Natūralios pievos: svarba, nykimas ir išsaugojimo būdai
Kas yra natūrali pieva?
Natūrali pieva, arba pašarų naudmena, apibrėžiama kaip žemės plotas, savaime apaugęs daugiametėmis žolėmis. Pagal fitotopologinę pievų klasifikaciją, kuri atsižvelgia į reljefą ir dirvožemio sąlygas, natūraliosios pievos skirstomos į salpines ir nesalpines.
Salpinės (užliejamosios) pievos
Salpinės pievos, dar vadinamos užliejamomis pievomis ar lankomis, susidaro upių slėniuose, kurie per potvynius yra užliejami. Jos laikomos derlingiausiomis tarp natūraliųjų pievų, o jose vyrauja salpžemiai. Salpinės pievos skirstomos į tris zonas:
- Pavaginė zona: Tai zona palei upės vagą, kur dėl drėgmės trūkumo ir nederlingo dirvožemio auga stambesnės, ilgesnėmis šaknimis pasižyminčios žolės, tokios kaip šunažolės ir smiltyniniai lendrūnai.
- Vidurinė zona: Tai plačiausia ir lygiagiausia salpinės pievos dalis, kurioje vyrauja pievinės ir pelkinės miglės bei tikrieji eraičinai.
Nesalpinės natūraliosios pievos
Nesalpinės pievos, dar vadinamos neužliejamomis pievomis, formuojasi pakilesnėse reljefo vietose, kur potvynių vanduo jų neužlieja. Jose vyrauja dirvožemiai, susidarę iš moreninių nuogulų. Nesalpinės pievos toliau skirstomos į kelis tipus:
- Sausminės: Jos drėkinamos daugiausia kritulių.
- Žemumų: Jų gruntinis vanduo yra arti paviršiaus.
- Pelkių: Jose vyrauja didesnis nei 30 cm durpių sluoksnis.
- Kalnų: Šios pievos yra aukščiau viršutinės miško ribos.
Pievų nykimo mastai ir priežastys
Intensyvinant pievų ir ganyklų ūkį, natūraliųjų pievų plotai sparčiai mažėja, o jų vietoje dažnai įželdinamos sėtinės kultūros. Lietuvoje, nuo 1990 m. dėl esminių ūkininkavimo permainų, dalis pagerintų pievų pradėjo renatūralizuotis. 1999 m. pievų ir natūraliųjų ganyklų žemės ūkio paskirties naudmenose buvo apie 439 tūkst. ha, o visoje šalies teritorijoje - apie 492 tūkst. hektarų.
Pievos yra viena iš sparčiausiai nykstančių buveinių pasaulyje, ir Lietuva nėra išimtis. Kasmet vis didesni plotai yra suariami ar kitaip suardomi siekiant trumpalaikės finansinės naudos. Jų vietoje dažnai sėjamos grūdinės žemės ūkio kultūros arba sodinamas miškas.
Nuo 2004 m. kasmet vidutiniškai išnyksta apie 25 000 ha ūkininkų deklaruotų pievų - tai plotas, prilygstantis bendram Kauno ir Klaipėdos miestų plotui. Iš viso per šį laikotarpį išnyko 484 000 ha pievų, o tai yra beveik kaip Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos rajonai kartu sudėjus. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo saugoti vertingiausias - daugiametes - pievas, tačiau jų plotas dabar ženkliai viršija leistiną 5 % sumažėjimo ribą.
Pasak specialistų, pievų nykimas yra toks didelis, kad jį galima pastebėti ir plika akimi. Važiuojant po Lietuvą vasarą, akivaizdu, kad dominuoja keliomis žemės ūkio kultūromis - kviečiais ir rapsais - užsodinti laukai, o pievos tėra atskiri fragmentai.
Pievų ekosisteminės paslaugos ir svarba
Nors ūkininkai kartais skundžiasi, kad pievos „jokios pridėtinės vertės nekurs“, gamtos teikiamos naudos (ekosisteminės paslaugos) yra sunkiai įkainojamos. Grynas oras, švarus vanduo, derlingas dirvožemis - visa tai yra neatsiejama nuo sveikos ekosistemos, kurioje svarbų vaidmenį atlieka pievos.
Pievos teikia didžiulį spektrą naudų:
- Padeda suvaldyti potvynius.
- Mažina klimato kaitą.
- Užtikrina namus apdulkintojams (bitėms, kamaniams ir kt.).
- Apsaugo dirvožemį nuo erozijos, palaikydamos jo derlingumą.
- Sulaiko anglies dvideginį (CO2) - pievose sukaupta apie 12 % viso pasaulio CO2, kuris sulaikomas dirvožemyje.
- Gerina dirvožemio struktūrą.
- Valo vandenį.
- Švelnina sausrų ir potvynių poveikį.
- Teikia maisto šaltinį (šienas, medus, arbata), biokurą.
- Išlaiko unikalų genofondą.
Pievose anglis yra sulaikoma dirvožemyje, todėl, mokslininkų vertinimu, natūralios ir pusiau natūralios pievos yra daug patikimesnės kaupti šiltnamio efektą sukeliančias dujas nei miškai, kur anglis daugiausiai kaupiama medžiuose ir lapuose.
Daugiametės pievos, kuriose gausu skirtingų augalų rūšių, yra itin vertingos. Jos teikia sunkiai įkainojamas paslaugas, tokias kaip augalų apdulkinimas, švarus vanduo, pagalba valdant potvynius, dirvožemio erozijos stabdymas.
Ekosistemų paslaugos
Pievų nykimo pasekmės gyvūnijai ir augalijai
Pievų nykimas tiesiogiai veikia daugybę gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms dėl buveinių praradimo gresia išnykimas. Paukščiai, tokie kaip dirviniai vieversiai, griežlės, kurapkos, yra neatsiejami nuo pievų. Jos taip pat teikia namus įvairiems bestuburiams - vabzdžiams ir moliuskams, kurie yra pagrindinis pievų paukščių ir kitų gyvūnų maistas.
Mažėjant pievoms, mažėja jose gyvenantys bestuburiai, kartu nyksta ir jais mintantys gyvūnai. Naujausi Europos įprastų paukščių gausos stebėsenos indekso duomenys rodo, kad labiausiai nyksta būtent su pievomis ir kitomis atviro kraštovaizdžio buveinėmis susiję paukščiai. Per 43 metus Europoje agrarinio kraštovaizdžio paukščių sumažėjo 61 % (du trečdaliai visai išnyko), palyginti su 8 % miško paukščių.
Pievų nykimas kelia grėsmę ne tik biologinei įvairovei, bet ir pačiai žmogaus egzistencijai, nes esame priklausomi nuo stabilios aplinkos, kurią palaiko rūšys, ekosistemos ir klimatas.
Pievų išsaugojimo būtinybė ir priemonės
Norint, kad Lietuvoje egzistuotų pievos, būtina žmogaus veikla arba natūralūs gamtos trikdžiai. Mūsų klimato zonoje, kur dominuoja miškai, dauguma natūraliai atvirų buveinių, paliktos be priežiūros, palaipsniui užželtų mišku.
Pievų formavimuisi ir išlikimui svarbus vaidmuo tenka gamtos veiksniams, tokiems kaip ledynmečiai, natūralūs gaisrai, didelių žolėdžių bandos (laukinių arklių, taurų, stumbrų). Pastaruoju metu, sumažėjus laukinių kanopinių bandoms, atvirų buveinių palaikymą perėmė žmonės, formuodami atvirus plotus žemdirbystei ir gyvulių auginimui, šienaudami pievas.
Europos Sąjunga ir Lietuva remia pievų išsaugojimą, nes jos teikia viešąjį gėrį visiems piliečiams. Dėl to kai kuriuose pievų plotuose negalima jų arti, numatyta specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis (SŽNS). Jei pievose vykdoma ūkinė veikla - jos ganomos arba šienaujamos - galima pretenduoti į išmokas iš valstybės.
Vertingos pusiau natūralių pievų buveinės, kurių savanoriškas saugojimas, gali suteikti papildomas išmokas.
Pievų priežiūra ir naudojimas
Kaip ir kiekvienai buveinei, taip ir pievai, reikia laiko susiformuoti. Gamtiniu požiūriu vertinamos buveinės pagal rūšių gausą ir specifinių, retų rūšių buvimą. Šviežiai užarta ir naujai užsėta ganykla turi apie 10-20 augalų rūšių 100 m², o 100 ir daugiau metų amžiaus nearta pieva tame pačiame plote gali talpinti 100 ir daugiau augalų rūšių. Todėl itin vertingos yra „senpievės“.
Pievų išlikimas mūsų klimato sąlygomis tiesiogiai priklauso nuo jų naudojimo - jas būtina šienauti ar nuganyti. Kadaise tą funkciją atlikdavo pavasariniai gaisrai ir laukiniai žolėdžiai gyvūnai.
Šiuo metu pievos naudojamos ne tik pašaro gyvuliams šaltiniu, bet ir rekreacinei, estetinei, gamtosauginėms reikmėms. Tačiau didžiausi pievų plotai vis dar skirti naminių gyvulių ganymui bei pašaro gamybai.
Konfliktinė situacija kyla dėl to, kad natūrali, kelis šimtmečius skaičiuojanti pieva beveik visada bus mažiau naši (duos mažesnę biomasę) nei suarta ir pašarinėmis žolėmis įsėta kultūrinė ganykla. Pramoniniai ūkiai, siekdami maksimalaus našumo, naudoja galingą techniką, pesticidus ir trąšas, kurie naikina gamtinę biologinę įvairovę.
Smulkūs, ne tokie našūs plotai su retais augalais ir gyvūnais yra naikinami, suariami, purškiami arba, atvirkščiai, apleidžiami, todėl mūsų klimato zonoje palaipsniui apauga krūmais ir vėliau virsta miško jaunuolynu.
Siekiant išsaugoti vertingas senpieves, būtinas reguliarus jų tvarkymas. Tai susiję su fiziniu darbu - žolę reikia nupjauti, sugrėbti ir išvežti. Gyventojai gali prisidėti prie šios veiklos, savanoriaudami saugomų teritorijų priežiūroje.
Pievų tvarkymo reikalavimai ir išmokos
Nacionalinė mokėjimo agentūra informuoja ūkininkus apie situaciją, susijusią su daugiamečių pievų atkūrimu. Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai išsaugoti daugiametes pievas. Jei paaiškėja, kad daugiamečiais žolynais užsėtų plotų ir bendro žemės ūkio paskirties žemės ploto santykis viršija nustatytą ribą, gali atsirasti prievolė ūkininkams atkurti suartų pievų plotus.
Pavyzdžiui, jei pareiškėjas suarė 20 ha, jis turėtų atkurti 53 % šio ploto, t. y. 10,6 ha. Atkuriant pievas turėtų būti sėjami žoliniai augalai, kurie privalo būti išlaikyti ir deklaruojami 5 metus iš eilės.
Taip pat svarbu paminėti, kad pievų tvarkymo reikalavimai, siekiant gauti bazines išmokas, anksčiau reikalavo šienauti ir išvežti šieną. Tai reikalauja technikos, laiko ir degalų, kurių sąnaudos ne visada buvo padengiamos išmokomis.
Pievų vaidmuo miestuose
Net ir miestuose pievos atlieka svarbias funkcijas. Jos garina vandenį, mažina aplinkos temperatūrą karščiais, drėkina orą, sulaiko miestų dulkes. Vejos parkuose naudojamos rekreacijai, prisideda prie gamtosaugos ir biologinės įvairovės apsaugos.
Miestuose, kur žaliuoja pievos, gyventojai gali mėgautis vėsesne aplinka, mažesniu kiekiu kietųjų dalelių ore. Mokslininkų rekomendacijos skatina skatinti natūralių gamtinių atsikūrimo procesus, paliekant kai kuriuos žaliuosius plotus nepjautus, formuojantis natūralioms pievoms.
Tačiau miestuose kyla ir diskusijų dėl aukštų žolių ir erkių plitimo. Svarbu rasti balansą tarp natūralios pievos formavimosi ir poreikio užtikrinti saugią bei higienišką aplinką gyventojams. Kai kuriose miesto erdvėse, kur žmonės nesinaudoja, žolės plotai gali būti palikti nepjauti, tačiau tai turi būti daroma pagal aiškiai nustatytą tvarką.
Taip pat svarbu atsižvelgti, kad nešienaujamose pievose didėja erkių plitimas, todėl žolės pjovimas yra ir prevencija nuo kenkėjų platinamų ligų, pavyzdžiui, erkinio encefalito.
Pievų nykimo tendencijos ir CO2 absorbcijos mažėjimas
Lietuvoje pievų plotai drastiškai mažėja. 2023 m. pievos, kultūrinės ir natūralios ganyklos užėmė 554 tūkst. hektarų, o nuo 2005 m. (890 tūkst. ha) pievų plotai sumažėjo beveik 38 %. Nuo 2010 m. stebimas ir CO2 sugėrimo mažėjimas - 2022 m. pievos sugėrė 613 tūkst. t CO2 ekvivalentų, kai 2010 m. šis skaičius siekė 1910 tūkst. t.
Viena iš svarbių priežasčių, kodėl nyksta pievos, buvo pievų tvarkymo reikalavimai, siekiant gauti bazines išmokas. Reikalavimas šienauti ir išvežti šieną reikalavo papildomų sąnaudų, kurios ne visada buvo padengiamos išmokomis.
Lyginant žolės smulkinimo ir šienavimo poveikį pievoms, smulkinimas dirvožemyje ir augalinėje biomasėje didina fosforo ir kalio koncentraciją, o tai mažina augalų įvairovę pievoje.
Daugiametes pievas paverčiant ariamais laukais prarandama iki 59 % organinės anglies sankaupų dirvožemyje, todėl organinių medžiagų stygių tenka kompensuoti mineralinėmis trąšomis.
tags: #dirvos #plotas #is #visu #pusiu #apsuptas