Parazitiniai medžių ir krūmų augalai
Grybai sudaro įvairialypę karalystę, apimančią šungrybius, kempines, grybelius, drebučius, pelėsius ir mieles, su kuriais susiduriame kasdien. Jų įvairovė Žemėje prilygsta gyvūnų ir augalų įvairovei. Grybai atsirado anksčiau negu kiti gyvi organizmai ir išsiskyrė į augalus ir gyvūnus. Dabartinės žinomos grybų rūšys išsivystė jau labai seniai - prieš 185-70 mln. metų, mezozojaus eroje. Manoma, kad Žemėje yra apie 1,5 mln. grybų rūšių.
Neturėdami chlorofilo, grybai turi išvystytą stiprią fermentinę sistemą ir maitinasi išskirdami įvairias fermentazes, organines rūgštis, kurios padeda ištirpdyti ir suskaidyti įvairius substratus. Didžiausią dalį (¾) sudaro saprotrofiniai grybai, skaidantys negyvas organines liekanas ir yra vieni didžiausių miško ir agrocenozių organinių medžiagų skaidytojų (biodestruktoriai). Tačiau vieni daugiausia tirtų - parazitiniai grybai (biotropai), sukeliantys gyvūnų ir augalų ligas, pridarantys daug nuostolių ir žemės ūkyje.
Parazitiniai medienos grybai
Parazitiniai grybai auga ant medžių kamienų ir yra labai artimai susiję su pačiais medžiais. Kitaip tariant, jie yra medžių parazitai. Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo agentūros (LMNŠA) Ekologijos ir menų poskyrio vadovas, gamtininkas Almantas Kulbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ sako, kad turbūt nerasime žmogaus, kuris nebūtų ant medžių kamienų matęs kempininių grybų. Mūsų miškuose yra grybų, kuriuos galime išvysti ištisus metus. Ant medžių kamienų ar virtuolių aptinkami gumbo, kanopos pavidalo dažniausiai kieti grybai, žmonių vadinami kempinėmis, o kartais neteisingai - kerpėmis.
Kai kurie parazitiniai grybai, tokie kaip drebulinė kempinė, auga tik ant tam tikrų medžių rūšių ir sukelia vidinį puvinį. Kiti, pavyzdžiui, blizgutis, auga tik ant negyvos lapuočių medienos ir priklauso saprotrofams. Negyvą medieną mėgsta ir raudonkraštė pintainė, baltąjį medienos puvinį sukelianti bjerkandera, tik ant stambių nuvirtusių lapuočių medžių auganti kaštoninė skylėtbudė.
Žagarėliniai (Clavariaceae)
Žagarėliniai (Clavariaceae) - papėdgrybūnų (Basidiomycota) skyriaus, pievagrybiečių (Agaricales) eilės grybų šeima. Šiai šeimai priklauso 9 gentys ir apie 330 rūšių. Jų vaisiakūniai yra cilindriški, buožiški arba šakoto krūmelio formos, kartais išplėstiniai, kremzliškos konsistencijos, trapūs, balti, pilkšvi, geltoni, rožiniai ir kitų ryškių spalvų, vienamečiai, vystosi pavieniui arba grupėmis. Himenis dengia beveik visą vaisiakūnio išorinį paviršių. Jie paplitę miškuose, pievose ir yra dirvožemio bei trūnijančios medienos saprotrofai, mikoriziniai arba parazitiniai grybai. Lietuvoje aptinkamos 3 gentys ir 7 rūšys.
Medžių kenkėjai ir grybų sąjunga
Medžių kenkėjai vabalai turi neįtikėtinai galingus sąjungininkus - grybus, kurie modifikuoja natūralias medžių išskiriamas apsaugines medžiagas ir medžių gynybos sistemas nukreipia prieš patį medį. Pavyzdžiui, eurazines egles gadinančios kinivarpos visos Europos miškuose sunaikino milijonus spygliuočių. Naujausi tyrimai rodo, kad grybai buvo pagrindiniai veiksniai, dėl kurių buvo išnaikinta tokia medžių gausybė. Šie grybai pakeičia medžių išskiriamas chemines medžiagas taip, kad sukurtų kvapą, priviliojantį kinivarpas.
Mokslininkai nustatė, kad daugiau negu pusė oru sklindančių medžiagų yra pagamintos grybų, kurie skaido monoterpenus ir kitas medžiagas, priklausančias medžių apsaugos sistemai. Tyrimai rodo, kad šių grybų gaminamos cheminės medžiagos susilpnina medžių apsaugą ir „pasako“ kur kinivarpoms maitintis ir daugintis. Europoje į vabalų gaudykles dedami tik vabalų feromonai kenkėjams pritraukti. Šiaurės Amerikoje dėl švelnių žiemų ir sausrų spygliuočių miškams kyla didelis kalnų pušų kinivarpų (Dendroctonus pendersoae) užpuolimų pavojus.
Svarbu
Sunaikinus vaisiakūnį, grybienos aktyvus plitimas atsinaujina. Grybų mitybos būdas yra visai kitoks negu aukštesniųjų augalų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis.
Klimato kaita ir naujos grybų rūšys
Klimato kaita atveža į Lietuvą ne tik nematytų gyvūnų, tokių kaip meškėnai ar šakalai, bet ir nematytų grybų bei augalų. Dažnai jie pridaro žalos prie jų neprisitaikiusiai augmenijai.
Lietuvos mikologų stebėjimai rodo, kad keičiantis klimatui vyksta ir grybijos pokyčiai. Labiausiai pastebimi yra grybų rūšinės įvairovės pokyčiai. Į Lietuvos gamtą pradėjo skverbtis kai kurių rūšių svetimžemės grybų rūšys. Kai kurios iš jų yra parazitiniai mikroskopiniai grybai, kurie sukelia augalų ligas. Pavyzdžiui, prieš 20 metų paprastojo uosio džiūtį Lietuvoje sukėlė iš Rytų Azijos kilęs patogeninis grybas uosinis uknolunas. Kitas pavyzdys - XX a. pabaigoje į Lietuvos pajūrio miškus Kuršių nerijoje iš Šiaurės Amerikos atkeliavo didelius vaisiakūnius ir į raudonviršius panašus raudonasis baravykas. Jis dabar sparčiai plinta Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, šiemet pastebėtas gana gausiai derantis jau Dzūkijos miškuose.
Tačiau, anot A. Kulbio, klimato kaita yra ilgalaikis procesas, o gyvūnai yra žymiai geriau prisitaikę, nei žmonės, todėl ir prie klimato kaitos jie linkę prisitaikyti. Galbūt galima būtų pasakyti, kad tos rūšys, kurioms reikia vėsesnio oro, jaučiasi blogai esant karštoms vasaroms, jos prasčiau dauginasi, bet Lietuvoje turime ir stepinių rūšių, kurios prisitaikiusios prie karštų vasarų. Augalų pasaulyje yra dar paprasčiau, Lietuvoje yra stepinių pievų fragmentų, kuriems tinka šiltas oras.
Parazitiniai augalai Lietuvoje
Parazitiniai augalai - tai tokie augalai, kurie visą arba dalį jiems reikalingų medžiagų gauna iš kitų gyvų augalų. Pasaulyje yra apie 4000 parazitinių augalų rūšių, kurios priklauso 20 šeimų ir 270 genčių. Parazitiniai augalai gali būti vienametės (pvz., brantai, barškučiai, skėstukai) ir daugiametės (pvz., džioveklės, žvynšaknės, linlapiai) žolės, krūmai (pvz., amalai, amaleniai, gvildeniai), medžiai (pvz., Okoubaka aubrevillei). Jie paplitę visose klimato juostose, nuo atogrąžų iki poliarinių sričių.
Dauguma parazitinių augalų parazituoja įvairių rūšių augalus, tačiau dalis tikrųjų parazitų parazituoja vienos genties ar šeimos augalus. Parazitiniai augalai prisitvirtina prie parazituojamųjų augalų stiebų (pvz., brantai, amalai) arba šaknų (pvz., džioveklės, linlapiai, žvynšaknės). Lietuvoje aptinkama apie 30 rūšių parazitinių augalų. Iš jų tikrieji parazitai yra džioveklė, žvynšaknės (Lathraea) ir branto genčių rūšys.
Induočiai augalai
Induočiai augalai yra tokie, kurie visiškai arba beveik visiškai praradę gebėjimą vykdyti fotosintezę ir minta kitų augalų pagamintomis organinėmis medžiagomis. Taip pat jie kartais gauna vandens ir mineralinių medžiagų iš šeimininko.
Fotosintezę vykdantys parazitiniai augalai
Šie augalai vykdo fotosintezę, tačiau dalį organinių ir daugumą neorganinių maisto medžiagų gauna iš parazituojamųjų augalų.
Paprastasis amalas (Viscum album)
Paprastasis amalas - pusiau parazituojantis daugiametis visžalis augalas, nuodingas puskrūmis. Liaudyje jis žinomas ir kitais pavadinimais: amolas, samokas, invoras, tirkšlys, prilypas ir net laumės šluota. Amalas laikomas pusiau parazituojančiu augalu, nes jis maitinasi medžio šeimininko sultimis, o fotosintezę atlieka pats. Amalas yra 30-80 cm skersmens, rutulio ar kiek suplotos formos krūmas, panašus į varnų lizdą, prisitvirtinęs vertikaliai ar pakibęs ant beržų, tuopų, klevų, obelų, kriaušių, šermukšnių ir kitų lapuočių medžių šakų. Retesniais atvejais auga ant spygliuočių, dėl ko, galimai, yra vertingesnis vaistine prasme.
Amalo šakelės ir ūgliai yra apvalūs, gelsvai žali, pliki ir trapūs. Lapai prisegti šakelių viršūnėse vienas priešais kitą, lancetiški, pailgi ar ovalūs, buki, bekočiai, stori. Amalo žiedai smulkūs, gelsvai žali, susitelkę į žiedynus po 4-6 šakelių viršūnėse. Augalas žydi kovą-balandį, o uogas sunokina rudeniop, maždaug apie rugsėjį. Uogos baltos, stikliškos, o sėklos gleivingos, ant krūmo išsilaiko per žiemą.
Amalai kilę iš šiltųjų kraštų. Lietuvoje jie labiau išplitę pietvakarinėje dalyje, Varėnos, Druskininkų, Alytaus ir Prienų rajonuose. Prieš porą dešimtmečių Prienų rajone jų tiek nebuvo. Dabar žiemą vasarą žaliuojantys puskrūmiai puošia vis daugiau medžių. Manoma, kad jų gausa priklauso nuo žiemos šalčio stiprumo: po šaltos žiemos amalų sumažėja, nes nušalę krūmeliai iš medžių iškrenta. Amalų plitimas vyksta sėklomis, kurias išnešioja paukščiai. Prilesę amalo uogų, paukščiai tuštinasi, o nesuvirškintos sėklos ant ilgų, tąsių siūlų kabo, kol vėjas nubloškia jas į medžio žievės plyšius. Ten jos ir sudygsta. Daigo šaknelė prasiskverbia pro medžio žievę ir, pasiekusi medieną, įsitvirtina. Kartais viename medyje gali augti iki 100 amalų.
Nors manoma, kad amalas savo šeimininko nenumarina, tačiau per didelis tokių gyventojų skaičius gali medį ir pražudyti. Amalai auga lėtai ir gyvena net iki 70 metų.
Apkalbėkime su Tadu Ignatavičiumi | Valdžios elgesys baugina
Kiti pusiau parazitiniai augalai Lietuvoje
Lietuvos gamtoje taip pat galima aptikti ne vieną pusiau parazitinį augalą:
- Paprastasis amalas (lot. Viscum album): Bene geriausiai žinomas pusiau parazitas. Dažnai matomas kaip rutuliškas, visžalis krūmelis, augantis aukštai lapuočių medžių (beržų, tuopų, obelų) lajose.
- Auksuolės (lot. Euphrasia): Smulkūs, neaukšti augalai, žydintys baltais ar violetiniais žiedeliais. Jos parazituoja pievų augalų, ypač varpinių, šaknis.
- Runkelis (lot. Rhinanthus serotinus): Vienmetis augalas, dažnai augantis pievose. Parazituoja varpinių augalų šaknis.
- Melampyrum nemorosum: Būdingas miškų ir pamiškių augalas, išsiskiriantis geltonais žiedais ir violetinėmis pažiedėmis. Parazituoja įvairių žolinių augalų ir krūmų šaknis.
- Odontites: Vienametės, dvimetės ir daugiametės, pusiau parazitinės 10-40 cm aukščio žolės.
Amalo panaudojimas
Amalai istoriniuose šaltiniuose minimi dar prieš mūsų erą. Druidai žinojo amalų savybes, jas vertino ir mokėjo jomis naudotis. Šie ypatingi dvasininkai gyveno labai uždari ir buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir žmonių. Iki šių dienų kai kuriose Didžiosios Britanijos ir Airijos vietovėse išlikęs paprotys per Kalėdas namuose pasikabinti ar kam nors dovanoti uogomis apkibusią amalo šakelę. Manoma, kad ji saugo namus nuo nelaimių ir laimingai gyvena tie, kurie bent kartą pasibučiuoja po amalu...
Liaudies medicina ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atskleidžia daugybę amalų gydomųjų savybių. Dar XIV a. mūsų ainiai pastebėjo amalų gydomąsias savybes. Iš šių augalų pagaminti vaistai gerina kraujotaką, atpalaiduoja raumenis, gydo podagrą, astmą, isteriją, įvairias nervų ligas, malšina galvos skausmą, taip pat mažina kraujospūdį.
Šių laikų medicina ištyrė, kad medicininiai preparatai, kurių sudėtyje yra amalų, daug veiksmingesni, kai suleidžiami. Galima pasigaminti ir vadinamųjų užpilų bei arbatų, bet jie nėra tokie efektyvūs. Medicinoje naudojami užpilai, tinktūros ir šviežios amalų sultys. Mūsų proseneliai naudojo amalus širdies veiklos ir nervinio pobūdžio ligoms gydyti, ištikus epilepsijos priepuoliams bei kraujavimui stabdyti. Dėl jų sudėtyje esančių nuodingųjų medžiagų naikinamos ir vėžinės ląstelės.
Amalai veikia limfinę sistemą, tai gera priemonė nuo kraujagyslių užkalkėjimo, rekomenduojama nuo insulto. Marijos Treben teigimu, amalų poveikis kasai toks didelis, kad ilgesnį laiką vartojant jų arbatą pasveikstama nuo cukrinio diabeto. Pusę metų reguliariai gerti amalų arbatą turėtų žmonės, sergantys lėtiniu medžiagų apykaitos sutrikimu, nes tai puiki medžiagų apykaitą skatinanti priemonė. Amaluose esančios medžiagos taip pat reguliuoja sutrikusią hormonų pusiausvyrą. Amalų arbatą turėtų gerti moterys. Kaip pataria garsioji žolininkė, klimakso metu, kai vargina širdies plakimas, karštis, baimė ir dusulys, gerti amalų arbatos reikėtų net keletą metų. Šviežių amalų sultys gydo moterų nevaisingumą.
Knygoje „Vaistingieji augalai iš gamtos vaistinės“ ji rašo, kad vaistams amalų lapai ir nedideli stiebai renkami nuo spalio pradžios iki gruodžio vidurio ir kovo bei balandžio mėnesiais, o prieš džiovinant susmulkinami. Kitais mėnesiais amalai gydomųjų galių neturi. Didžiausią gydomąjį poveikį turi ant ąžuolų ir tuopų, taip pat eglių, pušų ir vaismedžių parazituojantys amalai.
Arbatos paruošimas
Amalo arbata ruošiama šaltuoju būdu. Kaupinas arbatinis šaukštelis amalo užpilamas šaltu vandeniu ir paliekamas per naktį prisitraukti. Rytą ištrauka pašildoma ir nukošiama. Jei per dieną reikia išgerti didesnį kiekį, arbata laikoma karštu vandeniu išskalautame termose arba kaskart šildoma. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad arbatas galima ruošti ir užplikinant.
Iš nuodingų amalų uogų galima pasiruošti labai puikų tepalą nuo nušalimo: šviežios baltos amalų uogos sumaišomos su kiaulės taukais ir juo tepamos nušalusios kūno vietos. Taigi amalai, naudojami išmanančių žmonių, gali būti naudingi, o nežinančiam - pridaryti nemalonumų. Ypač nepatartina ragauti amalo uogų, kurios yra nuodingos.
tags: #parazitinis #medzio #krums