprika (10 000-30 000 SHU). Visas grožis slypi lapuose, išmargintuose baltais, žaliais, violetiniais ornamentais. Net ir stiebeliai violetiniai, dryžuoti. „Pipiriukai“ tik užsimezgę būna tamsiai violetinės spalvos, augdami ir nokdami šviesėja, dryželiai ryškėja, kol nusidažo raudonai. Tinka auginti vazonuose.

• „Poinsettia“

  Nelabai aštrios paprikos (5 000-10 000 SHU), auga iki pusmetrio aukščio. Raudonomis puokštėmis vaisių šviečia iš tolo. Nokstančių vaisių spalva keičiasi iš žalios į raudoną.

• „Lemon Drop“ (arba „Aji Lemon Drop“)

  Ši aitrioji paprika (30 000-50 000 SHU) priskiriama Capsicum bacatum rūšiai. Ji nėra dekoratyvinė, tačiau žavesiu gali konkuruoti su gražiausiomis dekoratyvinėmis veislėmis. Šios paprikytės - tarsi maži citrinos lašeliai, jos kvepia citrinomis, o valgant jaučiamas citrinos skonis.

• „Chilly Chili“

  (1-1000 SHU): Dauguma dekoratyvinių aitriųjų paprikų yra aštrios, tačiau tik ne šios: tai švelnūs „čili pipiriukai“, todėl juos drąsiai gali auginti ir nemėgstantys aštraus skonio. Puikiai auga vazonuose. Šių paprikų kekės savo spalvomis papuoš bet kurią vietą. Nokdamos šios paprikos keičia spalvą nuo švelniai gelsvos iki ryškiai raudonos.

• „Medusa“

  Tarsi ugninės gyvačiukės susiraiščiusios paprikos, ne veltui gavę tokį vardą. Vaisių spalva keičiasi nuo gelsvos iki raudonos, geltonos ar oranžinės. Tai kompaktiški 15-20 cm ūgio augalai, idealiai tinka auginti vazone.

• „Merida White“

  Viena mažiausių dekoratyvinių aitriųjų paprikų, kurios ūgis vos tesiekia 10 cm. Žavi ne tik kompaktiškumu, bet ir spalvomis, kurios keičiasi nuo žalsvos iki baltos, po to gelsvėja ir rausta, kol tampa ryškiai raudonomis. Nuostabiai žavingas nykštukinis kupstelis su spalvotomis ugnelėmis.

• „Biquinho“

  Capsicum chinense rūšies atstovai, kilę iš Pietų Amerikos. Jų pavadinimas reiškia mažą snapą, nes vietiniams gyventojams vaisiai priminę paukščio snapelį. Mums jų forma primena lašelį. Pagrindinės spalvos yra raudona ir geltona, o pastaruoju metu išvestos baltos, kreminės ir juodos spalvos „Biquinho“ atmainos. „Biquinho Red“ - raudoni lašelio formos traškios paprikos, kurių skonis švelnus, šiek tiek vaisinis (500-1 000 SHU). Plačiai naudojamos maistui. „Biquinho Amarillo (Yellow)“ - geltonos spalvos lašeliai, švelnaus skonio, pradžioje šiek tiek primena citrusinius vaisius, paskui tampa saldūs (500-1 000 SHU). „Biquinho White“ dar vadinamos „Chupetinho White“: šios paprikas yra aštresnės nei raudonos ir geltonos (2 000-5 000 SHU).

tags: #aitriosio #paprikos #pavadinimai

Populiarūs įrašai:

• Magnolijų priežiūra
• Topinambų ir žiemos salotų nauda
• Sužinokite apie augalų sudėties tyrimus
• Naujas požiūris į augalų pasaulį
• Ką augalai patiria dėl didesnio CO2 ir temperatūros