Pitbulio ir Stafordšyro veislių mišrūnai: Mitai, tiesa ir atsakomybė
Tegul nepyksta pitbulių gerbėjai, tačiau ilgamečiai tyrimai parodė, kad agresyviausi ir pavojingiausi šunys - būtent šios veislės atstovai. Nors visuomenėje dažnai sklando nuomonė, kad šunų veislių skirstymas į pavojingas ir ne, yra tik mitas, remiantis statistika, atvejai, kai šunys įkando žmonėms, sudaro didelę visų gyvūnų įkandimų atvejų dalį Lietuvoje.
Alytuje pirmadienio pavakarę šuo apkandžiojo mažametę, kuri išvežta į Kauno klinikas. Šunį jai prižiūrėti buvo palikęs į užsienį išvykęs sūnus. O kiek dar užpultų žmonių yra kituose miestuose? Nors šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas dažnai grindžiamas tik baime dėl tokios veislės išvaizdos, bandymas įstatymiškai reglamentuoti šias veisles, kaip efektyvią priemonę šunų įkandimų prevencijai, turi didelę populistinę įtaką visuomenėje ir valdžios institucijose, tačiau, kaip rodo kitų šalių patirtis (Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Belgija, Nyderlandai), tai nesumažina šuns įkandimo incidentų.
Nepaisant to, kad šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas nesumažina šunų įkandimų skaičiaus, tokių teisės aktų įgyvendinimas yra brangus ir turi neigiamų pasekmių atsakingiems šunų augintojams. Mokesčių mokėtojų pinigai naudojami šunų konfiskavimo, laikinos šunų globos, eutanazijos, bylinėjimosi išlaidoms. Taip pat siekis reglamentuoti kovinių ir pavojingų veislių mišrūnų nustatymą pagal išvaizdą kelia didelį nerimą, nes tai atveria kelius tiesiog atimti ir nužudyti tūkstančius draugiškų ir jokio pavojaus nekeliančių, šeimų ir vaikų mylimų, kilmės dokumentų neturinčių mišrūnų augintinių.
Istorinės šaknys ir veislių evoliucija
Pitbulterjerų tipo šunų veislių yra ne viena, ir Lietuvoje dalis jų netgi yra uždrausta įvežti, veisti ir pardavinėti. Iš kitų šunų jie išsiskiria stipriu fiziniu sudėjimu, dėl ko žmonės neretai juos linkę laikyti tinkamais apsaugos funkcijai atlikti. Pitbulterjerų tipui paprastai priskiriami amerikiečių pitbulterjerai (pitbuliai), amerikiečių Stafordšyro terjerai (stafai), Stafordšyro bulterjerai (stafbuliai), neretai ir bulterjerai bei kai kurie daugelio organizacijų nepatvirtinti gyvūnai (Amerikos bully).
Anksčiau tokių „parodinių“ šunų veislių, kokios egzistuoja dabar, nebuvo. Šunis vadindavo atsižvelgiant į tai, kam jie būdavo naudojami. Vieni šunys buvo aviganiai, kiti - bandų sargai, treti - skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai Didžiojoje Britanijoje naudoti praktiniais sumetimais - pagauti ir laikyti bulių. Netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Kovas valdžia, aišku, uždraudė. Tada prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šios tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija.
Tokiam „sportui“ buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Kryžminimo vaisiai“ - bull and terrier - veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose. Daugelis britų naujakurių, keliavusių į Ameriką, pasiimdavo ir augintinius, nemaža jų dalis buvo tokie kovoms skirti gyvūnai. Iš Anglijoje likusių šunų išsivystė Stafordšyro bulterjerai ir bulterjerai, iš iškeliavusių Amerikon - amerikiečių pitbulterjerai ir amerikiečių Stafordšyro terjerai.
Kovinis šuo - ar jis kovojo su buliais, ar su kitais šunimis, turėjo pasižymėti keliomis savybėmis. Svarbu buvo gera fizinė forma, jėga, ištvermė, judrumas, azartas ir pakantumas skausmui. Taip pat - draugiškas požiūris į žmogų. Pradėjus šunis pjudyti tarpusavyje, ringe dirbo keli žmonės - teisėjas, hendleriai, o aplink patį ringą stūgaudavo smalsuolių minia. Nevalia pamiršti ir to, kad prieš kovą šunys būdavo sveriami bei nuplaunami. Po kovos nugalėtojai dažnai būdavo stveriami iš ringo ir bučiuojami ar glaudžiami prie krūtinės. Sunku patikėti, kad šunis, parodžiusius agresiją žmogaus atžvilgiu, naikino, tačiau akivaizdu, kad stengiantis išlaikyti veisėjo prestižą (kas lemia didesnius pinigus), tokių šunų neveisdavo. Šių šunų protėviai nebuvo skirti apsaugai ar nusikaltėlių sulaikymams - tam darbui naudotos kitos veislės. Pitbulterjerai buvo skirti kovai su didesniais gyvūnais ir šunimis, rečiau - medžioklei ar kaip ūkių šunys, padedantys sugauti ir laikyti gyvulius, taip pat kaip kompanionai.
Veislės charakteristikos ir sveikatos problemos
Pitbulterjerų tipo šunys žinomi dėl savo jėgos, ištikimybės ir geimo (atkaklumo). Jie turi labai aukštą grobio persekiojimo instinktą, jiems būtina aktyvi fizinė bei protinė veikla, kad energija būtų nukreipiama tinkamai ir šuo nepradėtų elgtis destruktyviai. Pasaulyje jie plačiai naudojami kaip sportiniai šunys (pvz., svorio tempimui), paieškos ir gelbėjimo tarnybose, kaip pagalbininkai ieškant narkotikų ar sprogmenų, kartais kaip terapijos šunys. Su žmonėmis jie itin draugiški ir meilūs.
Pitbulis ar stafas, kuris pyksta ant žmonių, nėra tinkamas veislės atstovas. Šuo, rodantis baimę ar agresiją, greičiausiai yra genetiškai nestabilus. Tokio šuns agresijos skatinimas gali turėti sunkių padarinių. Nestabili elgsena atsiranda dėl netinkamo veisimo, blogo auklėjimo ir piktnaudžiavimo (šuns kankinimo). Rimti veisėjai brokuoja, kastruoja ar net migdo šunis netinkamu temperamentu.
Pitbuliai nebuvo veisti tam, kad būtų stiprūs ir agresyvūs. Jie buvo veisti laimėti. Šuo privalėjo būti strategas. Amerikiečių pitbulterjerai bei amerikiečių Stafordšyro terjerai Amerikos temperamento testų bandymuose surenka tiek pat ar net daugiau balų, negu vidutinybės bei „tradiciniai“ šunys, laikomi „geriečiais“.
Visi šunys esant tam tikroms aplinkybėms gali kandžiotis. „Kovinė“ praeitis paliko žymę kai kurių pitbulterjerų charakteryje. Selekcijos metu palaipsniui trynėsi bendravimo signalai, taip įprasti šunų pasaulyje. Gali būti, dėl to kovinių šunų ritualinis bauginantis elgesys yra nepakankamai išvystytas. Ten, kur kitos veislės šuo pasitenkins savo viršenybės demonstravimu, kovinis šuo puls peštis. Kartais šuo gali bandyti žmogui išaiškinti savo taisykles „šunų kalba“. Prisimenant kai kuriuos ypatumus (ritualinio bauginimo nebuvimą), galima suprasti netikėto puolimo prieš šeimos narius schemą. Tokie atvejai reti, bet jų pasitaiko. Greičiausiai kai kurie individai tokį elgesį paveldi.
Šių veislių atstovai, ypač amerikiečių pitbulterjerai, demonstruoja gana aukštą agresiją kitiems šunims - ją sumažinti padeda ankstyva socializacija. Deja, pitbulterjeras, net jei būdamas jaunas su kitais šunimis elgėsi draugiškai, po brandos gali tapti agresyvus. Tiesa, tokio dalyko kaip „kovinis genas“, kuris lyg ir turėtų lemti, ar šuo bus agresyvus kitiems šunims, ar ne, nėra aptikta.
Būdinga pitbulterjerų savybė yra geimas, į kurį atsižvelgiant jie ir būdavo veisiami. Geimas - tai didelis noras baigti pradėtą darbą. Ši savybė reiškia, kad šuo nemes užduoties (nesvarbu, ar tai kruvina kova ringe, ar svorio tempimas) nepaisydamas traumų, skausmo ar išsekimo. Tai nereiškia agresijos ir neturi su ja nieko bendro - tiesą sakant, nestabilus, pernelyg agresyvus šuo kovai gali netikti. Veisimui kartais būdavo atrenkamas net kovą pralaimėjęs, tačiau stiprų geimą turintis šuo.
Paplitusi klaidinga nuomonė, kad pitbulterjerų tipo šunys yra geri sargai ir apsauginiai. Žinoma, tinkamai socializuotas ir dresuojamas, gero specialisto ruoštas pitbulterjeras gali būti puikus ir grėsmingas apsauginis - tačiau apsaugai skirtos veislės atstovas su šia užduotimi susitvarkys žymiai geriau ir patikimiau. Geras apsaugos šuo turi būti atitinkamai dresuojamas - tai sunkus darbas ir netgi prabanga.
Amerikiečių pitbulterjerai (UKC): Pitbulterjerą geriausiai apibūdina jėga, patikimumas ir džiaugsmas gyvenimu. Ši veislė trokšta įtikti ir turi daug entuziazmo. Amerikiečių pitbulterjeras yra puikus šeimininkas, jis pasižymi meile vaikams. (...) Amerikiečių pitbulterjeras nėra geriausias pasirinkimas ieškant apsaugos šuns, nes augintinis bus ypatingai draugiškas net su nepažįstamais žmonėmis. Į žmogų nukreipta agresija veislei nebūdinga ir labai nepageidautina.
Amerikiečių Stafordšyro terjerų, Stafordšyro bulterjerų, amerikiečių pitbulterjerų selekcija nevykdyta atrenkant žmonėms agresyvius šunis. Netgi genetinis šių šunų pagrindas netinkamas formuoti apsauginį šunį. Pitbulterjerų atrankoje niekada nebuvo „testavimo“ ar panašių atrankos būdų, padedančių išrinkti šunis, pasižyminčius apsauginėmis savybėmis. Dėl gynybinių gebėjimų veistos kitos veislės.
Stafordšyro bulterjerai (FCI): Elgesys ir Temperamentas: tradiciškai nesutramdoma drąsa ir atkaklumas. Labai protingas ir meilus, ypač su vaikais. Drąsus, bebaimis ir visiškai patikimas.
Bulterjerai (FCI): Nors užsispyręs, ypač geras su žmonėmis.
Pitbulterjerų tipo šunys gali turėti tam tikrų genetinių ligų, kurias lengva aptikti tyrimais ir joms užkirsti kelią. Pavyzdžiui, klubo sąnarių displazija, kuria kenčia apie 24,1% pitbulterjerų. Taip pat pasitaiko odos, skydliaukės bėdų, širdies ligų.
Genetinės ligos ir paveldėjimo modeliai
Nors pitbulterjerai garsėja kaip sveika veislė, pasitaiko šunų, kuriuos kamuoja tam tikros problemos. Nors konkrečių skaičių ar rizikos grupių šioje veislėje nustatyti nėra lengva, tyrimai leidžia identifikuoti tam tikras genetines ligas.
Ataksija
Tai neurologinė liga, kuriai būdingas valingo raumenų judėjimo sutrikimas. Simptomai gali pasireikšti nuo 3 mėnesių iki 2 metų amžiaus. Liga lemia kūno raumenų sunykimą, todėl šunys praranda koordinaciją ir negali vaikščioti. Paveldėjimo modelis - autosominis recesyvinis. Remiantis kai kuriais duomenimis, JAV ir Prancūzijos stafų tarpe apie 40-50% buvo nešiotojai. Tai reiškia, kad net ir sveiki nešiotojai gali perduoti genetinę riziką palikuonims.
Cerebelinė atrofija
Ši liga, galinti prasidėti nuo 3-5 metų amžiaus, pasireiškia smegenėlių atrofija. Paprastai šunys eutanazuojami, kai nebegali vaikščioti. Liga paveikia vestibulinius smegenų sistemos funkcijas, todėl šuniui tampa sunkiau vaikščioti, jis tampa gremėzdiškas, praranda koordinaciją.
Cistinurija
Tai sutrikimas, susijęs su amino rūgščių transportavimu inkstuose, dėl ko gali formuotis akmenys inkstuose bei šlapimo pūslėje. Simptomai gali apimti dažną šlapinimąsi, kraują šlapime, įtampą šlapinantis. Kai kuriais duomenimis, nešiotojų yra 20,51%, o genetinė rizika - 2,56%.
Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)
Šis sutrikimas pasireiškia regos sutrikimu, kuriam būdinga tinklainės degeneracija. Sukelianti mutacija aptikta amerikiečių pitbulterjerų veislėje. Pirmiausia dėl kūgelių degeneracijos prarandama rega dienos šviesoje. Pakitimai pastebimi 3-6 mėnesių amžiaus šuniukams, o sulaukus vienerių metų rega jau būna prarasta.
Daugiažidinė tinklainės displazija (MPD)
Ši liga, pirmiausia aptikta tarp amerikiečių Stafordšyro terjerų, yra autosominis recesyvinis sutrikimas. Nešiotojai sudaro mažiau nei 1%. Liga pasireiškia tinklainės irimo ir plonėjimo požymiais. Tipiškai liga progresuoja greitai ir baigiasi jauno šuns aklumu.
Oftalmoplegija ir tinklainės degeneracija (CMR1)
Tai autosominis recesyvinis sutrikimas, pasireiškiantis regos sutrikimu. 11-16 savaičių amžiaus šuniukai gali turėti pokyčių tinklainėje. Liga paprastai diagnozuojama iki 4 mėnesių amžiaus šuniukams, o pokyčiai progresuoja lėtai.
Širdies anomalijos
Nors ne visos širdies anomalijos yra paveldimos, kai kurios gali būti susijusios su genetika. Šunims gali pasireikšti įvairios širdies ligos, kurios gali turėti įtakos jų gyvavimo trukmei ir kokybei.
Šunų įkandimų statistika ir prevencija
Kasmet šunys įkanda apie 4,5 milijono žmonių visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skelbia, kad šunys dažniausiai įkanda vaikui žaidžiant su šunimi ar tiesiog būnant greta jo (28% atvejų). 14% šuns įkandimų įvyksta tuomet, kai vaikas prasilenkia su šunimi, 10% - vaikui šunį glostant, o 8% - kai vaikas šunį erzina. Deja, aplinkybės nėra žinomos net 26% atvejų.
Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, atvejai, kai šunys įkando žmonėms, sudaro net 78% visų gyvūnų įkandimų atvejų Lietuvoje. Kasmet, taip pat ir 2013 m., skaičiuojama virš 5000 šunų įkandimų, iš kurių apie 25% sudaro įkandimai vaikams iki 15 metų amžiaus.
Gulėjimas ant žemės šunis provokuoja pulti, todėl geriau atsistoti.
Šunų veislių skirstymas į kovines ir pavojingas, remiantis tik išvaizda, neturi mokslinio pagrindo ir nesumažina šunų įkandimų. Veiksmingiausia pavojingų šunų kontrolė, kuri sumažintų įkandimų skaičių, yra teisinės atsakomybės įgyvendinimas už konkretaus šuns konkrečią pavojų sukėlusią elgseną jo savininkui, o ne šuniui dėl jo išvaizdos.
Atsakingos institucijos turėtų imtis priemonių nustatyti pavojingą šuns elgseną, kol jie dar neapkandžiojo žmonių, ir įpareigoti šuns savininką keisti šuns elgseną, taikant jam įvairius apribojimus, pavyzdžiui, draudimą vedžioti šunį visuomenės lankomose vietovėse ir pan.
Daugelis šunų ekspertų - veisėjų, dresuotojų, prižiūrėtojų, veterinarų, prieglaudų personalo ir kitų - sutinka, kad veislės identifikavimui naudojami išoriniai požymiai yra itin klaidingi ir nepatikimi, todėl bet kuris šuo gali būti klaidingai priskirtas prie „pavojingo“ šuns mišrūno.
Pagrindinis siūlymas - atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį priskirti jų savininkams, kurie ir yra šios problemos pagrindinis šaltinis. Taip pat siūloma reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises.
Šunų skirstymas pagal jų pavojingą elgseną, bet ne pagal „pavojingai“ atrodančią išvaizdą, sudarytų ženkliai didesnes galimybes mažinti kasmet apkandžiojamų žmonių skaičių.
Reglamentavimas ir teisės aktai Lietuvoje
Lietuvoje tam tikros šunų veislės skirstomos į kovines ir pavojingas. 1999 m. Klaipėdą sukrėtė 10 metų berniuko Juliaus drama. 2015 m. rugsėjo 29 d. Klaipėdos AVPK Klaipėdos rajono policijos komisariate užregistruotas tarnybinis pranešimas apie tai, kad rugsėjo 20 d. Klaipėdos rajono Kairių kaime klaipdietę I. 2003 m. birželio 27 d. 2013 m. kovo 26 d. Anykščiuose agresyvaus šuns dantis pajutęs M. A.
Praėjusiais metais buvo priimtas pataisytas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuriame daugiausia diskusijų sukėlė punktas, draudžiantis laikyti daugiabučiuose pavojingus šunis ir jų mišrūnus. Paskelbus apie naująjį draudimą kovinių bei pavojingų šunų šeimininkams primygtinai rekomenduota užsiregistruoti savo savivaldybėse iki šių metų sausio - kol pradės galioti visas įstatymas.
Neaišku, ką daryti tiems, kurie tik įtaria, jog augintinis galbūt turėjo pavojingoms veislėms priskiriamus tėvus. Jei tokie žmonės gyvena daugiabutyje, pamėginę išsiaiškinti augintinio kilmę, jie gali netekti teisės jį laikyti, o nesiaiškindami - būti įskųsti pikto kaimyno ir sulaukti pareigūnų vizito.
Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, galima išskirti dvi šunų grupes, kurioms taikomas skirtingas reglamentavimas: pirma grupė - pavojingi šunys, antra grupė - koviniai šunys, kovinių šunų mišrūnai ir pavojingų šunų mišrūnai. Antrai grupei priskirtini šunys (koviniai) draudžiami tiek daugiabučiuose, tiek privačiuose namuose, tiek visoje Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m.
Asmenims, kurie laiko tokius šunis be Savivaldybės leidimo, gresia atsakomybė už neteisėtą laikymą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą - bauda nuo 400 iki 600 Lt su gyvūnų konfiskavimu. Nuo 2013 m. liepos 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė leidimų pavojingų šunų laikytojams, laikantiems pavojingus šunis daugiabučiuose namuose, nebeišduoda. Jei bus nustatyta, kad pavojingas šuo laikomas be leidimo, gyvūno savininkui grės atsakomybė - bauda nuo 200 iki 400 Lt su gyvūno konfiskavimu ar be konfiskavimo.
Kaip nustatyti mišrūno veislę? Atsižvelgiant į sąvokas, kad gyvūnas galėtų būti priskirtas konkrečiai iš šių gyvūnų kategorijų, turi būti žinoma jo kilmė. Tačiau, kaip patvirtino neseniai atliktas mokslinis tyrimas Floridos universitete, veislės identifikavimui naudojami išoriniai požymiai yra itin klaidingi ir nepatikimi.
JAV Baltieji Rūmai pasisako PRIEŠ veislių draudimus: „2000 metais Ligų Kontrolės ir Prevencijos Centrai peržiūrėjo dvidešimties metų statistinius duomenis apie šunų įkandimus ir žmonių mirtis JAV. Nustatyta, kad mirtini užpuolimai sudaro tik labai nedidelę šunų įkandimų žmonėms dalį ir kad yra iš esmės neįmanoma apskaičiuoti įkandimų koeficientą, taikytiną specifinėms veislėms. Ligų Kontrolės Centrai taip pat pastebi, kad žmonių, linkusių išnaudoti šunis, veislių draudimai nuo to neatbaido - kai priimamas draudimas, jie tiesiog persimeta naujų, neuždraustų veislių pusėn. Ir paprasčiausias faktas - bet kokios veislės šunys gali tapti agresyvūs, jeigu jie tokiais auginami, tyčia ar ne.“
Atsakingas šeimininkavimas ir auklėjimas
Šuns elgesys negali būti vertinamas be žmonių, nes į visas situacijas šuo patenka dėl jo savininko kaltės. Pagrindinis mūsų siūlymas - atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį priskirti jų savininkams, kurie ir yra šios problemos pagrindinis šaltinis.
Šunų veislių skirstymas į pavojingas pagrįstas tik baime dėl tokios veislės išvaizdos. Bandymas kontroliuoti šunis priskiriant juos prie „pavojingų“ pagal veislę ir išvaizdą, teigiant, kad tai sumažins šunų įkandimų problemą, nėra pagrįstas jokiais tokio įstatymo veiksmingumo faktais.
Daugelis šalių elgiasi humaniškai ir nediskriminuoja gyvūnų. Pavojingų veislių sąrašas turėjo būti labai kruopščiai suderintas su kinologais. Kitose šalyse, jei tokie sąrašai ir egzistuoja, jie labai skiriasi nuo mūsiškio.
Šunų dresūros mokyklos „Dresuok šunį“ įkūrėja Daiva Gapsevičiūtė teigia: „Pavojingų veislių šunys tiesiog turi labai stiprų charakterį. Todėl šeimininkas taip pat turi būti stipraus charakterio. O problemos atsiranda, kai šuo yra stipresnis už šeimininką.“ Dažniausiai tai yra šeimininko nesusitvarkymas, nežinojimas, ką daryti konkrečioje situacijoje. Tiesiog leidimas ardytis, draskytis. Kol šeimininkas nepaaiškina šuniui, kad taip elgtis negalima - šuo galvoja, kad viskas čia gerai.
Moteris pastebi keistą dresūros suvokimą - į dresuotojus kreipiasi praktiškai tik didelių šunų savininkai. Mažą šunį juk sutvarkysi. Tačiau tai netiesa - net ir mažas šuo gali turėti rimtų elgesio problemų, jei nėra tinkamai auklėjamas.
Svarbu suvokti, kad šunys labiausiai reaguoja į emocijas, ne į žodžius. Todėl šunis veikia šeimininko pyktis. Kalbant apie pavojingų veislių šunis, dresuotoja prisimena, jog į ją kreipėsi šeima, bijanti gyventi viename bute su savo mažučiu pinčiu. Pagalvokime - Jorkšyro terjeras. Juk jis toks mielas mažas šuniukas! O jei Parsono terjeras - jis dar ir baltas! Vau! Štai čia jėgų persvara ir nusvyra į šuns pusę. Iš to gimsta problemos.
Dauguma žmonių dresuoja savo šunis apsaugai, bet retai išmoko juos nesielgti agresyviai. Svarbiausia mokant apsaugos šunį yra saugumas ir efektyvumas, ir jei jūs nežinote ką darote, eikvojate savo laiką ir galbūt kuriate tiksinčią laiko bombą. Labai paprasta turėti „apsaugai dresuotą šunį“, kuris nėra saugus vaikams ar svečiams namuose. Tikras apsaugos šuo turi žinoti, kada kandimas nėra tinkamas, ir sugebėti save kontroliuoti.
Mokant šunį tik kandimo pagal komandą yra sunki dalis. Aš mokau žmones, kaip dresuoti šunis nebūti agresyviais. Aš mokau žmones, kaip mokinti šunis pasitikėjimo ir socialinių įgūdžių, kad jie būtų geri šeimininkai ir neagresyvūs netinkamomis formomis.
Šunims reikalingos nervų sistemos iškrovos. Kai šeimininkas šuniui rodo, kaip tą iškrovą gauti (pvz., pereiti į puolimą), tai tampa įpročiu, kurio praktiškai neįmanoma atsikratyti. Kol šuniukas mažas, jį galima kontroliuoti, o bręsdamas klausimus jis pradeda spręsti ir pats.
Pitbulterjerų tipo šuns energija turi būti „nutekinama“ tinkama linkme. Jie neturi būti skatinami pulti praeivius. Jei tokio šuns socializacija su kitais žmonėmis bus nepakankama (kai šuo ilgai laikomas uždarytas) ar nepavykusi, jis žmonių bijos ir dėl to taip pat gali juos pulti.
Neteisinga teisti pagal išvaizdą. Bandymas nustatyti šuns mišrūno kilmę pagal tam tikrų, „pavojingoms“ priskirtų veislių standarto požymius gali baigtis tragiškai daugeliui mylimų ir draugiškų žmonių augintinių. Toks įstatymas yra ne gyvūnų gerovės įstatymas, o žiauraus elgesio su niekuo dėtais gyvūnais skatinimas, nes tik dėl to, kad šunys savo išvaizdoje turės tam tikrą požymį, jie galės būti tiesiog atimti ir nužudomi.
tags: #pitbulio #ir #stafordsyro #veisliu #misrun