Auginimas ir apsauga nuo ligų bei kenkėjų
Šis standartas apie gerą augalų apsaugos praktiką (GAAP) žieminiams rugiams yra dalis EPPO programos, skirtos parengti tokias gaires visam EPPO regionui. Jis turėtų būti naudojamas lygiagrečiai su EPPO standartu PP 2/1(1) „Geros augalų apsaugos praktikos principai“.
Rugiai yra plačiai auginami viduriniame ir šiauriniame EPPO regione. Grūdai paprastai naudojami duonai kepti, ypač šalyse, kur tradiciškai mėgstama ruginė duona, taip pat grūdai naudojami kitoms reikmėms ar pašarui. Rugių šiaudai yra reikalingi gyvulininkystėje.
Daugiausiai yra auginama žieminių rugių. Sėjomaina su kitais javais ar lauko augalais sumažina gausėjančią kenksmingų organizmų populiaciją dirvoje bei ražienose. Iš esmės rekomenduojama tausojanti žemės dirbimo sistema, kaip efektyvus augalų kontrolės metodas. Minimali žemdirbystės sistema, t.y. ražieninė sėja, gali sutaupyti darbų kaštus, bet skatina kenksmingų organizmų išlikimą bei jų gausumo padidėjimą dirvoje. Kadangi rugiai dažniausiai yra auginami grūdams, augalų apsaugos nuo kenksmingų organizmų tikslas yra užtikrinti gausų bei geros kokybės grūdų derlių.
Geros augalų apsaugos praktikos (GAAP) elementai žieminiams rugiams
Svarbūs GAAP elementai žieminiams rugiams yra atsparių veislių auginimas, sėja optimaliu laiku, gera sėjomaina, sveika sėkla, geras sėklos guolio paruošimas, ražienų užarimas. Veislės, atsparios išgulimui, turėtų būti auginamos tuose regionuose, kur javų išgulimas yra svarbi problema.
Augalų apsaugos priemonių panaudojimas gali būti būtinas bet kuriame augalų išsivystymo tarpsnyje. Sėklos beicavimas yra GAAP, jeigu naudojamas nuo kenksmingų organizmų, nuo kurių negalima apsisaugoti purškiant augalus. Taip pat GAAP gali būti sėklos beicavimas nuo kenksmingų organizmų, jeigu beicai apsaugo ir nuo ankstyvo lapų ligų ar kenkėjų išplitimo ir sumažina augalų apsaugos produktų naudojamą kiekį bei purškimų skaičių sezono pradžioje.
Rugiai yra labiau tolerantiški dirvos kenksmingiems organizmams nei tokie augalai, kaip cukriniai runkeliai ar kukurūzai, nes krūmydamiesi gali kompensuoti pažeistą daigelį. Sėklos beicavimui naudojami produktai turėtų kaip galima plačiau apimti visą grybinių ligų ar kenkėjų spektrą.
Kombinuotų veikliųjų medžiagų naudojimas ir kenksmingų organizmų stebėjimas
Vienu metu dviejų ar daugiau veikliųjų medžiagų panaudojimas augalų apsaugai nuo kenksmingų organizmų augalų purškimui ar sėklos beicavimui yra GAAP ir yra gera ūkinė praktika. Ūkininkai arba konsultantai turėtų labai gerai pažinti pagrindinius kenksmingus organizmus, stebėti laukus reguliariai, mokėti naudotis signalizacijos sistema ir ekonominio žalingumo riba. Produktų norma turėtų atitikti kenksmingų organizmų reiškimąsi bei jų galimą tarpusavio sąveiką.
Rezistentiškumo fungicidams, insekticidams bei herbicidams atsiradimas yra reali grėsmė. Pagal GAAP, reikia vengti purkšti augalus vegetacijos metu tais preparatais, kurių veikliosios medžiagos buvo naudotos sėkloms beicuoti.
Pagrindinės ligos ir jų kontrolė
Rugius gali pažeisti įvairios ligos, kurių prevencija ir kontrolė yra svarbi siekiant užtikrinti gerą derlių.Rūdys
Rūdys yra obligaciniai parazitai ir specializuoti augalui šeimininkui. Rugius pažeidžia du rūdžių grybai: Puccinia dispersa f. sp. secalis, ir P. graminis f. sp. secalis. Juodosios ir rudosios rūdys turi augalus tarpininkus, tačiau rudosios gali žiemoti ir uredostadijoje. Augalai užsikrečia pavasarį acidiosporomis nuo augalų tarpininkų per orą arba peržiemojusiomis uredosporomis. Rūdžių infekcija pasėlyje formuojasi nuo pakartotinio apsikrėtimo uredosporomis. Šiuo ligos plitimo tarpsniu ir reikalinga javų apsauga nuo rūdžių. Vegetacijos pabaigoje uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliosporomis viduje, kurios apkrečia augalus tarpininkus.
Rūdys tarpusavyje skiriasi simptomais. Rudųjų rūdžių ant viršutinės lapų pusės ir ant lapalakščių suformuoti uredžiai yra ovalūs, išsidėstę pakrikai. Nuo juodųjų rūdžių ant stiebų, lapalakščių ar lapų susidaro pailgi rudi dryžiai, pridengti epidermiu - grybo uredžiai, kuriuose formuojasi ir, jiems plyšus, išbyra uredosporos. Vėliau uredžių vietose susiformuoja juodi teliai su teliosporomis viduje. Ir rudosios ir juodosios rūdys stipriai gali išplisti karštą vasarą su rasotomis naktimis arba trumpalaikiais lietumis, nes sporų dygimui yra reikalinga lašelinė drėgmė.
Kad būtų išvengta rūdžių infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per ankstyvos sėjos ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Taip pat išnaikinti augalus tarpininkus, augančius šalia lauko. Jeigu jau pavasarį iškyla didelė rūdžių stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais. Paprastai gali būti reikalingi vienas arba labai jautrių ligai veislių pasėliuose net du purškimai. Purškiant fungicidais reikėtų stebėti ligų žalingumo ribą bei naudotis prognozių tarnybos patarimais.
Miltligė
Miltligė ant lapų, lapalakščių, stiebų ar net varpų suformuoja baltą, vėliau pilkėjančią apnašą - grybienos valktį. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Kurį laiką lapai išlieka žali, vėliau pažeistas lapų plotas nudžiūva. Ant grybienos formuojasi gausios konidijos, kurias vėjas lengvai gali nunešti ant kitų augalų. Oru plintanti infekcija yra gausi ir nekontroliuojama. Konidijoms dygti yra reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, bet lašelinė drėgmė nebūtina. Taigi infekcija sėkmingai gali plisti ir esant palyginti sausiems ir drėgniems orams. Anksti išplitusi miltligė gali sumažinti išsikrūmijimą, vėliau - sumažina lapų asimiliacinį paviršių, dėl ko gali sumažėti grūdų derlius. Silpnas ligos išplitimas augalų yra toleruojamas. Senstant grybiena patamsėja, jos paviršiuje susidaro juodi taškeliai - grybo vaisiakūniai - kleistoteciai.
Rugius užkrečia tik E. graminis forma sp. secalis, taigi miltligės užkratas nuo miežių ar kviečių negali apkrėsti rugių augalų. Kad būtų išvengta miltligės infekcijos, reikia auginti atsparias ligai augalų veisles, bent jau reikėtų vengti labai jautrių veislių. Sudygusios javų pabiros turėtų būti sunaikintos. Reikėtų vengti per tankių pasėlių ir per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Jeigu iškyla miltligės stipraus išplitimo rizika, būtina purkšti fungicidais, bet purškimas nuo miltligės neturėtų būti daromas vėliau nei plaukėjimo tarpsniu (BBCH 59). Purškimas nuo miltligės galėtų būti atliekamas pasirodžius pirmiesiems ligos simptomams bambėjimo tarpsnio pradžioje (po BBCH 31).
Rinchosporiozė
Rinchosporiozė yra plačiai paplitusi rugių lapų liga. Ligos užkratas žiemoja ant augalinių liekanų dirvoje. Ant lapų atsiranda melsvai žalsvos vandeningos dėmės, kurios papilkėja ir apsiriboja aiškiai rudai. Rinchosporiozė ant rugių želmenų gali atsirasti jau rudenį arba pavasarį. Liga plinta lietaus lašų pagalba nuo žemutinių lapų ant aukštesnių.
Pageidautina auginti rugių veisles, turinčias sąlyginį atsparumą rinchosporiozei. Rugių atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti ražienas, sunaikinti pabiras bei varpines piktžoles. Vėlyvesnės sėjos pasėliai yra silpniau pažeidžiami rinchosporiozės. Ligos plitimas pasėlyje turi būti sekamas nuo augalų bambėjimo pradžios. Fungicidų purškimas nuo rinchosporiozės yra reikalingas. Išskirtiniais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai tik vienas purškimas fungicidais po paskutinio lapo išsiskleidimo yra reikalingas (BBCH 43-47). Reikėtų sekti prognozių bei konsultavimo tarnybų signalus.
Stiebalūžė
Ligos sukėlėjas žiemoja augalų liekanose. Konidijas P. herpotricoides formuoja pavasarį. Augalai pažeidžiami per dengiamuosius lapalakščius. Pavasarį ant augalų pamato dar krūmijimosi metu arba bamblėjimo pradžioje pastebimas lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau infekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi, smulkūs skleročiai - grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta.
Rizikos faktoriai stipriam stiebalūžės išplitimui yra šie: ilgas ruduo, švelni su atlydžiais žiema, vėsus pavasaris, auginamos jautrios rugių veislės, ankstyva sėja ir tankūs, gausiai patręšti azoto trąšomis pasėliai, minimalus žemės dirbimas, daug varpinių piktžolių, atsėliuoti javai. Geros augalų augimo sąlygos gali sumažinti stiebalūžės išplitimą. Turėtų būti auginamos atsparios veislės, javų procentas sėjomainoje neturėtų būti didesnis nei 50 proc., reikėtų vengti ankstyvos žieminių rugių sėjos. Jeigu bambėjimo pradžioje randama pažeistų daugiau nei žalingumo riba (20-30 proc.) augalų, tokiuose pasėliuose purškimas fungicidais yra reikalingas.
Šakniavaisų puvinys (Gauemanomyces graminis)
Gauemanomyces graminis yra dirvos patogenas, pažeidžiantis rugių šaknis, ant kurių formuoja charakteringą juodą, paviršinį micelį. Liga gali pažeisti ir apatinį tarpubamblį. Sergančių augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna apipuvę, pajuodę. Pažeisti augalai blogai krūmijasi, gelsta, varpos išbąla, nudžiūva. Silpniau pažeisti augalai išaugina smulkius grūdus, o stipriai pažeistų varpos būna tuščios. Per pažeidimo vietą augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, bet pažeidžia ir pavienius augalus.
Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvos patogenas, tai praktiškai augalų apsaugos produktai yra menkai efektyvūs. Svarbiausia prevencinė priemonė yra tinkama sėjomaina.
Pavasarinis pelėsis ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai
Pavasarinio pelėsio ir kiti Fusarium spp. sukėlėjai yra dirvos patogenai, pažeidžiantys augalų apatinę stiebo dalį ir šaknis. Šie patogenai gali plisti ir per sėklą. Fuzarioziniai puviniai gali pažeisti daigus ir gerokai išretinti pasėlį. Pavasariniam pelėsiui stipriai išplitus, nutirpus sniegui, matomi išgedusių, nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo atspalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienių balkšvų, vandeningų dėmių. Ant pažeistų augalų lapų anksti pavasarį susiformuoja sporodochijos su grybo konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus bei varpas. Fuzariozinių puvinių pažeistų augalų šaknys ir apatinė stiebo dalis būna parudavusios, papilkėjusios. Ligoti augalai blogiau vystosi, auga, dera.
Sėjomaina gali kiek sumažinti augalų pažeidimo riziką. Reikėtų sėti tik sertifikuotą sėklą, neužkrėstą Fusarium spp. patogenais. Sėklos beicavimas nuo šių patogenų yra reikalingas.
Varpos fuzariozė
Varpų fuzariozei plisti palankios sąlygos yra, kai po išplaukėjimo vyrauja drėgni orai (santykinė oro drėgmė daugiau nei 75 proc.). Varpų fuzariozė pažeidžia varpas. Iš varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir į grūdus. Virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa išbąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. Ligos sukėlėjas žiemoja su grūdais ir dirvoje, augalų liekanose. Nuo varpų fuzariozės sumažėja 1000-čio grūdų masė, netenkama dalies derliaus.
Turėtų būti auginamos atsparios veislės. Sėklos beicavimas kiek sumažina varpų fuzariozės riziką. Vyraujant palankiems varpų fuzariozei plisti šiltiems ir lietingiems orams, po augalų išplaukėjimo - žydėjimo metu reikalinga pasėlius purkšti fungicidais.
Stiebinės kūlės
Urocystis occulta sukelia rugių stiebines kūles. Daigai apsikrečia stiebinėmis kūlėmis nuo ant sėklos paviršiaus arba dirvoje esančių kūliasporių. Augalai yra pažeidžiami stiebinėmis kūlėmis sistemiškai - grybiena plinta augančio augalo tarpuląsčiais. Ant sergančių rugių lapų ir stiebų po epidermiu susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūliasporių masė. Dryžiai išilgai plyšta ir sporos, kaip suodžiai, padengia augalo paviršių. Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja, tai jų varpos būna iškrypę ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai. Kūliasporės paplinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra daigios sporos, o išorėje - pripildytos oro. Sporos dirvoje išlieka daigios daugiau nei vienus metus.
Sėklos beicavimas apsaugo dygstantį rugio daigą tiek nuo sėklos, tiek nuo dirvos Urocystis occulta infekcijos. Intensyviai auginant rugiai pastaruoju metu stiebinėmis kūlėmis beveik nebeužsikrečia. Tačiau sėjant nebeicuotą sėklą, kai kuriuose rajonuose pasitaiko pažeistų pasėlių. Yra būtina prieš sėjant nebeicuotą sėklą išsitirti ir įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jeigu kūliasporių bus rasta, sėklą būtina beicuoti.
Skalsės
Skalsės pažeidžia daugelį javų ir varpinių žolių. Rugiai skalsėms yra ypač jautrūs. Liga pažeidžia tik varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi, su purpuriniu atspalviu rageliai - grybo skleročiai. Skleročiai kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai ruošiant sėklą yra išvalomi, bet smulkesni - grūdo dydžio neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, kurie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų (pirminė infekcija). Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa“ išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia (antrinė infekcija). Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai.
Skalsės yra ekonomiškai svarbi rugių liga daugelyje šalių. Augalų apsikrėtimo intensyvumas skalsėmis tiesiogiai priklauso nuo jų žydėjimo trukmės. Hibridiniai ir tetraploidiniai rugiai yra jautresni skalsėms. Rugių sėkloje neturėtų būti skalsių skleročių. Išvalyti skleročius iš sėklos įmanoma tik naudojant mirkymo natrio chloride metodą. Sėklą beicuojant, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nebesudygsta. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, patekę giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nupjovimas iki rugių žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių.
Pagrindiniai kenkėjai ir jų kontrolė
Tripsai rugiams kenkia čiulpdami sultis iš lapalakščių, stiebų, varpų užuomazgų bei besiformuojančių grūdų. Tai labai smulkūs, iki 2 mm ilgio, siauros verpstės formos vabzdeliai. Pažeistų javų viršutinės lapamakštės pabąla, varpos išplaukėja deformuotos, šverplėtos, susisukusiais akuotais. Tripsų plitimui palankūs saulėti, nevėjuoti, šilti orai.
Kad būtų išvengta gausaus tripsų išplitimo, svarbu laikytis agrotechnikos reikalavimų, vengti atsėliavimo.
Amarai (Aphids) taip pat gali daryti žalą rugiams, čiulpdami sultis iš augalų. Laiku taikomos agrotechninės priemonės ir, esant reikalui, insekticidų naudojimas padeda kontroliuoti amarus.
Kiti kenkėjai, tokie kaip lemai (Lema), taip pat gali sukelti žalą. Vengiant atsėliavimo ir taikant tinkamas agrotechnines priemones, galima sumažinti šių kenkėjų išplitimą.
Žemės dirbimo, tręšimo ir augalų apsaugos įtaka derliui ir kokybei
Lietuvos žemdirbiai susiduria su iššūkiais, siekdami išlaikyti konkurencinį pranašumą tarptautinėse rinkose dėl kintančių derliaus kokybės rodiklių. Tai lemia ne tik gamtos sąlygos, bet ir žemės dirbimo bei tręšimo strategijos. Ilgamečiai tyrimai rodo, kad skirtingos žemės dirbimo sistemos ir tręšimo normos gali turėti žymią įtaką grūdų derlingumui ir kokybei.
Vidutinio sunkumo ir lengvo priemolio dirvose skirtingos žemės dirbimo sistemos, ypač tausojanti žemės dirbimo sistema (pvz., tiesioginė sėja), paliekant šiaudus lauke, gali turėti įtakos derliui. Tačiau ilgalaikiai tyrimai rodo, kad vidutinio sunkumo priemolio dirvožemyje, vertinant visas žemės dirbimo sistemas, vidutinis žieminių kviečių derlingumas (esant įvairiems tręšimo lygiams) dažnai nesiskiria. Tačiau, šiaudus pašalinus iš lauko, seklaus neariamojo žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos taikymas gali lemti didesnį derlingumą, palyginti su tradiciniu dirbimu.
Mineralinių trąšų normų efektyvumas priklauso nuo dirvožemio savybių ir taikomos agrotechnikos. Vidutinės mineralinių trąšų normos dažnai būna efektyvios, tačiau padidintos normos, ypač azoto, ne visada duoda laukiamą žymų efektą, o kartais gali būti net nuostolingos. Svarbu atsižvelgti į dirvožemyje esančių maisto medžiagų kiekius ir taikyti tinkamas tręšimo strategijas.
Grūdų kokybę paveikia ne tik tręšimas, bet ir gamtos sąlygos. Trumpesnė augalų vegetacija ar kitos gamtinės sąlygos gali lemti žemesnės klasės grūdus. Ūkininkai, siekdami išlaikyti grūdų kokybę, taiko įvairias strategijas, pavyzdžiui, dalina azoto trąšų normas į kelis kartus arba naudoja organines trąšas.
Augalų apsaugos priemonės, tokios kaip fungicidai ir insekticidai, yra svarbios ne tik ligų ir kenkėjų kontrolei, bet ir gali prailginti rugių vegetaciją, taip prisidedant prie didesnio grūdų derliaus ir geresnės kokybės.
Šalyje augalų derliai išaugo, tačiau jie nėra stabilūs. Trąšos bus panaudotos racionaliai tik tada, kai bus taisyklingai taikomi dirvožemio ir augalų tyrimų rezultatai prieš tręšimą mineralinėmis trąšomis. Mokslininkų rekomenduojamas vidutines trąšų normas reikia koreguoti pagal dirvoje esančių maisto medžiagų kiekius.
Žieminiai rugiai, palyginti su vasarojumi, pasižymi didesniais ir pastovesniais derliais. Stiprios žiemkenčių šaknys leidžia joms pasinaudoti po žiemos dirvoje likusia drėgme, todėl net ir sausringais metais jos subrandina neblogus derlius. Žieminiai rugiai laikomi vienais svarbiausių duoninių javų. Pietryčių Lietuvos klimatas ir dirvožemis yra tinkami įvairiems augalams, tačiau geriausiai čia uždera žiemkenčiai, nes jie mažiau reiklūs klimatui ir dirvai, o jų šaknų sistema yra gerai išsivysčiusi, todėl jiems tinka ir mažiau derlingos bei rūgštesnės reakcijos dirvos nei žieminiams kviečiams.
Siekiant gausaus ir geros kokybės derliaus, rugius reikia intensyviai tręšti ir naudoti chemines apsaugos priemones. Grūdų derliaus dydis priklauso nuo trąšų įtakos jo struktūros elementams. Tręšiant azoto trąšomis, susiformuoja daugiau produktyvių stiebų, išauga ilgesnės varpos, kurios subrandina daugiau grūdų. Nors didinant azoto trąšų normą grūdai gali smulkėti, tačiau bendras jų derlius didėja dėl produktyvių stiebų ir grūdų skaičiaus varpose padidėjimo. Mažiau sukultūrintose dirvose gausesnis tręšimas iš dalies kompensuoja derliaus nuostolius.
Vartojamų pesticidų kaina nuolat kyla, todėl juos reikia labai apgalvotai pasirinkti. Svarbu laiku pastebėti ligas ir kenkėjus, kad rugių viršutiniai lapai kuo ilgiau išliktų sveiki.
Naujos žemųūgių, neišgulančių veislių rugių auginimas ir tankesnė lapija gali sudaryti palankesnes sąlygas ligoms plisti, ypač ilgiau laikantis drėgmei. Ligų plitimui įtakos turi ir klimato sąlygos bei agrotechninės priemonės. Atsiranda palankios sąlygos plisti fuzariozei (pelėsiui).
Pastaraisiais metais rinchosporiozė yra labai plačiai išplitusi ir žalinga liga, dominavusi kaip pagrindinė lapų liga. Fungicidų naudojimas gali sumažinti pažeistų lapų dalį.
Miltligė rugiuose gali išplisti nestipriai, ypač tręšiant kompleksinėmis trąšomis.
Rudosios rūdys labiau išplinta žiemkenčių plaukėjimo ar brendimo metu.
Stiebinės kūlės dažniau pasitaiko kontroliniuose laukeliuose ir laukeliuose, kur naudota mažiau trąšų.
Augimo reguliatorius cikocelis gali sumažinti javų išgulimą, pagerinti krūmijimąsi ir šaknijimąsi, taip pat pagerinti stiebo tvirtumą.
Amarai ir tripsai yra dažniau pasitaikantys kenkėjai. Insekticidų naudojimas gali sumažinti jų populiaciją.
Naudoti fungicidai ir insekticidai pristabdė grybinių ligų (rinchosporiozės, miltligės, rūdžių) bei kenkėjų plitimą, prailgino rugių vegetaciją ir padidino grūdų derlių.
tags: #grudiniu #kulturu #auginimas #juodzemyje