Kelionė į Altajaus slėnius: tyrinėjant Turgusuno upę
Pasiruošimas žygiui: Turgusuno upės paieškos
Sausas kėnio stuobrys, išlindęs iš dvimetrinių žolių, sminga į žvaigždėtą nakties dangų. Ant jo pilkos aptrupėjusios žievės virpa laužo šviesos atšvaitai. Ugnyje traška ir šaudo to paties kėnio šakos, žerdamos gausybę kibirkščių, lekiančių tiesiai aukštyn ir susiliejančių su žvaigždėmis. Žengiu porą žingsnių iš šviesos rato į šoną. Taip, kad stuobrio galas rodytų į Šiaurinę. Fosforuota kompaso rodyklė pasisukioja, pavirpa ir nukrypsta beveik tiesiai į sausuolį. Vadinasi, deklinacija nežymi. Kompasu bus galima visiškai pasitikėti, kol prieisime vietovę, nuo kurios prasideda mūsų žemėlapis. Rąstigalis, plumptelėjęs šalia laužo į išmintą žolę, nutraukia mano mintis. Pranas, numetęs storesnį kėnio gabalą, vėl eina į tamsą. Keli skardūs, upės šniokštimą nustelbiantys kirvio smūgiai - ir antras rąstas krinta prie mano kojų. - Užteks, ir taip smarkiai užpleškinom, - Levas padeda Pranui suguldyti rąstus ant laužo. Liepsna prigęsta, šviesos ratas susiaurėja, Jonas, sėdintis atokiau nuo laužo ir kažką įnirtingai krapštantis iš savo bato, dingsta tamsoje. Frenkas triūsia apie ugnį saugodamas, kad pasviręs rąstigalis neapverstų puodų. Šviesos ratas išsiplečia, atsimuša į neišmindžiotus žolynus aikštelės pakraščiuose, apšviečia styrantį kėnio stuobrį, ir mes pamatome, kad jo apačia apanglėjusi. Aplinkui iš žolių kyšo krūvos suvirtusių jo giminaičių. Kažkada čia praūžė miško gaisras. Taigi, sėdime "drebulinėje duobėje" - taip Pietų Sibire vadina tokias vietas. Už kelių žingsnių šniokščia Baltoji Ulba - čia pats jos aukštupys.
Visą dieną brovėmės per žoles, lanksvų ir sausmedžių brūzgynus, bridome upės vaga, slidinėdami ant šlapių akmenų. Nusiplūkėme atsakančiai. Turistiniai batai, išklypę nuo drėgmės, vos laikosi ant kojų. O kiek nuėjome, tik upė žino. Tikslaus šių vietų žemėlapio neturime. Tiesa, pietuose pro kėnių ir maumedžių viršūnes melsvo ūko gaubiami prasimuša kalnagūbrio kontūrai. Baltoji... Nemažai Altajaus upių vardų prasideda šiuo žodžiu. Ir ne vien spalvą jis reiškia. Jame girdisi putojančio vandens šėlsmas, vartomų akmenų bildėjimas, krioklių dundesys. Ne veltui kadaise caro persekiojami rusų sentikiai ieškojo legendinės Baltųjų vandenų šalies. Dabar savos baltavandenės šalies ieškome mes. Tiktai ne legendinės, o tikros. Mums rūpi slenkstėtos upės, kurių putoto vandens dar neskrodė turistų plaustai, nedužo į akmenis baidarės, o stačiuose krantuose nesurasite ne tik laužavietės, bet ir apskirtai jokių žmogaus lankymosi pėdsakų.
Jau rudenį kitų metų atostogoms pasirinkę Altajų, iš pradžių galvojome leistis plaustu Ubos upe. Tačiau sužinojome, kad ten, norint nuleisti plaustą į vandenį, gali tekti stovėti panašių į mus vandens mėgėjų eilėje. Tai mums visai netiko. Ir tada žemėlapyje krito į akis (o paskui ir į širdį) Turgusunas, prasidedantis, kaip ir Uba, pačiuose Ivanovo kalnagūbrio rytuose, bet tekantis priešingon pusėn, į pietus, link Buchtarmos. Aišku, rizikinga pradėti pažintį su Altajumi nuo nežinomos upės, bet kadangi mes buvome vienodai gerai pasiruošę tiek praplaukti, tiek praeiti Turgusuno kalnagūbrius pėsčiomis visi karštai pritarė mano pasiūlytam maršrutui. Nešulinio maratono mėgėjas Levas net apsidžiaugė, kad žvalgydamas upę galės daugiau pakulniuoti su kuprine negu stovėti prie plausto vairo. Be to, ėjimas pėsčiomis žadėjo mums daugiau progų susipažinti su Altajaus gamta.
Pirmieji žingsniai ir gamtos grožis
Ryto vėsa išpūtė mus su Pranu iš lengvos parašiutinio šilko palapinės. Palapinė perpučiama, miegmaišiai ploni, sugulėti, pradeginti nesuskaičiuojamų žygių laužų. O lauke vos keli laipsniai šilumos. Tad ir kėlėmės su pirmu saulės spinduliu, švystelėjusiu į mūsų "drebulinę duobę" per žolėtą kalno keterą. Aukštoje rasotoje žolėje sutvisko pirmieji Altajaus "brangakmeniai". Saulė kilo greitai, ir spalvos mainėsi, mirgėjo. Skaidrų kalnų krištolo spindėjimą rasos laše keitė rausva granato šviesa, šią - ryškiai geltonas citrino spindesys, po keliolikos sekundžių sušvitęs ramiu smaragdo žalumu, kuris savo ruožtu greitai virto sodriai mėlynu safyru. Ir spalvų gama baigėsi vėl kvarco šeimos atstovo ametisto blausiai violetine šviesa. Kaip pakerėti ilgai žvelgėme į saulėtekį iš mus supančios žolių jūros dugno.
Paskui Pranas prisiminė šaltį, pasipurtė ir čiupo kirvį. Aš sustūmiau į krūvą dar šiltus vakarykščio laužo nuodėgulius, pakišau po jais smulkių kėnio šakelių ir užžiebiau degtuką. Šakelės suspragsėjo, melsva dūmų sruogelė nuvingiavo tiesiai aukštyn, žadėdama mums giedrą dieną. Virpėdami nuo šalčio, pilame sau ant veido, ant krūtinės geliantį, bet minkštą, iš tirpstančių sniegynų atplaukusį Baltosios Ubos vandenį. Iš karto dingsta visi miegai ir vakarykštis nuovargis. Tačiau neilgam. Vos tik užsivertę ant pečių savo nešulius įžengiame į žolių džiungles, nuo lapų, stiebų ir stambių žiedynų ant mūsų pasipila šaltas dušas. Po keleto minučių tik nugaros po kuprinėmis lieka sausos, bet ir jos greitai sudrėksta nuo prakaito. Priekyje einantis Pranas užkliūna už tokio apdegėlio, griūdamas kakta tvoja į kitą, sunki kuprinė užvirsta jam ant galvos, o ant nugaros užvirstu aš su dar sunkesne kuprine. Bet nieko, atsikeliame ir kulniuojame toliau.
- Kurių galų tu čia mane atitempei?! Gulėčiau dabar kur nors pliaže, alų gurkšnočiau... Visai nesiruošiau čia važiuoti, ir še tau... - Neburbėk, surišę tavęs neatvežėme, - neiškenčiau. Pranas tyli. Jis per daug gerai pažįsta Levą, kad kreiptų dėmesį į jo niurzgimą. Toks jau Levo įprotis: niurzgėti visur ir visada. O eina Levas puikiai, į kalną gali užbėgti kaip maralas. - Susidėjai su tokiais, tai jau viskas. Frenkui sunkiausia. Jis naujokas mūsų kompanijoje. Tačiau ištvermės ir kantrybės galima jam pavydėti. Eina savo lėtu žemaitišku žingsniu paskutinis, dažnai atsilieka.
Susitikimas su vietiniais ir gamtos stebuklai
Netikėtai iš žolių pasigirsta žmonių balsai. Čia dabar kas? Po minutės atsiduriame ant tako, einančio skersai mūsų judėjimo krypties. - Sveiki, na ir apsikrovę gi jūs! Kur tempiate tokias naštas? - išnyra į taką pora vyrų su pailgomis fanerinėmis dėžėmis ant nugarų. - Jums ką, galvoje negerai! Be šautuvo į patį meškų knibždėlyną! - Na, žiūrėkit... - Tave, Levai, tai jau tikrai pirmą sudraskys. Kaip didžiausią! - Reikalingi mes toms meškoms, - numoja ranka Jonas, sėdėdamas įsikinko į kuprinės diržus ir sunkiai atsistoja.
Vos įžiūrimas takelis, skęstantis žydinčių, už Levą aukštesnių žolynų jūroje, kyla į viršų. Kairėje liko Baltosios Ubos slėnis. Žemai dešinėje šniokščia vienas jos intakų. Įkalnė statėja. Prakaitas užpila akis ir dideliais lašais kapsi nuo nosių. Kas dešimt minučių sustojame atsikvėpti. Kramtome tonizuojančios čeremšos - meškinio česnako - laiškus. Jie šiek tiek mažina nuovargį. Aplinkui tarp retų, žaibo apskaldytų maumedžių visu savo grožiu driekiasi, mirga vaivorykštės spalvomis aukštažolė Altajaus pieva. Raudonuoja ožrožės, supasi mėlyni pentiniai, išdidžiai laiko iškėlę savo didžiulius balkšvus skėčius šventagaršvės ir barščiai, geltonuoja aguonos, ir dar šimtai mums nepažįstamų žolių susipina į šį nuostabų Altajaus kilimą. Jei nereikėtų skubėti ir tempti sunkių kuprinių, galėtum ištisomis valandomis gėrėtis iki pat melsvo horizonto besidriekiančiais margaspalviais šlaitais, kol nuo visų spalvų apraibtų akys, o nuo kvapų apsvaigtų galva. Bet mes, savo prakaito kaina patyrę, ką reiškia skverbtis per šių grožybių brūzgynus, stengiamės kuo staigiau pakilti aukštyn, kad nuo jų išsivaduotumėm.
Mums iš dešinės tekančio upelio vaga kyla dar greičiau, negu mes. Tik ką šniokštęs kažkur žemai tarpeklyje, dabar jis kriokliais riaumoja visai čia pat, šalia tako. Dar apie kilometrą takas raizgosi pakrante, čia priartėdamas prie vandens, čia nutoldamas šlaitu aukštyn. Pagaliau įsidrąsinęs jis peršoka per jauną, ką tik iš ledyno gimusį upelį ir dingsta žolėje. Čia kažkada buvo kedro riešutų rinkėjų stovykla. Sustojame pietų gražioje aikštelėje po storu kedru. Deja, kankorėžių nesimato: šiemet nederliaus metai. Kertame iš Lietuvos atsivežtą skilandį su laukiniais raudonaisiais serbentais, tuo stengdamiesi priartėti prie altajiečių papročių.
Vaistinių augalų atradimai ir kalnų iššūkiai
Perėjus upelį, Prano žvilgsnis užkliūva už aukštų kažkokios žolės stiebų. Prieiname arčiau. Karpyti lapai, stiebų viršūnėse violetiniai jau apdžiūvę žiedai dar skleidžia malonų, šiek tiek panašų į šokolado kvapą. Maralo šaknis! Moksliškai - leuzėja. Daug girdėjome ir skaitėme apie šį brangų, gydančiomis savybėmis pasižymintį augalą, tačiau kad jis taip lengvai pasipainios mums po kojomis, tikrai nesitikėjome. Nelengva išrauti iš akmenuotos dirvos trumpą šakniastiebį su daugybe smulkių šaknelių. Tikra Altajaus sentikio barzda! Skonis kartokas, tad truputį pakramtę, likusias šaknis pasiimame vakaro arbatai ir vėl įsikinkome į kuprinių diržus. Traukiame per baigiantį išretėti kedryną vis stačiau aukštyn. Saulė krypsta prie laidos, kojos vis sunkiau kilnojasi, sūrus prakaitas graužia mašalų sukandžiotą veidą. Užtat kokia laimė, kai ant miško ribos po paskutiniu išsikerojusiu kedru galima nušveisti kuprines ir ištiesti pavargusius pečius.
Tiesiai prieš mus - žolėtas šlaitas, kairėje - uolingas tarpeklis. Toli dešinėje irgi panašūs vaizdai. Atsirėmėme į kalnagūbrį. Persiskiriame į dvi grupes: reikia surasti patogesnę perėją. Netikėtai kažkur dingsta nuovargis, kojos pačios neša šlaitu į viršų. Norisi bėgti ir bėgti nesustojant. Leuzėja! Taip, tai ji suteikė mums žvalumo ir jėgų. Paragavę maralo šaknies, mes patys virtome greitakojais kalnų maralais, galinčiais be nuovargio nubėgti dešimtis kilometrų. Besistebėdami tokiu nuostabiu per dieną nuvargintų kojų lengvumu vos nepražiopsojome po jomis sušmėžavusių rožinės rodiolos lapelių. To jau per daug vienai dienai! Rodiola rožinė, liaudiškai vadinama auksine šaknim, tikra brangenybė. Savo tonizuojančiomis savybėmis ji pralenkia ne tik leuzėją, bet ir ženšenį, eleuterokoką. Tačiau šios dienos atradimai dar nesibaigė. Frenkas, kasdamas auksinę šaknį, šalia jos užčiuopė kažką storą ir kietą. Tai buvo žmogaus rankos storio ir beveik pusmetrio ilgumo raudonoji šaknis. Jonas pirmasis akmeningame šlaite pastebėjo badano sąžalynus. Kuo aukščiau į kalną, tuo daugiau jo žaliai raudonų lapų. Priblokšti tokios retų ir vaistingų augalų gausybės (vėliau įsitikinom, kad jie jau ne tokie ir reti, kaip apie juos rašoma), vos nepamiršom, kad tuoj sutems.
Susigriebėm, kai saulė vakaruose palietė aukščiausias Ivanovo kalnagūbrio viršūnes. Puolame žemyn prie kuprinių. Žvalgybai į kairėje esantį tarpeklį vadovavęs Levas pranešė, kad tarpeklis ilgas, kelių pakopų. Juo, ko gero, bus galima pakilti iki keteros. Tad ir apsistojome tarpeklio pradžioje, ant auksinės šaknies prižėlusio upelio kranto. Upelio pradžia - čia pat už poros šimtų žingsnių šlaite prisiglaudęs sniego liežuvis. Rytoj mums reikės jį pereiti. Kairiau, dešiniajame upelio krante - akmeninis nuobyrynas, kur be perstojo šmižinėja ir švilpia švilpikai. Virš jo grėsmingai kabo apie šimto metrų aukščio stati vertikali, net kiek pasvirusi į mūsų stovyklos pusę akmeninė siena. Joje - tamsios urvų angos. Naktį kažkas vaikščiojo aplink palapinę. Pranas atsargiai išlindo laukan pasižiūrėti. Vos tik jam sukrebždėjus, sunkus šlepsėjimas nutilo. Šiltas, žiedų kvapais prisodrintas oras plūdo iš miškų ir pievų, pleveno palei uolų sieną aukštyn, neatnešdamas jokio įtartino garso.
Kėlimasis į viršukalnes ir didingas slėnio vaizdas
Saulės įšildytas akmenų upelis atgyja po mūsų kojomis. Smulkūs plokšti akmenukai čežėdami slysta vieni kitais, stambesni akmenys bildėdami lekia žemyn, išjudindami kaimynus. Kopiame tarpekliu aukštyn, išsiskleidę plačia grandine, kad nenuridentume vienas ant kito "gyvo" akmens. Saulė kepina be gailesčio, ir mes, įveikę pirmąją pakopą, apsipylę prakaitu, susėdame ant vėsa alsuojančio sniego liežuvio. Liežuvis ilgas, lėkštas, ir eiti juo gana malonu. Levas po truputį pradeda atgauti sportinę formą, įsibėgėja, ir netrukus lekia abu su Pranu priekyje visų dvimetriniais žingsniais. Stabteliu atsikvėpti, at-----------g------------------ręžiu atgal. Žemai po mumis balkšvai mėlyname tolyje plaukia taiga, aukštažolės pievos, ir tik ties palikta stovykla galima išskirti pavienius išsišakojusius kedrus ant miško ribos.
Iki pietų saulė išdžiovins rasotas žoles ir aukštikalnių akmenis. Pasibaigia sniegas, smulkia skalda ir reta žolyte padengtas tarpeklio dugnas vis lėkštėja ir netikėtai išplatėja, pavirsdamas į stačiašlaitį amfiteatrą. Jo viduryje telkšo ežeras. Ten, kur iš šlaitų nedideliais įdubimais į ežerą srūva drėgmė, priaugę žemučių storalapių auksinės šaknies stiebelių su rausvais žiedais.
- Jeigu čia perėja, tai aš - arklys, - pareiškia Levas, kai, užkilę stačiu cirko šlaitu, atsiduriame ant plokščios, vingiuotos kalnagūbrio keteros. - Na, na... Truputį pasportavot ir jau... Ne asilais, o ereliais turėtumėm jaustis, perkopę Ivanovo kalnagūbrį per pačią viršūnę. Tiesa, nuo čia jau prasideda žemėlapis, - Pranas sustoja, išsitraukia iš kišenės į polietileno paketą įkištą sulankstytą žemėlapį, nusisega nuo diržo kompasą ir, užlipęs ant artimiausios akmenų krūvos, išlanksto popierinę paklodę. Puolame visi prie Prano. Nuo aukščiausio keteros taško prieš mus atsiveria didžiulis slėnis, tiksliau, pats jo galas, dešinėje įsirėmęs į stačią uolų sieną. Tačiau labiausiai pritrenkia vaizdas anapus slėnio. Tarp uolų - cirkai ir karai, baltuojantys sniegu ir mėlynuojantys septynių ežerėlių akimis. Tirpstančio sniego vanduo, perpildęs ežerėlių dubenis, liejasi per kraštus, baltais upelių - krioklių siūlais srūva iš vieno ežero į kitą, o iš apatinio, paties didžiausio, galingai šniokšdamas lekia Didysis Turgusunas.
- Na, ereliai, pirmyn į neištirtus kraštus! Jau ne kartą mes su Pranu bandėme įkalbėti Frenką apsiauti normaliais guminiais batais, kuriuos jis velka ant kupros, bet jis atkakliai laikosi savo nuomonės. Akmenuotas, saulės išdegintas šlaitas vis stačiau svyra žemyn. Pavargusios nuo stabdymo kojos pradeda virpėti per kelius, neišlaikydamos kūno ir kuprinių svorio. O granito smaigalys iš anapus slėnio vis grėsmingiau stiebiasi virš mūsų galvų lyg kažkieno milžiniškas pirštas, įspėjantis ir grasinantis.
Iš pradžių neatrodė, kad nusileidimas bus sunkus. Pranas su lengvesne kuprine pasileido tiesiai žemyn. Frenkas ir Levas pasekė juo. O mes su Jonu, būdami labiausiai apsikrovę, nutarėme eiti įstrižai šlaito pirmyn, link pirmojo medžių guoto žemiau palei upę. Apie trečdalį aukščio praradome smagiai žingsniuodami smulkia skalda ir šiurkščia žole apaugusiu šlaitu. Dabar gi šlaitas pastatėjo tiek, jog žengiant kiekvieną žingsnį reikia žiūrėti, kur statai koją, kad nepradėtum slysti žemyn. Tokiu tempu iki saulės laidos nepasieksi slėnio apačios! Mūsų laimei, truputį kairiau šlaite pasirodo stačių uolų sienelė. Ropojame prie jos. Keturiomis, vilkdami paskui save kuprines - kitaip išsilaikyti neįstengiame. Uolos - mūsų išsigelbėjimas. Tokiu būdu įkėbliname į įlomę šlaite, kurios dugnas šiek tiek lėkštesnis negu visas kalno šlaitas. Pasileidžiame įlome žemyn palei mažytį upeliūkštį, prižėlusį auksinės šaknies, ir... pakimbame virš krioklio. Upeliukas krinta statmenai žemyn 15 metrų, ištikšdamas smulkiais lašais į uolas. Toliau kelio nėra. Ko gero teks griebtis virvių ir uolų kablių.
Šventasis Arunijus pasakoja istorija kas buvo kai jį prispyrė reikalui
tags: #vaga #skersai #dirvos #vandeniui #nubegti