Figūrinių augalų karpymo menas: nuo senovės iki šiuolaikinių sodų
Augalų karpymo menas, kuomet tam tikru būdu apgenėjus daugiamečių augalų lapus ir medžių bei krūmų šakeles suformuojamos griežtai apibrėžtos figūros, siekia dar senovės egiptiečių ir persų laikus. Šį karpymą galima vadinti „gyvų skulptūrų“ menu, o suformuotos figūros gali būti geometrinės ar fantastinės. Angliškai tai vadinama „topiary“, šis žodis kilęs iš lotyniško „topiarius“ (kraštovaizdžio sodininkas).
Skulptūros kuriamos iš amžinai žaliuojančių, dažniausiai sumedėjusių nedidelius lapus turinčių augalų, kuriems būdinga gausi lapija ir tankus, kompaktiškas ir/arba kūgiškas augimas. Dažniausiai naudojami šie augalai: buksmedžiai (Buxus sempervirens), tujos (Thuja rūšys), kilnusis lauramedis (Laurus nobilis), bugieniai (Ilex rūšys), mirtos (Eugenia arba Myrtus rūšys), kukmedžiai (Taxus rūšys), ligustrai (Ligustrum rūšys).
Šiais laikais figūros kūrimo pagrindui dažnai naudojami karkasai iš vielos, padedantys suformuoti norimą figūrą, tačiau tradicinis figūrinio karpymo menas pasikliauja kantrybe ir rankos miklumu. Naudojant vielos formą ir smulkialapes gebenes, „gyvą skulptūrą“ galima užauginti per keletą mėnesių. Gyvatvorė - vienas paprastesnių šio meno pavyzdžių.
Figūrinio karpymo meno istorija
Europos tradicija
Europietiškasis „topiary“ siekia romėnų laikus. „Gamtos istorijos“ autorius Plinijus bei epigramų rašytojas Marcialis teigia, kad su šiuo menu romėnus supažindino Julijaus Cezario draugas Cneius Matius Calvena, o Plinijus Jaunesnysis vaizdingai aprašo jo Toskanos vilą puošiančias gyvūnų figūras, užrašus ir obeliskus iš žalių augalų. Romėnų namų ir vilų kiemuose, kurie anksčiau nebuvo labai išskirtiniai, figūrinio karpymo meno buvo sukurti miniatiūriniai kraštovaizdžiai su gyvomis augalų skulptūromis.
Tolimieji Rytai
Kinai ir japonai taip pat praktikavo medžių bei krūmų karpymą ir formavimą, tačiau jų estetiniai siekiai buvo truputį kitokie; rytiečiai siekė, kad jų kompozicijose atsispindėtų gamtos jėgos. Pavyzdžių galima rasti gimininguose kinų penjing ir japonų bonsai menuose. Europietiškajam menui artimiausias yra japoniškasis „debesų“ formavimas: tokia forma nugenėti augalai ypač nuostabiai atrodo iškritus sniegui. Japoniški zen sodai kuriami derinant karikomi (figūrinio karpymo menas, kuomet iš medžių ir krūmų formuojamos stambios apvalių linijų formos ar skulptūros) ir hako-zukuri (šiam būdingos stačiakampės ir tiesios linijos).
Renesansas ir vėlesni laikotarpiai
Figūrinio medžių ir krūmų karpymo meną mėgo Europos elitas. Taip jie puošdavo savo sodus ir terasas. Dažniausiai iš augalų buvo formuojamos geometrinės figūros: rutuliai, kubai, obeliskai, piramidės, kūgiai, spiralės ir kt. Taip pat buvo populiarios žmonių, gyvūnų, daiktų formos. Versalio sodų skulptūros niekada nebuvo itin sudėtingos: žemos gyvatvorės ir apvalių formų medžiai, o pakraščiuose - obeliskai, kurių vertikalios linijos tarnavo kaip atsvara neaukštoms sodo figūroms. Sudėtingesnės skulptūros buvo ne iš augalų, o akmens ir švino. Olandijoje klestėjo sudėtingesni krūmų karpymo dizainai; prancūziško-olandiško stiliaus sodai Anglijoje išpopuliarėjo po 1660 m.
Seniausias figūrų iš augalų sodas JAV yra Portsmouth’e. Tai „Žalių gyvūnų figūrų sodas“, pradėtas kurti 1912 m.
Tujos - populiarus pasirinkimas figūriniam karpymui
Tujos yra neatsiejama lietuviško sodo dalis. Jos pasirenkamos dėl tankios žalumos, atsparumo, greito augimo ir estetinės išvaizdos. Tačiau net ir šie, iš pirmo žvilgsnio nereiklūs augalai, reikalauja reguliarios priežiūros.
Tujų rūšys ir jų ypatumai
Skirtingos tujų rūšys tinkamos skirtingiems tikslams:
- Tujos „Brabant“: auga greitai ir plečiasi greitai. Idealiai tinka vientisai žaliai sienai suformuoti, tačiau reikalauja dažnesnio formavimo dėl spartaus augimo.
- Tujos „Smaragd“: auga kaip kolona, todėl šonų genėti nebūtina (nors rekomenduojama), telieka reguliuoti aukštį. Vientisą žalią sieną su šiomis tujomis taip pat galima sukurti, formuojant šonus lygia linija.
Tinkamos sodinimo vietos parinkimas
Tujos nėra lepios, bet joms nepatinka mirkti vandenyje. Todėl tinkamas sodinimo vietos parinkimas yra be galo svarbus. Jei jūsų sklype vyrauja molis ir vanduo linkęs užsistovėti, arba jei aukšti gruntiniai vandenys, tokia vieta tujoms gali nepatikti. Kad ir kaip stengtumėtės palaikydami tujų gyvastį, joms mirkstant - nieko nebus. Būtinai pasidomėkite tuo prieš sodindami tujas - taip sutaupysite laiko, investicijų bei apsisaugosite nuo bereikalingo nusivylimo.
Tinkamos duobės paruošimas
Pasirinkus vietą gyvatvorei, svarbu pasiruošti tinkamą duobę - sveika gyvatvorė prasideda nuo gero duobės paruošimo. Kaskite ne atskiras duobes, o tranšėją. Atsižvelkite į tai, kad augalas augs - tranšėją kaskite bent 30 cm gilesnę ir platesnę nei jūsų sodinukas yra dabar. Duobę pripildykite augalinio sluoksnio, sumaišyto su kompostu, ir įsodinkite tujas. Jokiu būdu netręškite ką tik pasodintų sodinukų.
Jaunų sodinukų priežiūra
Jei matote, kad sodinukai labai vargsta, galite panaudoti organinį preparatą „Humistar“, kuris padeda šaknims adaptuotis, bet su rimtesniu tręšimu dar palaukite. Ir, svarbiausia, palaikykite jaunos gyvatvorės drėgmę - ypač sausringomis dienomis.
Tujų gyvatvorės ir figūrų formavimas
Dažnai daroma klaida - laukiama, kol sodinukas pasieks tam tikrą aukštį, ir tik tada nukerpama viršūnėlė bei genimi šonai. Jei norite gražios, tankios, taisyklingos gyvatvorės, pradėkite ją formuoti anksčiau. Kuo anksčiau formuosite, tuo gražiau tankės jo šakos, tuo taisyklingesnės formos jis augs.
Genėjimo sezoniškumas ir metodika
- Pavasarį genint skatinamas gyvatvorės augimas. Tai puikus metas atnaujinti savo gyvatvorę, todėl nebijokite imtis drastiškesnio genėjimo ar keisti jos formą.
- Rudenį genint išlaikoma gyvatvorės forma. Rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje nugenėtos tujos liks gražios iki pat naujo sezono pradžios.
Nesvarbu, ar formavimui pasirinksite elektrinį ar benzininį įrankį, ar tiesiog žirkles - svarbiausia, kad įrankis būtų labai aštrus. Priešingu atveju šakelės bus ne pjaunamos, o plėšiamos, jose atsiras žaizdų ir jos pradės gelsti. Tada tujoms stigs ir sveikatos, bei grožio.
Senų ir apleistų tujų formavimas
Senos, ilgai neprižiūrėtos tujos dažnai atrodo pavargusios - jų centras išretėjęs, šakos sausos, o vainikas nebeturi formos. Genėjimą reikėtų atlikti etapais. Pirmaisiais metais pašalinamos sausos ir pažeistos šakos. Jei augalas reaguoja teigiamai, antrais metais galima pradėti formuoti apatinę dalį. Tik vėliau pereinama prie viršūnės trumpinimo.
Siaurinimo galimybės
Jei turite suformuotą gyvatvorę, bet norite ją siaurinti ir abejojate, ar galite stipriai koreguoti žaliąjį gyvatvorės karkasą, užtikriname - siaurinti tikrai galite. Tujų šakas galite trumpinti net perpus - palikite mažiausiai sprindžio ilgio šakas matuojant nuo kamieno. Iš pradžių taip apgenėtos tujos atrodys visai plikos, bet jos tikrai atžels. Genėdami pamatysite, kad gyvatvorės viduje pilna rudų šakelių - jas reikia išvalyti ir pašalinti. Išvalę aiškiau pamatysite ir mažutes žalias šakeles - jos yra jūsų garantas, kad tujos atžels. Po drastiško genėjimo gyvatvorė kurį laiką atrodo plika, tačiau ilgainiui ji pradeda leisti naujas šakeles ir vėl sužaliuoja.
Stiprų genėjimą atlikite pavasarį, kad augalas greičiau atsigautų ir sustiprėtų; prieš dvi savaites iki genėjimo palaistykite augalą „Delfan“ tirpalu - tai augimo stimuliatorius, natūralus azoto šaltinis, ypač tinkantis tujoms stiprinti prieš ir po drastiško genėjimo.
Siaurinti gyvatvorę gali padėti stačias žymeklis, kuris užtikrina tiesų ir lygų šonų formavimą.
Figūrų formavimas su karkasais
Laima ir Algirdas Ratkeliai iš Pakaunės yra ryškus pavyzdys, kaip iš tujų galima suformuoti įvairias figūras. Vyras kuria trimačius gyvūnų rėmus iš storos vielos, suvirindamas ją, kad atlaikytų augančių tujų svorį. Į tokius rėmus pasodinamos tujos ir palaipsniui formuojamos norimos figūros. Toks procesas reikalauja daug kantrybės - pavyzdžiui, apie 1,5 metro aukščio dramblę pora pradėjo formuoti 2012 metais, o pilnas grožis atsiskleidė tik pernai.
Tujų priežiūra ir tręšimas
Tujų valymas
Neišsigąskite, jei praskleidę tujų gyvatvorę rasite rudų šakelių. Tai dalis tujos atsinaujinimo proceso. Tačiau gyvatvorei reikia jūsų pagalbos - tuja pati nenumeta visų sudžiūvusių šakelių, todėl ją valyti yra būtina. Tai galite padaryti braukdami ranka ar papurtydami augalą. Pašalinę negyvas šakas, įleisite oro į tujų vidų, todėl naujos šakelės netruks ataugti ir jūsų gyvatvorė taps vešlesnė ir atrodys sveikesnė.
Jei išvalius tujas jos ir toliau ruduoja - tikėtina, kad joms trūksta magnio. Ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį patręškite gyvatvorę trąšomis tujoms nuo rudavimo, šis preparatas padeda išlaikyti spyglių žalumą.
Tręšimo svarba
Tujos yra kantrus augalas, bet gyvatvorę palepinus trąšomis, skirtumas bus akivaizdus. Tręšimas skatina augimą ir gyvatvorės tankėjimą. Galite rinktis universalias spygliuočių trąšas - svarbu, kad jos būtų be chloro. Tręšimo dažnumas priklauso nuo trąšų formos:
- Granulės: tręškite 3 kartus per sezoną, pradedant pavasarį. Po tręšimo būtina palaistyti, kad trąšos pradėtų skaidytis.
- Skysta forma: greičiau įsisavinamos ir išplaunamos, todėl galite tręšti dažniau - 4-5 kartus per sezoną.
- Milteliai: maišomi su vandeniu, prilygsta skystos formos trąšoms, naudojami 4-5 kartus per sezoną.
Optimaliausias pasirinkimas yra specialios trąšos tujoms, kurių sudėtyje yra subalansuotas trąšų kiekis su mikroelementais būtent tujų gyvatvorei.
tags: #kas #fornuoja #is #tuju #ivairias #figuras