Ežerų ir upių pavadinimai su gyvūnais ar augalais
Lietuvos ežerai - tai laikini gamtos dariniai, kurių gyvavimo trukmė svyruoja nuo šimtų iki dešimčių tūkstančių metų. Kadangi Lietuvos ežerai susidarė po paskutinio ledynmečio, jie yra palyginti jauni, ne daugiau kaip 12-13 tūkstančių metų amžiaus. Ežero gyvavimo trukmei įtakos turi jo dydis, gylis bei klimatinės sąlygos. Šiuolaikiniam pasauliui būdingas bendras vandens telkinių, įskaitant ežerus, tvenkinius, marios, upelius ir didžiąsias upes, sparčiai augantis vandens augalais, o tai susiję su kraštovaizdžio pokyčiais, erozinių procesų suaktyvėjimu ir klimato svyravimais.
Ežerai apauga vandens augalais nuo pakraščių į vidurį. Mažas gylis ir stovintis vanduo sudaro palankias sąlygas augalijai vešėti pakraščiuose, kur susidaro įvairios konfigūracijos ir ploto augalijos plotai. Augalijos rūšinė įvairovė ir netolygus išsidėstymas priklauso nuo ežero dugno nelygumų, krantų vingiuotumo ir hidrodinaminio režimo. Giliausių, didesnio nuolydžio ir žemesnės temperatūros ežerų pakraščiai apauga mažiausiai, o plačiausiai augalai plinta priekrantės seklumose.
Vandens augalų prisitaikymai ir klasifikacija
Vandenyje augantys augalai skiriasi dydžiu, sandara ir dauginimosi būdais. Kai kurie plūduriuoja vandens masėje, kiti įsitvirtina dugne rizoidais ar šaknimis, treti plūduriuoja paviršiuje, nesiekdami dugno. Vandens augalai prisitaiko per tam tikrą laiką absorbuoti vandens paviršių, todėl ežeras palaipsniui užanka.
Vandens augalai - tai augalai, prisitaikę gyventi vandenyje. Paprastai šiuo terminu vadinami vandenyje augantys aukštesnieji augalai (makrofitai). Pagal augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į:
- Hidrofitus - augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies.
- Hidatofitus - kurių visas augalas arba didesnioji jo dalis yra apsemta.
Hidatofitų dauginimasis ir savybės
Hidatofitams būdingas gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios šakelės ar šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišaknija ir iš jų išauga nauji organizmai. Jie taip pat turi žieminius pumpurus, kurie rudenį atsiskiria, grimzta į dugną, o pavasarį, prisotinti deguonies, iškyla į paviršių ir išauga naujas augalas.
Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kryžminiu apdulkinimu pasižymintys augalai žydėjimo metu iškelia į paviršių stiebus su neišsiskleidusiais žiedais, kurie apdulkina vėjas ar vabzdžiai. Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis.
Vandens augalų adaptacijos
Vandens augalai nuo sausumos augalų skiriasi šiomis savybėmis:
- Turi ploną išorinį sluoksnį, nes nereikia saugoti vandens nuo išgarinimo.
- Žiotelės visada atvertos, nes nereikia reguliuoti vandens apytakos.
- Žiotelės gali būti abiejose lapo pusėse.
- Lanksti sandara leidžia vandens slėgiui išlaikyti augalo formą.
- Lapai plūduriuoja vandens paviršiuje.
- Mažos šaknys, nes vanduo patenka tiesiai į lapus.
Dauguma vandens augalų puikiai dauginasi vegetatyviškai, todėl gali greitai užželti vandens telkinį.
Dažniausiai sutinkami vandens augalai Lietuvoje
Lietuvoje dažniausiai sutinkami šie vandens augalai:
Hidrofitai:
- Ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris) - viksvuolinių šeimos augalas, auginantis statusius, iki 2,5 m aukščio stiebus. Auga ežerų, upių pakrantėse ir šlapynėse, sudarydamas tankius sąžalynus.
- Paprastoji nendrė (Phragmites australis) - miglinių šeimos augalas, siekiantis 100-400 cm aukštį. Auga krantuose, pelkėse, pakelių grioviuose. Stiebai tinka stogams dengti ir pynimo darbams.
- Siauralapis švendras (Typha angustifolia) - švendrinių šeimos augalas, 1-3 m aukščio, su lapų plotį 3-10 mm. Vasaros pabaigoje suformuoja rudą burbuolę. Auga paežerėse, supelkėjusiose vietose.
- Balinis ajeras (Acorus calamus) - ajerinių šeimos augalas, 60-100 cm aukščio, su storais, šliaužiančiais šakniastiebiais. Dauginasi vegetatyviniu būdu. Lapai kalavijiški, bekočiai. Auga vandens telkinių pakraščiuose.
- Balinis asiūklis (Equisetum fluviatile) - asiūklūnų skyriaus augalas, iki 150 cm aukščio. Auga upių, ežerų, pelkių pakraščiuose ir vandenyje.
- Pelkinis duonis (Eleocharis palustris) - viksvuolinių šeimos žolinis augalas, iki 1 m aukščio stiebu. Auga upių, ežerų, pelkių pakrančių sąžalynuose.
- Strėlialapė papliauška (Sagittaria sagittifolia) - dumblialaiškinių šeimos augalas, 20-100 cm aukščio, su trumpu šakniastiebiu. Lapai skroteliniai, trejopos formos: pasinėrę, plūduriuojantieji ir oriniai. Žydi birželio-rugpjūčio mėn.
- Vandeninė monažolė (Glyceria maxima) - miglinių šeimos žolinis augalas, 90-100 cm aukščio. Auga upių, ežerų pakrantėse, lankose.
- Nendrinis dryžutis (Phalaris arundinacea) - smiglinių šeimos daugiametis žolinis augalas, iki 2,2 m aukščio. Sudaro didelius sąžalynus upių ir ežerų pakrantėse.
Hidatofitai:
- Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba) - lūgninių šeimos augalas, augantis stovinčio ar lėtai tekančio vandens telkiniuose iki 4 m gylyje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
- Mažažiedė vandens lelija (Nymphaea candida) - lūgninių šeimos augalas, apyretė ir saugotina rūšis.
- Paprastoji lūgnė (Nuphar lutea) - lūgninių šeimos daugiametis vandens augalas, labai dažnas Lietuvoje.
- Plūduriuojančioji plūdė (Potamogeton natans) - plūdinių šeimos vandens augalas, dažnas visoje šalyje.
- Blizgančioji plūdė (Potamogeton lucens) - plūdinių šeimos vandens augalas, dažnas visoje šalyje.
- Permautalapė plūdė (Potamogeton perfoliatus) - plūdinių šeimos augalas.
- Vėdrynas (Ranunculus) - vėdryninių šeimos augalų gentis, visos rūšys nuodingos.
- Paprastoji uodeguonė (Hippuris vulgaris) - uodeguoninių šeimos augalas, auga stovinčiuose bei lėtai tekančiuose vandenyse.
- Kanadinė elodėja (Elodea canadensis) - vandenplūkinių šeimos augalas, Lietuvoje paskelbta invazine rūšimi.
- Paprastoji nertis (Ceratophyllum demersum) - nertinių šeimos vandens augalas, auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse.
- Paprastasis skendenis (Utricularia vulgaris) - skendeninių šeimos vabzdžiaėdis vandens augalas, dažnas Lietuvoje.
- Trilypė plūdena (Lemna trisulca) - plūdeninių šeimos augalas, labai dažna rūšis Lietuvoje.
- Mažoji plūdena (Lemna minor) - plūdeninių šeimos augalas, labai dažna Lietuvoje.
- Alijošinis aštrys (Stratiotes aloides) - vandenplūkinių šeimos augalas, auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse.
- Plūduriantysis vandenplūkis (Hydrocharis morsus-ranae) - vandenplūkinių šeimos augalas, auga stovinčiame ir lėtai tekančiame vandenyje.
- Melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani) - viksvuolinių šeimos augalas, auga vandens telkinių pakrantėse.
Lietuvos ežerų geografija ir kilmė
Lietuvoje yra apie 2600-2800 natūralių ežerų, kurių plotas didesnis nei 0,5 ha, ir virš 3100 mažesnių ežerėlių. Visi ežerai užima apie 1,37 proc. Lietuvos teritorijos ploto. Didžiausia ežerų koncentracija pastebima Baltijos ir Žemaičių aukštumose, Dainavos ir Neries-Žeimenos žemumose. Ypač ežeringa Aukštaičių aukštuma, kurioje telkšo didžiausi (Drūkšiai), giliausi (Tauragnas) ir ilgiausi (Asveja) šalies ežerai.
Pagal dubens kilmę Lietuvos ežerai skirstomi į kelias grupes:
- Ledyniniai (glacigeniniai) - susidarę ledyno ir jo tirpsmo vandenų veikiami (užtvenktiniai, glaciodepresiniai, rininiai, ledo guolio, evorsiniai, senslėniniai). Tai vyraujanti ežerų grupė Lietuvoje.
- Senvaginiai (fliuviogeniniai) - susidarę upių senvagėse.
- Lagūniniai (mareogeniniai) - susidarę jūros arba marių liekanose.
- Pelkiniai (organogeniniai) - susidarę pelkių sąveikos su vandeniu rezultate.
- Karstiniai - susidarantys tirpstant gipso ir dolomito klodams.
- Sudėtingieji - susidarę dėl kelių procesų sąveikos.
- Dirbtiniai (antropogeniniai) - sukurti žmogaus veiklos (tvenkiniai, kanalai ir kt.).
Dauguma Lietuvos ežerų yra subrendimo ir senatvės stadijose. Dėl melioracijos, gamtinės ir antropogeninės eutrofikacijos daugelis ežerų nunyko. Manoma, kad per 12 tūkst. metų užpelkėjo apie 15 tūkst. Lietuvos ežerų.
Ežerų hidrografija ir vandens režimas
Ežerus maitina upės, požemio ir paviršiaus nuotėkio vandenys bei krituliai. Pagal pratakumą ežerai skirstomi į:
- Pratakiuosius - turinčius intakus ir ištakas.
- Nuotakiuosius - turinčius tik ištaką.
- Nenuotakiuosius - turinčius tik intaką.
- Aklinius (nenuotakiuosius) - neturinčius nei intakų, nei ištakų.
Dauguma didesniųjų Lietuvos ežerų yra pratakieji, todėl vandens apytaka juose intensyviausia. Trumpalaikiai vandens lygio svyravimai būdingi visiems ežerams ir priklauso nuo oro sąlygų. Sezoniniai svyravimai susiję su metų laikų kaita ir yra būdingi pratakiesiems ežerams. Aukščiausias vandens lygis Lietuvos ežeruose paprastai būna pavasarį ir rudenį.
Didžiausiais sezoniniais vandens lygio svyravimais išsiskiria Sartų ežeras, kur vandens lygis svyruoja net 2,2 m. Didžiausi daugiamečiai svyravimai užfiksuoti Švento ežere.
Terminė stratifikacija ir užšalimas
Giliųjų Lietuvos ežerų paviršiuje vasarą susidaro šilto, o priedugnyje - šalto vandens sluoksnis, kurio temperatūra artima didžiausio tankio vandens temperatūrai (apie +4 °C). Tarp šių sluoksnių yra pereinamasis sluoksnis, kurio temperatūra staigiai mažėja. Toks vandens sluoksnių išsidėstymas vadinamas tiesiogine terminė stratifikacija.
Žiemą ežeruose įsivyrauja atvirkštinė terminė stratifikacija, kai giliausio sluoksnio temperatūra būna aukščiausia. Pavasarį ir rudenį vanduo visame ežere susimaišo, todėl temperatūra suvienodėja.
Lietuvos ežerai žiemą užšąla. Storiausias ledas (70-80 cm) būna vasario pabaigoje arba kovo pradžioje. Vidutiniškai ledas išsilaiko 118 dienų ir ištirpsta balandžio viduryje.
Vandens cheminė sudėtis ir maistingumas
Lietuvos ežeruose vyrauja vidutiniškai mineralizuoti (200-300 mg/l) hidrokarbonatiniai kalcio vandenys. Smėlėtoje Pietryčių lygumoje ir Žemaičių aukštumoje vyrauja mažai mineralizuoti (mažiau nei 200 mg/l) ežerai.
Pagal maistingumą ežerai skirstomi į:
- Oligotrofiniai (mažamaisčiai) - gilūs, šaltu vandeniu, turintys daug deguonies, mažai biogeninių medžiagų ir druskų.
- Mezotrofiniai (vidutinio maistingumo) - gilūs, su įvairesne augalija ir gyvūnija.
- Eutrofiniai (daugiamaisčiai) - seklesni, apaugę vandens augalija, gausūs biogeninių medžiagų.
- Distrofiniai (bemaisčiai) - su rūgščia aplinka, kurioje organinės medžiagos negali suirti, todėl stinga biogeninių junginių ir deguonies.
Ežerų augalija ir jos zonavimas
Ežeruose augalija pasiskirsto zonomis. Litoralė - pati produktyviausia ežero dalis. Einant nuo pakraščio gilyn, skiriamos šios augalijos juostos:
- Sekliųjų vandenų augalų juosta.
- Nendrių ir meldų juosta.
- Lūgnių ir vandens lelijų juosta.
- Plačialapių plūdžių juosta.
- Visiškai panirusių augalų juosta.
Pagal augalijos juostų pobūdį ežerai skirstomi į fragmentinio, juostinio fragmentinio, juostinio ištisinio ir liūninio užžėlimo tipus, kurie maždaug atitinka mezotrofinį, eutrofinį ir distrofinį tipus.
Ypač saviti maisto ir mineralinių medžiagų nedaug turintys lobeliniai ežerai, kuriuose aptinkami reti vandens augalai: ežerinė lobelija, ežerinė slepišerė ir pražangiažiedė plunksnalapė.
Pasaulio ežerų įvairovė
Pasaulyje ežeringiausias žemynas - Šiaurės Amerika. Didžiausi Žemės rutulio ežerai taip pat telkšo čia. Ežeringiausios šalys - Suomija ir Švedija.
Pasaulyje yra įvairių tipų ežerų:
- Sūrieji ežerai: Mirties jūra (didžiausias sūrumas), Didysis Sūrusis ežeras.
- „Kombinuoti“ ežerai: Balchašas (vakaruose gėlas, rytuose sūrus), Čado ežeras (paviršiuje gėlas, apatinis sluoksnis sūrus).
- Sluoksniuoti ežerai: Mogilnoje ežeras (penki tarpusavyje nesusimaišantys sluoksniai su skirtinga vandens kokybe ir gyvūnija).
Žuvų įvairovė Lietuvos ir pasaulio ežeruose
Lietuvos ežeruose veisiasi įvairios žuvų rūšys, tokios kaip ešeriai, kuojos, lydekos, raudės, lynai, karšiai, starkai, unguriai ir kt. Gilūs, vėsesni ir švarūs ežerai tinkami ir lepesnėms žuvims, tokioms kaip stintelės, seliavos, sykai. Kai kuriuose ežeruose buvo introdukuotos ir kitų vandens telkinių žuvys.
Didžiuosiuose Rusijos ežeruose vidutiniškai gyvena 40-50 rūšių žuvų. Baikalo ežere, kuris yra giliausias Žemės rutulio ežeras, gyvena apie 52 rūšių žuvys, įskaitant daug endeminės faunos.
Afrikoje esantis Tanganikos ežeras išsiskiria žuvų rūšių įvairove - jame gyvena apie 250 rūšių žuvų, iš kurių trys ketvirtadaliai yra endeminės.
tags: #ezeru #ir #upiu #su #gyvunu #ar