Invaziniai augalai Žemaitijos nacionaliniame parke

Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje aptinkama keletas invazinių augalų rūšių, kurios kelia grėsmę vietinei gamtai. Tarp jų - Sosnovskio barštis, gausialapis lubinas, kanadinė elodėja, raukšlėtalapis erškėtis, vėlyvoji ieva, uosialapis klevas, varpinė medlieva, ilgakotis lakišius ir kanadinė rykštenė. Šie augalai, kilę iš kitų regionų, sparčiai plinta, išstumia vietines rūšis ir keičia gamtines buveines.

Invazinių augalų rūšys ir jų ypatybės

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi)

Sosnovskio barštis yra Salierinių šeimos daugiametis augalas, siekiantis 2,5-3,5 m, o kartais net 4,5 m aukštį. Jo liemeninė šaknis yra stora, iki 10 cm skersmens, dažnai šakota. Stiebas briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Lapai stambūs, plunksniški, su stambiai dantytu kraštu. Žiedai susitelkę stambiais sudėtiniais skėčiais, vainiklapiai balti arba vos rausvi. Vaisius - skeltavaisis.

Kilmė ir paplitimas: Sosnovskio barštis kilęs iš centrinio ir Rytų Kaukazo. Paplitęs Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje jo plotai siekia apie 10 tūkstančių hektarų. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje daugiausia aptinkamas Platelių miestelyje, o didžiausi plotai yra Kruopių kaime, šalia parko. Kitur pasitaiko pavienių augalų.

Grėsmės: Šiose vietose, kur pradeda augti Sosnovskio barštis, ženkliai sumažėja biologinė įvairovė, išnyksta vietinės augalų rūšys. Sparčiai augdamas ir formuodamas didelius sąžalynus, jis nustelbia kitus augalus.

Kontrolė: Pavienius augalus rekomenduojama iškasti arba nukirsti šaknis. Galima arti laukus, kuriuose auga barščiai, arba naudoti herbicidus. Siekiant stabdyti plitimą, augalus būtina pjauti iki sėklų subrandinimo. Naikinant būtina naudoti individualias apsaugos priemones.

Vizualizacija: Sosnovskio barščio augalo nuotrauka su jo charakteristikomis (aukštis, lapai, žiedynas).

Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus)

Gausialapis lubinas yra daugiametis, 60-110 cm aukščio augalas su storomis šaknimis. Žiedai dažniausiai mėlyni ar violetiniai, sukrauti į kekes. Žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos. Iš žiedų susiformuoja vaisiai - ankštys su sėklomis. Vienas augalas gali išbarstyti daugiau nei 5 tūkstančius sėklų, kurios išlieka daigios daugelį metų.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs vakarinėje Šiaurės Amerikos dalyje. Į Europą atvežtas 1826 m., auginamas kaip dekoratyvinis augalas, pašaras ar dirvožemio gerinimo priemonė. Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjęs aptiktas 1931 m. Labiausiai paplito XX a. pabaigoje. Dabar lubinai paplitę visoje šalyje, sudaro didelius sąžalynus. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausiai paplitęs pievose, šlaituose, pamiškėse.

Grėsmės: Gausialapis lubinas sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, todėl keičia dirvožemį. Plotuose, kuriuose jis įsiveisia, išnyksta vietiniai, konkurencijai neatsparūs augalai.

Kovos būdai: Augalai šienaujami (kad nesubrandintų sėklų) ir iškasami.

Vizualizacija: Gausialapio lubino augalo nuotrauka su jo būdingais žiedynais ir lapais.

Kanadinė elodėja (Elodea canadensis)

Kanadinė elodėja yra daugiametis, visiškai paniręs vandens augalas, kurio stiebas gali užaugti iki kelių metrų ilgio. Lapai tamsiai žali, peršviečiami, po 3 susitelkę menturiais. Žiedai šviesiai violetiniai arba balti, iškylantys ant ilgų žiedkočių. Augalas nesubrandina sėklų, nes auga tik moteriškieji individai. Dauginasi vegetatyviniu būdu stiebo dalimis ir pumpurais.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėta auginti kaip akvariuminis augalas XIX a. pirmojoje pusėje, vėliau pateko į vandens telkinius ir išplito. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje - gana dažna, aptinkama ežeruose, grioviuose, kūdrose.

Grėsmės: Sąžalynus sudarančios kanadinės elodėjos užgožia vietinius smulkius vandens augalus.

Kontrolė: Augalėdės žuvys padeda mažinti kanadinių elodėjų gausumą mažuose telkiniuose. Kūdruose ir kituose dirbtiniuose vandens telkiniuose augalus galima mechaniškai išgraibyti.

Vizualizacija: Kanadinės elodėjos augalo nuotrauka, iliustruojanti jos augimą vandenyje.

Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa)

Raukšlėtalapis erškėtis yra Erškėtinių šeimos krūmas, galintis užaugti iki 2 m aukščio. Stiebai statūs, gausiai dygliuoti ir plaukuoti. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 5-9 labai raukšlėtų lapelių. Žiedai kvapūs, stambūs (6-8 cm skersmens), pavieniai arba kekėse. Vainiklapiai raudonai violetiniai, rausvi, kartais balti. Žydi nuo gegužės iki vėlyvo rudens.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Rytų Azijoje. Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjęs aptiktas 1931 m. Labiausiai išplito XX a. antrojoje pusėje, naudojant šlaitams apželdinti ir smėlynams sutvirtinti. Dabar paplitęs visoje šalyje, ypač pajūrio kopose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje - gana dažnas, aptinkamas pakelėse, šlaituose, pamiškėse.

Grėsmės: Neigiamai veikia vietinius augalus, gyvūnus ir buveines, mažina vietinių rūšių įvairovę.

Kontrolė: Naikinimas ir kontrolė yra labai sudėtinga. Pavienius krūmus galima iškasti. Nukirtus ar nupjovus, augalai ima auginti šakniastiebius ir plisti.

Vizualizacija: Raukšlėtalapio erškėčio krūmo nuotrauka su jo būdingais lapais ir žiedais.

Vėlyvoji ieva (Padus serotina)

Vėlyvoji ieva yra Erškėtinių šeimos medis, užaugantis iki 10-20 m aukščio, arba krūmas. Žievė tamsiai ruda. Lapų viršutinė pusė tamsiai žalia, blizgi. Žiedai balti, kvapūs, susitelkę siauromis kekėmis. Vaisius - kaulavaisis, sunokęs būna juodas, blizgus.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėta auginti XVII a. Lietuvoje natūralizavosi ir sparčiai plinta miškuose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje - reta, aptinkama Babrungėnuose, miško pakraščiuose.

Grėsmės: Didėjant vėlyvųjų ievų tankumui, mažėja rūšių įvairovė žolių, krūmų ir medžių ardose. Slopina vietinių medžių atsinaujinimą. Visose augalo dalyse yra ciano rūgšties, todėl nuokritos gali būti kenksmingos gyvūnams.

Kontrolė: Galima naikinti mechaninėmis priemonėmis - medžius nukirsti, išrauti kelmus ir jaunus augalus. Efektyviausias būdas - derinti chemines ir mechanines priemones.

Vizualizacija: Vėlyvosios ievos medžio nuotrauka, parodanti jo lapus, žiedynus ir vaisius.

Uosialapis klevas (Acer negundo)

Uosialapis klevas yra sparčiai augantis 10-20 m aukščio medis. Šakos plačiai išskleistos. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 3-7 lapelių. Žiedai vienalyčiai, smulkūs, žalsvai rausvi. Žydi nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėtas auginti XVII a. Dabar laikomas invazine rūšimi. Lietuvoje pradėtas auginti apie 1930 m., sulaukėjęs užregistruotas 1963 m. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje uosialapis klevas gana retas.

Grėsmės: Didžiausią grėsmę kelia paupiuose augantys uosialapiai klevai, kurie sudaro tankius sąžalynus ir išstumia vietines augalų rūšis. Žiedadulkės gali sukelti alergiją.

Kontrolė: Naikinimas kertant medžius netinkamas, nes jie sparčiai atželia. Patikimiausias būdas - su cheminėmis priemonėmis.

Vizualizacija: Uosialapio klevo medžio nuotrauka, pavaizduojanti jo lapus ir bendrą išvaizdą.

Varpinė medlieva (Amelanchier spicata)

Varpinė medlieva yra daugiametis krūmas, užaugantis apie 6-8 m aukščio. Lapai kiaušiniški, melsvai žali, dantytu pakraščiu. Žiedai balti, sukrauti kekėmis. Žydi gegužės mėnesį. Vaisiai - melsvai juodos uogos, sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėta auginti XIX a. pradžioje. Lietuvoje XX a. viduryje sodinta želdynuose. Paukščiai toli išnešioja sėklas, taip pat dauginasi šaknų atžalomis. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje varpinė medlieva reta.

Grėsmės: Sudaro tankius sąžalynus, keičia dirvožemio sudėtį, nyksta augalų rūšys, mėgstančios šviesias vietas, nustelbia kitus medžius.

Kovos būdai: Naikinimas kertant krūmus netinkamas, nes jie greitai atželia. Tinkamiausias būdas - derinti chemines ir mechanines priemones.

Vizualizacija: Varpinės medlievos krūmo nuotrauka su jo lapais ir uogomis.

Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa)

Ilgakotis lakišius yra vienmetis, gausiai šakotas augalas, siekiantis 10-150 cm aukštį. Lapai sudėtiniai, plunksniški. Graižai susitelkę ant šakų viršūnių, sudaryti tik iš vamzdiškųjų žiedų. Žydi nuo liepos vidurio iki spalio.

Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje. Europoje pirmą kartą užregistruotas 1762 m. Lietuvoje pirmą kartą aptiktas 1982 m. Kaune.

Grėsmės: Gerai auga ir sausose vietose. Greitai auga, suformuoja tankius sąžalynus, konkuruoja su vietiniais žoliniais augalais.

Kovos būdai: Rekomenduojama sąžalynus nuolat nupjauti (ne rečiau kaip kas mėnesį) ir neleisti subrandinti sėklų. Jeigu augalų nedaug, juos galima išrauti prieš žydėjimą.

Vizualizacija: Ilgakojo lakišiaus augalo nuotrauka su jo lapais ir žiedynais.

Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis L.)

Kanadinė rykštenė yra daugiametis, tankius kerus sudarantis augalas, siekiantis 50-200 cm aukštį. Stiebas stačias, apaugęs plaukeliais. Lapai kiaušiniški, lancetiški arba linijiški. Graižai smulkūs, susitelkę į sudėtinius žiedynus. Žydi nuo liepos iki spalio.

Kilmė ir paplitimas: Kilusi iš Šiaurės Amerikos, plačiai paplitusi Europoje. Lietuvoje pirmą kartą aptikta 1983 m. Dabar paplitusi visoje šalyje. Auga vidutinio drėgnumo ir sausose vietose.

Grėsmės: Spartų plitimą lėmė tai, kad ilgą laiką buvo auginama gėlynuose. Subrandina daug vėjo platinamų sėklų. Nereikli dirvožemiui, sudaro didelius sąžalynus, nustelbia vietinius pievų augalus.

Kovos būdai: Rekomenduojama pavienius augalus iškasti, likusius purkšti herbicidais. Sąžalynus pjauti prieš žydėjimą.

Vizualizacija: Kanadinės rykštenės augalo nuotrauka su būdingais geltonais žiedynais.