Kaip auginti vijoklines rožes

Rožėms reikia daug saulės, tačiau lengvas šešėlis ankstyvą popietę nėra netinkamas. Taip pat yra nemažai veislių, kurioms pakanka 4-5 valandų saulės per dieną. Pakankamai geras dirvos drenažas taip pat yra svarbu - rožė neaugs, jeigu šaknys nuolat mirks vandenyje.

Daugiausiai priežiūros (gero dirvožemio, saulėtos vietos) reikalauja gausiai pakartotinai žydinčios rožės - arbatinės hibridinės, floribundinės, poliantinės ir kt. Idealus dirvožemis - lengvas priemolis (pH 6-6,5), turtingas maistinėmis medžiagomis bei humusu. Labai kalkinga dirva yra kenksminga.

Į labai molingą dirvą reikėtų pridėti smėlio, komposto, laistyti humuso ekstraktą turinčiomis trąšomis Biocat 15. Kompostas, šiek tiek molio ir Biocat 15 tiks ir smėlingoms dirvoms. Naujas rožes sodinti į saulėtą, giliai išpurentą, daug humuso turinčią, trąšią žemę. Dirvožemis, kuriame rožės augo daugiau nei 10 metų, yra netinkamas naujoms rožėms. Naujai pasodintos rožės skurs, netgi jei seniau toje vietoje augusios klestėjo.

Sodinti ne per tankiai. Specialistai pataria į 1 m² sodinti besidriekiančių rožių po 2-4 augalus, miniatiūrines - 6-9, arbatines-hibridines ir floribundines - 5-6, krūmines - 3, parko - 1-2, o vijoklines - kas 1,5-2 metrus.

Prieš sodinimą, taip pat ir jau pasodintas rožes, patręšti ekologinėmis trąšomis Black Pearl. Tai turtingos organinėmis, humusinėmis medžiagomis, turinčios azoto, kalio, sieros trąšos. Patogu dekoratyvinius augalus tręšti kontroliuojamo tirpumo kompleksinėmis trąšomis Agroblen, Agromaster. Jos veikia nuo 2-3 iki 5-6 mėn. ir ilgiau, priklausomai nuo pasirinktos formos. Trąšų norma nuo 5-7 g; 10-15 g iki 35-45 g/augalui - priklausys ne tik nuo dirvos mechaninės sudėties, derlingumo, bet ir augalų poreikio. Priesmėlio dirvose rekomenduojama naudoti didesnes trąšų normas, priemolio ir molio - vidutines. Trąšų granulės įterpiamos netoliese augančių augalų 5-10 cm gyliu, bet ne arčiau kaip 5 cm. Specialiai sukurta natūraliai suirstanti organinės kilmės danga kontroliuoja maistinių medžiagų tirpumą bei patekimą į augalą reikalingais kiekiais nustatytą laikotarpį.

Rožių sodinimo laikas ir procesas

Tinkamiausias rožių sodinukų sodinimo laikas - vėlyvas ruduo ir ankstyvas pavasaris. Rožės plikomis šaknimis sodinamos tik ramybės būsenoje. Rudenį - ne anksčiau spalio mėn. ir iki tol, kol galima įdirbti žemę. Rudeninio sodinimo pranašumas - rožės pavasarį pradeda anksčiau augti.

Prieš sodinant reikia pašalinti galimai pažeistas šaknis ir stiebus. Šaknis sutrumpinti nedaug - apie 1 cm, palikti visas smulkias šakneles. Rudeninio sodinimo metu rožių genėti nereikia.

Iškasti pakankamo dydžio duobę, kad joje laisvai tilptų rožių šaknys. Rožes sodinti taip, kad skiepijimo vieta (vieta, iš kur išauga pirmosios šakos) būtų apie 5-10 cm po žeme. Sodinant nereikia per jėgą lenkti, perlenkti šaknų - geriau per ilgas ištįsusias šaknis patrumpinti.

Pasodinus gerai palaistyti. Pasodintus sodinukus (tiek pavasarį, tiek rudenį) apmulčiuoti apie 10-15 cm žeme. Tai apsaugos stiebus nuo suvytimo (džiovinančios saulės, vėjų, šalčių), kol nepradėjo funkcionuoti šaknys. Nepamiršti palaistyti, jei to reikia, vandeniu.

Išaugus naujiems ūgliams (apie 5 cm), ir praėjus šalnų pavojui, pašalinti žemes.

Sodinant vijoklines rožes šalia sienos, šaknis reikia nukreipti tolyn nuo sienos. Sodinti taip, kad šakos linktų link sienos.

Rožių sodinimo vieta ir dirvos paruošimas: rožėms parinkite saulės apšviestą vietą. Pavėsį toleruojančioms veislėms tinka ir dalinai užpavėsinta vieta, tačiau parinkta vieta tiesioginės saulės turėtų gauti ne mažiau nei 5-6 valandas. Nesodinkite arti didelių medžių, nes jų šaknų sistema yra labai stipri ir didelė, rožė nesugebės įsitvirtinti tokioje vietoje. Rožėms visiškai netinka labai kalkingas ir/arba nuolat užmirkęs dirvožemis. Gausiai pakartotinai žydinčioms rožėms reikia derlingo, puraus dirvožemio. Idealus dirvožemis - lengvas derlingas, turtingas humusu priemolis, kurio rūgštingumas artimas neutraliam (pH 6-6,5). Į labai molingą dirvą prieš sodinant įterpkite durpių ar perpuvusio mėšlo/komposto, šiek tiek smėlio. Jei prieš tai planuojamoje vietoje ilgai augo kita rožė (daugiau nei 5 metus), dirvožemį pakeiskite nauju (tinka daržo žemė ar kt.).

Geriausia, jei gautus augalus kuo skubiau pasodinsite į nuolatinę augimo vietą. Jei ne, galite pasodinti juos, išpakuokite ir šaknis užberkite žemėmis. Jei iki sodinimo nėra galimybės rožių prikasti lauke, galima prikasti į drėgno dirvožemio ar durpių kibirą. Galima sodinti į vazoną.

Tinkamas sodinukų „plikomis šaknimis“ sodinimo laikas - vėlyvas ruduo ar ankstyvas pavasaris, kai žemė jau atitirpusi ar dar neįšalusi, bet sodinukai vis dar / jau žiemos ramybės būsenoje (iš vazonėlių sodinti galima visą vegetacijos sezoną). Prieš sodinant patrumpinkite per ilgas šaknis. Rožes sodinkite taip, kad skiepijimo vieta (vieta, iš kur išauga pirmosios šakos) būtų apie 3-5 cm po žeme. Sodinimo gylis yra parametras, kuris turi būti griežtai kontroliuojamas. Jei rožės skiepijimo vieta yra virš žemės, jis gali išdžiūti ir daigas žus. Be to, tuo pačiu metu po skiepijimo vieta esantys poskiepio akutes gali pabusti ir duoti laukinių erškėtuogių augimą, o tai nualina augalą ir reikalauja reguliaraus genėjimo. Šaknies kaklelis, per giliai pasodintas - daigas ilgai įsišaknis, blogai augs ir pradės auginti savo šaknis.

Sodinant duobėje nesuraitykite šaknų - tuomet geriau padidinti sodinimo duobę ar per ilgas ištįsusias šaknis patrumpinti. Sodinant rožes, jų netręškite mineralinėmis trąšomis! Iš karto galima naudoti Ruter arba Haifa. Išimtis - jei sodinate į itin molingą, sunkią dirvą. Tokiu atveju iškaskite apie 15 cm gilesnę duobę nei būtina rožei pasodinti, į dugną įberkite žiupsnelį fosforo trąšų, ant jų užpilkite sluoksnį žemių ir tik tada sodinkite rožę. Šaknys jokiu būdu neturi patekti arti trąšų. Visada gerai, jei sodinant, į atgal beriamą žemę įmaišysite organinių priedų: durpių, subrendusio komposto ar šiek tiek perpuvusio mėšlo (šviežias kompostas ar mėšlas jokiu būdu netinka!). Užpildant sodinimo duobę visada bent pusę tūrio turi sudaryti vietinė žemė. Išimtis, jei sodinate į naujoms rožėms netinkamą dirvožemį (itin kalkingą ar į vietą, kur anksčiau augo kita rožė). Tokiu atveju dirvožemį reikia visiškai pakeisti.

Naujai pasodintus augalus gerai palaistykite (vėlyvo rudeninio sodinimo metu tai daryti nebūtina). Pasodintus sodinukus apkaupkite ar apmulčiuokite taip, kad iš žemės kyšotų sodinukų šakų galai. Pavasarį pradėjus augti naujiems ūgliams, ir praėjus šalnų pavojui, žemes ar mulčą išsklaidykite ar pašalinkite.

Sodinant vijoklines rožes šalia sienos, sodinuką sodinkite nuožulniai taip, kad šaknys būtų nukreiptos tolyn nuo sienos, o šakos - link sienos. Prie pamatų dirvožemis greitai išdžiūva, todėl taip pasodintos rožės šaknys greičiau pasieks normalaus drėgnumo zoną.

Jei tinkamai paruošta dirva, pirmais metais po pasodinimo rožių tręšti nereikia. Vėliau - reikia reguliariai tręšti bent du kartus sezono metu. Jei rožės auga labai laidžiame ir lengvai išplaunamame smėlio dirvožemyje, gali tekti tręšti ir dažniau. Bent vieną kartą sezono metu (geriausia pavasarį) rekomenduojama tręšti organinės kilmės trąšomis. Jei jų neturite - tręškite kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, kuriose gausiau azoto. Vasarą - birželį arba liepą - tręškite mineralinėmis trąšomis, skirtomis žydintiems augalams. Nuo rugpjūčio mėn. netręškite, kad augalas nebeaugintų naujų ūglių, kurie nespės subręsti iki pirmųjų šalčių. Tręšiant laikykitės ant trąšų pakuotės nurodytų reikalavimų. Pertręšti augalai praranda atsparumą ligoms ir šalčiui.

Rožių auginimas lengvai: pradedantiesiems skirtas vadovas po nuostabų sodą

Rožių priežiūra vegetacijos metu

Kad gausiai žydėtų, reikia laistyti, tręšti, skinti nužydėjusius žiedus. Laistant stengtis neaplieti lapų ir žiedų, kitaip jie pradeda ruduoti ir pūti. Jau pasodintų jaunų rožių pirmais metais nepertręšti.

Pavasaris

Nudengtas rožes išgenėti, iškarpant pajuodusius šakų galiukus, smulkias nereikalingas šakutes, negyvus stagarus ir dagius.

Mulčiavimo nauda akivaizdi: esant sausam orui ilgiau sulaikoma drėgmė, esant lietingam orui neužsistovi vanduo, nes jis susigeria, šildo dirvą, mažiau auga piktžolės, padidėja dirvoje humuso, taip krūmai papildomai maitinasi, mažiau serga grybelinėmis ligomis.

Nuo pavasario ir per visą vegetaciją didelis darbas - rožyno priežiūra. Kartu su bundančiomis rožėmis bunda ir peržiemoję ligų pradai bei kenkėjai. Vegetacijos metu nuo galimų ligų ir kenkėjų antplūdžio geriausia priemonė - profilaktika. Tam tikslui geriausia priemonė - biologiniai natūralios kilmės augalinių ekstraktų pagrindu pagamintos trąšos. Reguliariai jas naudojant galima pilnai pakeisti cheminius insekticidus bei fungicidus ir kuo ilgiau išlaikyti augalus sveikus, nenaudojant pesticidų.

Trąša Mimoten - puiki prevencinė priemonė ir alternatyva fungicidams, apsaugant rožes nuo šaknų, pašaknio puvinių bei vytulių. Laistoma kas 2- 3 savaites Mimoten 0,1%. Taip pat su Mimoten galima augalus tręšti purškiant per lapus 0,2-0,3% tirpalu - gera stiprinanti priemonė nuo dėmėtligių, kekerinio puvinio.

Neleisti kenkėjams išplisti rožėse padės reguliarus purškimas augaliniais ekstraktais, kurie pasižymi geromis atbaidančiomis savybėmis.

Vasarą

Nukarpyti peržydėjusius žiedus, iškarpyti silpnus, aklus, taip pat kreivus ir senus, neproduktyvius ūglius. Neužmiršti iškarpyti laukinių ūglių, atimančių daug maisto medžiagų iš kultūrinių ūglių.

Paprastai pirmas žydėjimas būna puikus - žiedų daug ir dideli, nes rudenį maisto medžiagos migruoja į šaknies kaklelį ir storąsias šaknis, o pavasarį keliauja atgal ir atiduodamos pirmiesiems žiedams.

Papildomas tręšimas purškiant per lapus Atlante, Agroleaf Power, Nutrivant Plus trąšomis - puiki išeitis aprūpinti rožes visomis reikalingomis maitinėmis medžiagomis. Visose trąšose yra didesni fosforo, kalio kiekiai, būtini mikroelementai ir svarbiausia - dėka specialių priedų jos labai gerai augalų pasisavinamos. Rožės purškiamos 0,2-0,5% trąšų tirpalais per lapus (su Atlante galima ir laistyti 0,2-0,3%).

Rožių paruošimas žiemai ir dengimas

Rudenį, nors rožės dar pilnos žiedų, bet jau pradedamos ruošti žiemos poilsiui. Žiemai rožės pakerpamos spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje. Anksti kirpus, ypač esant šiltam ir ilgam rudeniui, dalis krūmelių atsprogsta, pradeda augti ūgliai, kurie nespėja sumedėti ir pasiruošti žiemai.

Besidriekiančių rožių karpyti beveik nereikia, nukarpomi tik ilgų, išbėgusių ūglių galai. Miniatiūrinių rožių patrumpinami nesumedėję stiebų galiukai, ne daugiau 1/3 ilgio. Arbatinių-hibridinių rožių krūmeliai apkarpomi paliekant 20-30 cm., floribundinių - šiek tiek ilgesni - 30-40 cm. Kamieninės rožės apkarpomos paliekant 20-25 cm. nuo skiepijimo vietos. Parko rožių iškarpomi tik seni, ligoti ir kreivi stiebai.

Vijoklinių rožių šakų taip pat nereikia trumpinti, nes gausiai jos žydi ant antramečių ūglių, tik pavasarį nukerpami pajuodę šakelių galiukai. Pakirptos rožės iki pastovių šalčių spėja užsigydyti ir apdžiūti, nes šviežiai nupjautų ir iškart uždengtų stiebų sultingi galai daug labiau iššąla.

Baigiant genėti, likusius lapus, žiedpumpurius ir žiedus reikia nukarpyti. Nuo žemės aplink krūmelį nurinkti ir nugrėbti gulinčias šakeles, lapus, žiedlapius ir kt.

Prieš dengiant rožes, dar esant teigiamai temperatūrai, krūmelius ir žemę aplink juos dezinfekuoti vario gr. produktais. Uždengti rožes tik atėjus pastoviems šalčiams. Lengvų šalnų rožės nebijo, jos netgi tampa atsparesnės, palaipsniui pripranta prie žemos temperatūros.

Gruodui sutraukus žemę, užpilti 15-20 cm. kaupą durpių, po to eglišakėmis - tai bene geriausia dengiamoji medžiaga. Negalima rožių uždengti aklinai ar per šiltai. Nepalikus vėdinimo, krūmas pradeda pūti, o per šiltai apklojus ir esant saulėtoms dienoms ir atlydžiams, rožės pradeda busti ir vėl atšalus gali žūti. Labai gerai, kai uždengtas rožes apsninga lengvas, purus sniegas.

Vijoklinės rožės - viena iš įspūdingiausių rožių grupių, kurios savo aukštais, lanksčiais ūgliais geba apželdinti pergoles, sienas ar arkas. Jos suteikia sodui išskirtinį žavesį ir romantikos įspūdį, tačiau kartu yra jautrios šalčiui. Dėl ilgesnių stiebų ir ypatingos augimo formos šios rožės reikalauja kitokios priežiūros nei krūminės ar stiebinės. Žiemos išbandymus jos ištveria tik tada, kai laiku ir teisingai paruošiamos.

Botaninis pavadinimas Rosa spp. Vijoklinės rožės, palyginti su krūminėmis ar stiebinėmis, turi kelis struktūrinius ypatumus, dėl kurių jos tampa jautresnės šalčiui. Pirmiausia - tai ilgi ir lankstūs ūgliai, kurie žiemą negauna natūralios apsaugos nuo sniego. Antra, nors skiepijimo vieta vijoklinėms rožėms dažniausiai yra prie pat žemės, tačiau viršutinė jų dalis yra labai pažeidžiama. Viršūniniai pumpurai, kurie užtikrina kitų metų gausų žydėjimą, dažnai nušąla, jei ūgliai tinkamai nepridengiami. Trečia, vijoklinės rožės neretai auginamos prie atramų - arkų, pergolių, sienų. Tokiose vietose augalai būna labiau veikiami vėjo, todėl šaltis juntamas stipriau. Moksliniai tyrimai rodo, kad vijoklinių rožių atsparumas šalčiui labai priklauso nuo veislės.

Vijoklinių rožių paruošimas žiemai nėra vienkartinis darbas - tai nuoseklus procesas, prasidedantis dar ankstyvą rudenį. Rugsėjo mėnesį svarbu sustabdyti azotinių trąšų naudojimą. Azotas skatina naujų ūglių augimą, tačiau šie ūgliai nespėja sumedėti ir su pirmomis šalnomis nušąla. Spalio pradžioje augalą reikia pradėti ruošti ramybės periodui. Tai reiškia, kad reikia pašalinti likusius žiedus ir nuskinti didžiąją dalį lapų. Jei lapai paliekami, jie tampa infekcijų židiniais - ant jų peržiemoja juodųjų dėmių, miltligės ar rūdžių sporos.

Dengimo laikas priklauso ne nuo kalendorinės datos, o nuo oro sąlygų. Geriausia dengti tada, kai kelias dienas iš eilės laikosi 0…-3 °C temperatūra. Per anksti pridengus augalą, po danga gali susidaryti šiluma ir drėgmė, kurios skatina ūglių brinkimą ir puvimą. Svarbu įvertinti ir vietos mikroklimatą. Atvirose, vėjuotose vietose augalai pridengiami anksčiau, o prie pastatų sienų ar šiltesniuose regionuose galima luktelėti ilgiau.

Vijoklinių rožių dengimas yra sudėtingesnis nei kitų rožių grupių, nes jų ūgliai ilgi, kartais siekia kelis metrus, ir augalas dažnai auginamas prie arkų ar pergolių. Prilenkimas prie žemės - patikimiausias metodas. Ūgliai atsargiai nuimami nuo atramos, prilenkiami prie žemės ir pritvirtinami metaliniais ar mediniais kabliais. Ant ūglių supilamas 15-20 cm. storio žemės ar durpių sluoksnis, o viršus pridengiamas eglišakėmis ar kvėpuojančia agroplėvele.

Dengimas ant atramos - naudojamas tuomet, kai ūglių prilenkti neįmanoma (pavyzdžiui, jei augalas auga prie sienos ar pergolės). Tokiu atveju aplink augalą įrengiamas karkasas, kuris apvyniojamas kvėpuojančia danga. Labai svarbu, kad medžiaga nesiliestų tiesiogiai su ūgliais, nes drėgmė gali juos pažeisti. Medžiagos pasirinkimas - pagrindinė taisyklė: jokio polietileno ar sandarių plėvelių. Tokios dangos nepraleidžia oro ir sukelia puvimą. Patirtis rodo, kad vijoklines rožes geriausia dengti tada, kai kelias dienas iš eilės laikosi -2…0 °C temperatūra.

Dažniausiai daromos klaidos ruošiant rožes žiemai

Viena dažniausių klaidų - per ankstyvas dengimas. Jei vijoklinės rožės uždengiamos dar teigiamos temperatūros metu, po danga susidaro šiltesnė ir drėgnesnė aplinka. Tokiu atveju ūgliai pradeda brinkti, o pumpurai gali išsprogti. Kita klaida - per stiprus genėjimas rudenį. Labai dažnai pasitaiko ir netinkamų medžiagų naudojimas. Polietileno plėvelė, šiukšlių maišai ar kitos sandarios medžiagos sulaiko drėgmę ir neleidžia augalui kvėpuoti. Dar viena klaida - per sunkios dangos uždėjimas. Kai ūgliai prilenkiami prie žemės ir apkraunami storu žemių, lapų ar šakų sluoksniu, jie gali sulūžti. Negalima pamiršti ir lapų šalinimo. Visos šios klaidos atsiranda iš noro „apsaugoti daugiau“, tačiau iš tiesų tokia perdėta priežiūra dažnai pakenkia labiau nei padeda.

Rožių dengimas pjuvenomis ar durpėmis su eglišakiais gali pražudyti augalą. Pjuvenos, jei neizoliuotos nuo drėgmės, suledėja, todėl rožė peršąla. Eglišakiai verti dėmesio tik tuo atveju, jei jų labai storas sluoksnis - vienas eglišakis tik duos šešėlį. Rekomenduojama dengimui naudoti storesnę agroplėvelę. Rudenį pasodintam sodinukui užteks žemių kauburio, artėjant žiemai - dar agro plėvelės ir sniego.

Vyrauja mitas, kad rožes rudenį reikia genėti, net trumpinti iki 5-6 akučių ir tik tada dengti. Rudenį rožės negenimos, jas lenkiame prie žemės ir dengiame tai, ką rožė užaugino per visą augimo sezoną. Kuo daugiau išsaugome rožės šakų per žiemą, tuo ji bus vešlesnė kitą sezoną ir gausiau žydės. Lengvai suėmę šakas, lenkiame arčiau žemės ir pritvirtiname metaliniais kabliais. Juos galime pasigaminti iš storos vielos, įvairaus ilgio. Kabliai laiko rožės šakas arčiau žemės. Toliau dengiame agro plėvele. Rožių prilenkimo darbus geriau atlikti pliusinėje temperatūroje, o rožes apdengti agro plėvele nusistovėjus - 5 laipsnių šaltukui.

Pavasarį rožes atidenginėjam palaipsniui pratindami rožes prie saulės. Pavasarį atidenkite rožes palaipsniui, po truputį pratindami prie saulės.

Vijoklinės rožės: ypatumai ir veislės

Vijoklinės rožės - vienos įspūdingiausių ir populiariausių sodo gėlių, puošiančių tvoras, pergoles ar sienas kerinčiais žiedais bei suteikiančios erdvei romantišką žavesį. Šios rožės žavi ne tik savo grožiu, bet ir universalumu - tinkamai prižiūrint, jos gali džiuginti ilgus metus, o jų auginimas sėkmingai prieinamas tiek pradedantiesiems, tiek patyrusiems sodininkams.

Vijoklinės rožės (lot. Rosa) priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai ir nuo kitų rožių išsiskiria ilgais, lanksčiais ūgliais, kurie gali būti laipiojantys arba pusiau krūminiai. Jos natūraliai neprisitvirtina prie atramų kaip vynmedžiai ar gebenės, todėl jų ūglius reikia parišti.

Vijoklinės rožės mėgsta saulėtas vietas - mažiau nei 5-6 valandas tiesioginės saulės per dieną sumažins jų žydėjimą. Idealiai tinka vieta, apsaugota nuo stiprių vėjų, todėl ant sienų ar pavėsinių jos ne tik puošia, bet ir džiaugiasi optimalia aplinka. Dirvožemis turėtų būti derlingas, purus, gerai drenuojamas, neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos (pH 6-6,5).

Geriausia vijoklines rožes sodinti pavasarį (balandžio-gegužės mėnesiais) arba rudenį (rugsėjo pabaigoje-spalio pradžioje), kai nėra stiprių šalnų grėsmės. Sodinant vėlyvą rudenį, būtina uždengti šaknis, kad apsaugotų nuo šalčio.

Rožės jautrios vandens trūkumui, ypač pirmas dvi savaites po pasodinimo ar sausroms. Laistoma gausiai, bet retai - vandens patekimas turi būti ties šaknimis, vengiant šlapinti lapus. Per intensyvus laistymas gali sukelti šaknų ligas.

Vijoklinės rožės savaime nesivynioja. Jos auginamos palei atramas, kuriomis ūgliai turi būti reguliariai bei švelniai pririšami. Tinka mediniai ar metaliniai karkasai, tinklai, pavėsinių ar pergolinių konstrukcijų sijos, netgi sienos ar tvoros. Parišimui naudokite minkštas plastikines juosteles ar specialias vielutes, kurios nepažeis žievės.

Smulkiažiedės (rambler) rožės žydi praėjusių metų ūgliuose.

Dažnos vijoklinių rožių ligos ir kenkėjai

Miltligė - pilkai baltas apnašas ant lapų, stiebų. Pagrindinės prevencijos priemonės: šalinti tankias, nelaidžias šakas, užtikrinti vėdinimą, vengti perlaistymo.
Juodoji dėmėtligė - rudai juodos dėmės, lapai nukrinta.
Ragaviklis - mažos žalieji vabaliukai, graužiantys lapus.
Amarai - išsiurbiantys sultis iš minkštų ūglių.

Populiarios vijoklinių rožių veislės

Vijoklinė 'Laguna' - intensyviai kvapi ir gausiai žydi. Labai atspari šalčiui ir ligoms. Pasikartojantis žydėjimas.
Rožė vijoklinė 'Rambling Rosie' - maži, švelniai kvapūs žiedai. Atspari šalčiui ir ligoms. Pasikartojantis žydėjimas.
Rožė Vijoklinė 'Aloha' - su didelėmis gėlėmis. Kvapas su šiek tiek vaisine nata, gausus žydėjimas.
Rožė vijoklinė 'Night Owl'® - dideli, švelniai kvapūs (vaisių natos) žiedai. Atsparūs šalčiui ir ligoms.
Rožė Vijoklinė 'Sommergold' - su dideliais žiedais. Stipriai kvapantis ir gausiai žydinti. Atsparus šalčiams ir ligoms. Pasikartojantis žydėjimas.
Rožė Vijoklinė 'Perennial Domino' (posk.140cm) - mažais žiedais. Stipriai kvapantys ir gausiai žydintys - gėlėmis padengti ūgliai. Atsparūs šalčiui ir ligoms. Pasikartojantis žydėjimas.
Rožė vijoklinė 'Barock' - dideli, pilnaviduriai, kvapantys žiedai. Atsparus šalčiui ir ligoms.
Vijoklinė rožė, užauganti iki 200-250cm. Žiedai raudonos spalvos. Ją galima auginti kaip lianą, dengiančią namo sieną, arką ar pavėsinę, arba formuoti didžiulį besiplečiantį krūmą.
Viena iš labai vertinamų rožių. Žiedai šviesiai rožinės spalvos, braškių aromato, apie 10cm skersmens, vijoklis, žydi pakartotinai.
Vijoklinė rožė užsauganti iki 2,5m-3m. Žydi gausiai, vieni žiedai keičia kitus. Žiedai smulkūs ir vidutinio dydžio. Labai malonaus kvapo, ją užuosite per atstumą. Augi, nelepi.
Vijoklinis augalas, žydintis švelniai raudona spalva. Gausūs žiedynai, krūmas turintis mažai spyglių. Labai tinkama sodinti tvoroms, sienutėms, arkoms.
Aukšta vijoklinė rožė Sympathie, užsauganti iki 3-3,5metrų aukščio ir iki 2metrų pločio.
Rožė Vijoklinė 'Giardina' (posk. Rožė Vijoklinė 'Giardina' skiepyta) - su dideliais, pilnaviduriais žiedais. Labai kvapni, gausiai žydi. Atspari šalčiui ir ligoms. Pasikartojantis žydėjimas.
Veislė išvesta Rosen Tantau (Vokietija) 2000 m. Nostalgiška laipiojanti rožė pilnaviduriais nuostabiais žiedais. Pastelinė kreminė geltona žiedų spalva vėsesnėmis naktimis įgauna šiek tiek žalią atspalvį.
Rožė "Mondial" - viena populiariausių tarp baltos spalvos rožių. Žiedai atsparūs drėgmei, dideli, apie 10 cm skersmens, pilnaviduriai, pavieniai ant ilgų, tvirtų stiebų. Ilgai laikosi nuskintos.
Rožė 'Veilchenblau' - hibridinė daugialypė rožių veislė. Žiedai iš pradžių rausvai purpuriniai, vėliau tamsiai-mėlynai-violetiniai, o prieš nuvystant pilkai alyviniai. Ūgliai stambūs, nedygliuoti.
Viena geriausių geltonų laipiojančių rožių. Rožė dažniausiai auginama kaip vijoklinė rožė, nors jei turite daug vietos, galite leisti jai augti kaip krūmui. Ši veislė ypač tinka šaltoms, vėjuotoms vietoms.
Rožė Vijoklinė 'Perennial Blue' - mažais žiedais. Stipriai kvapantys ir gausiai žydintys - gėlėmis padengti ūgliai. Atsparūs šalčiui ir ligoms. Pasikartojantis žydėjimas.
Stambiažiedė rožė 'Ola'.

tags: #kaip #auginti #vijokline #roze