Aktinidijų auginimas ir priežiūra Lietuvoje
Pastaraisiais dešimtmečiais didelis dėmesys skiriamas augalams, kuriuose randama daug antioksidacinių cheminių junginių, nukenksminančių laisvuosius radikalus, stabdančių ląstelių senėjimą ir turinčių kitų gydomųjų savybių. Margalapių aktinidijų (Actinidia kolomikta) introdukcija Lietuvoje vyko palaipsniui, vertinant jų galimybes prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų. Literatūroje minima, kad šie augalai Lietuvoje pradėti auginti praėjusio šimtmečio pradžioje. Tai labiausiai šalčiui atspari aktinidijų genties rūšis.
Augalai užauga iki 8-10 m aukščio, pagrindinio kamieno skersmuo apačioje gali siekti 10 cm. Aktinidijų pumpurai pasislėpę po žieve, todėl pavasarį nematyti jų brinkimo stadijos. Kad augalai jau prabudo, sprendžiama tik iš pradėjusių augti ūglių. Margalapės aktinidijos - sumedėję laipiojantys augalai (lianos). Tokie augalai paprastai auginami ant atramų.
Margalapių aktinidijų išvaizda ir dekoratyvumas
Augalų lapai stambūs, jų forma įvairi. Prieš žiedų skleidimąsi lapų spalva ima keistis: iš pradžių pabąla lapų viršūnėlės, vėliau balta spalva apima didžiąją lapo lakšto dalį. Po kurio laiko lapų viršūnės ima rausti, ir aktinidijos laja marguoja trimis spalvomis. Dėl šios priežasties margalapės aktinidijos labai populiarios dekoratyvinėje sodininkystėje: vertikaliam sienų, pavėsinių, tvorų apželdinimui.
Biologinės savybės ir kilmė
Margalapės aktinidijos - dvinamiai augalai. Į šią biologinę savybę būtina atsižvelgti aktinidijas sodinant. Vyriškų augalų žieduose piestelių yra, bet jos neišsivysčiusios. Moteriškų žiedų piestelės stambios, o kuokeliuose gyvybingų žiedadulkių susiformuoja mažai.
Natūraliai margalapės aktinidijos paplitusios Tolimuosiuose Rytuose, auga Chabarovsko, Primorės kraštuose įvairiuose miškuose: sibirinių pušų-maumedžių-lapuočių, lapuočių-eglių, maumedžių-eglių. Todėl ir perkeltos į naujas klimato sąlygas šios aktinidijos gerai auga tik tuomet, jei pasodinamos į purią derlingą dirvą, kurioje pakanka drėgmės ir maisto medžiagų.
Augimo sąlygos ir priežiūra
Aktinidijos mėgsta saulės šviesą, tačiau pavėsyje taip pat gerai auga ir dera. Augalai labai jautrūs drėgmės trūkumui ir dirvoje, ir ore, nepakenčia atvirų vietų, kuriose pučia smarkūs džiovinantys vėjai. Todėl sausrų metu augalus reikia apipurkšti vandeniu, o šaknis apsaugoti mulčiu.
Aktinidijos mėgsta silpnai rūgščią dirvą, pakalkintose dirvose augalai auga silpnai. Jų šaknys paviršinės, todėl ravint reikia dirbti atsargiai.
Atsparumas ligoms ir kenkėjams
Aktinidijos turi dar vieną išskirtinę savybę - tarp sodo augalų išsiskiria atsparumu ligoms ir kenkėjams. Kauno botanikos sode per aštuonerius metus aktinidijų kolekcijoje nepastebėta jokių kenkėjų. Net tokie polifagai, kaip amarai, aktinidijoms žalos nepadaro. Tai rodo, kad šis augalas tinkamas ekologinei sodininkystei, nes visai nesudėtinga užauginti uogų derlių nenaudojant pesticidų.
Genėjimas ir formavimas
Vienas iš daugiausiai darbo sąnaudų reikalaujančių darbų - genėjimas. Aktinidijos dera tik ant vienamečių ūglių, todėl šalinamos senos, susiraizgiusios šakos, o derančios - trumpinamos. Genima paprastai žiemą. Birželio mėnesį taip pat galima išretinti lają, patrumpinti derančius ūglius.
Senesnes nei 4 ir 5 metų šakas reikia išpjauti, nes jos nebedera. Pirmaisiais metais reikia užsiauginti pagrindinį stiebą, antraisiais - šonines šakas, kurios trečiais metais duos šoninius ūglius. Tuomet ketvirtais metais šios šakos gausiai derės. Rekomenduojama kiekvienais metais žiemą trumpinti šakas paliekant 8-12 pumpurų. Tai reikia atlikti iki pumpurų brinkimo, nes vėliau genint augalą jis „verkia“.
Ilgi vegetatyviniai ūgliai gali užaugti iki 2-3 metrų. Tačiau generatyviniai pumpurai formuojasi ant mišriųjų (0,3-1,0 m ilgio) ir trumpųjų (10-15 cm) ūglių.
Tręšimas
Aktinidijų šaknys yra labai jautrios trąšoms, todėl būtina parinkti tikslias jų normas pagal elementų kiekį lapuose ir dirvožemyje. Ypač svarbu nepertręšti azoto trąšomis, kurios skatina ūglių augimą, ir jie prieš žiemą nebesumedėja.
Aktinidijų vaisiai ir jų vertė
Aktinidijos vertinamos dėl malonaus, žemuoges ir ananasus primenančio aromato, saldžiarūgščio skonio. Uogos vidutiniškai sveria 2-3 g. Jose aptinkama cukrų, įvairių organinių rūgščių, fermentų, a ir b chlorofilų ir vidutiniškai 1 000 mg/100 g askorbo rūgšties.
Svarbu yra tai, kad margalapių aktinidijų uogienėse, kompotuose, sirupuose askorbo rūgštis labai gerai išsilaiko ir gali papildyti valgiaraštį natūraliu vitaminu tuomet, kai trūksta šviežių vaisių ir daržovių.
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Margalapių aktinidijų uogų derlius sunoksta palaipsniui. Sunokusios uogos nukrinta, todėl derlių reikia surinkti anksčiau ir pabaigti nokinti uogas paskleidus plonu sluoksniu. Uogų odelė plona, greitai trūkinėja, todėl labai svarbu jas nurinkti laiku. Sutrūkinėjus odelei, uogos nebetinkamos nei valgyti, nei perdirbti.
Veislės ir selekcija Lietuvoje
Margalapės aktinidijos - vienintelė iš retesnių sodo kultūrų, kurios selekcija vykdoma Lietuvos mokslo institucijose. Lietuvos žemės ūkio universitete yra išvestos keturios pirmosios margalapių aktinidijų veislės, kurių autoriai yra V. Pranckietis, V. Venskutonis, V. Paukštė ir P. Lanauskas. Auginant skirtingas veisles, vertingas aktinidijų uogas galima skinti nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos.
Populiarios veislės
- „Adam“ - lenkiškos kilmės vyriška margalapės aktinidijos veislė.
- „Dr.Szymanowski“ - lenkiškos kilmės savidulkė veislė, ryškių spalvų lapais ir skaniais aromatingais vaisiais. Sunoksta rugsėjo pradžioje.
- „Sentiabrskaja“ - ukrainietiškos kilmės moteriška veislė. Derėti pradeda 3-4 metais, yra ypač derlinga. Pakankamai atspari Lietuvos klimato sąlygoms. Vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje.
- „Ananasnaja“ - vaisiai užauga iki trijų centimetrų ilgio ir pustrečio centimetro pločio, rudai raudoni saulėtoje pusėje, aromatingi ir saldūs. Tai derlinga veislė.
- „Geneva“ - amerikietiškos kilmės veislė. Vaisiai panašaus dydžio kaip „Ananasnajos“, rausvi saulėtoje pusėje, saldūs su medaus skoniu ir aromatu. Derėti pradeda 3-4 metais.
- „Issai“ - japoniškos kilmės savidulkė veislė. Liana iki 4 metrų ilgio. Vaisiai beveik apvalūs, žalios spalvos. Dera jau kitais metais po pasodinimo.
- „Jumbo“ - itališkos kilmės veislė. Vaisiai dideli net iki 5 centimetrų ilgio ir 3 centimetrų pločio, skanūs, saldūs, beveik be aromato. Sunoksta rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje.
- „Ken's Red“ - Naujosios Zelandijos kilmės veislė raudonais vaisiais. Sunokusių, gerai apšviestų vaisių vidus ir išorė būna raudonos spalvos. Augantys pavėsyje vaisiai būna žali.
- „Kokuwa“ - japoniškos kilmės veislė su lengvu citrinų aromatu. Pradeda derėti 2-3 metais.
- „Purpurna sadowa“ - ukrainietiškos kilmės veislė. Vaisiai kaip „Ananasnajos“, sunoksta rugsėjo viduryje - spalio pabaigoje. Saulėtoje pusėje ryškiai raudoni viduje ir išorėje, pavėsyje - žali. Pradeda derėti 3-4 metais.
- „Rogow“ - lenkiškos kilmės veislė. Vaisiai vidutinio dydžio.
- „Weiki“ - vokiškos kilmės veislė.
- „Witikiwi“ - partenokarpinė (savidulkė) veislė. Pradeda derėti 1-2 metais, vaisiai nedideli, skanūs, beveik be sėklų.
Lyginamoji analizė su kiviu
Pasaulyje dominuoja ir dažniausiai pramoniniu būdu auginama Kininė aktinidija - kivis. Pavadinimą „kivis“ šis augalas gavo dėl savo formos ir žaliai rudos vaisių spalvos, primenančių neskraidantį paukštį tokiu pat pavadinimu. Šios aktinidijos kilusios iš Kinijos. Maždaug prieš šimtą metų iš Pekino botanikos sodo į įvairias šalis buvo išsiųstos jų sėklos. Kininė aktinidija turi didžiausius vaisius, bet yra jautri šalčiui (atspari tik iki 10 laipsnių šalčiui), todėl Lietuvoje šiam augalui auginti nėra tinkamų sąlygų.
Margalapė aktinidija, skirtingai nei kivis, yra atspari ligoms ir šalčiui, atlaiko iki 40 laipsnių šaltį. Tai taip pat puošniausia rūšis, nes žydėjimo metu lapų pakraščiai nusidažo baltais ir rausvais potėpiais. Vėliau lapai tampa žali.
Aktinidijų auginimo ypatumai
Aktinidijos nėra labai reiklūs augalai. Juos paprasta auginti, jie neserga, gali puikiai augti ir miesto sąlygomis. Lietuvoje užaugintose aktinidijose gausu vitamino C, karotino, taip pat B, E ir P grupės vitaminų, įvairių organinių rūgščių, cukraus, pektino, rauginių ir kitokių naudingų medžiagų. Tokia gausi sudėtis lemia aktinidijų uogų maistinę vertę. Tai - dietinis, gydomųjų savybių turintis produktas.
Biologiškai aktyvios aktinidijų medžiagos didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, atkuria judrumą, darbingumą, neleidžia kauptis cholesteroliui ir saugo žmogų nuo sklerozės, gerina raumenų tonusą bei lytinių liaukų funkcijas. Uogose esantys vitaminai padeda apsisaugoti nuo kai kurių širdies ir kraujagyslių ligų.
Sodinimas ir atstumas
Jautresnes veisles geriausia sodinti prie vakarinių ar pietvakarinių pastatų sienų. Auginant kryžmadulkius augalus, moteriškus ir vyriškus sodinukus, geriausia sodinti 3-5 metrų atstumu. Vienas vyriškas augalas gali apdulkinti vidutiniškai 5-8 moteriškus augalus.
Augalo šaknys paviršinės, reikalingas pH nuo lengvai rūgštaus iki neutralaus. Sodinama tame pačiame lygyje, kuriame augo vazonėlyje. Dirva turi būti puri, drenuota be užsistovinčio vandens. Rekomenduojama pagerinti kompostu ir reguliariai laistyti.
Atramos ir parišimas
Norint turėti gerą derlių, šakas reikia formuoti ir parišti. Tam reikalingos atramos, patartina ištempti vielą, nes geriausiai dera horizontalios šakos.
Dauginimas
Aktinidijos gerai dauginasi įvairiais vegetatyvinio dauginimo būdais: horizontaliomis atlankomis, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais, skiepijant, ir sėklomis. Aktinidijos sėklomis dauginasi lengvai, tačiau sėjinukai neišlaiko motininio krūmo savybių. Be to, augalo lytis sužinoma tik po kelerių metų, jam pradėjus žydėti.
Dauginimas atlankomis
Pavasarį reikia prilenkti ir apkasti keletą suaugusio krūmo pirmamečių stiebų, paliekant kyšoti tik jų viršūnes. Iki rudens drėgnoje dirvoje esantys stiebai įsišaknyja ir gali būti atskirti nuo motininio augalo. Galima prilenkto stiebo iš karto neapkasti, o palaukti, kol jis sužels. Pirmą kartą apkaupiama arba užpilama kompostu, durpėmis, kai ūgliai užauga 15 cm aukščio. Jiems augant tai reikia pakartoti keletą kartų, kad susidarytų 20-30 cm aukščio kaupas. Per visą vegetaciją prižiūrima, kad dirva būtų drėgna. Rudenį stiebas atkaupiamas ir sukarpomas į keletą dalių - naujų krūmelių.
Dauginimas žaliaisiais auginiais
Dauginimui reikalingi specialūs įrenginiai: šiltnamiai, inspektai ar kitos priedangos, kuriose būtų nuolat palaikoma pastovi temperatūra ir drėgmė. Įšaknydinama specialiai paruoštame substrate. Optimali oro temperatūra įšaknydinimo metu - 23-27 laipsniai šilumos. Geriausias dauginimo žaliaisiais auginiais laikas - nuo birželio pradžios iki liepos vidurio.
Dauginimas sumedėjusiais auginiais
Sumedėjusiais ūgliais (auginiais) dauginti paprasčiau, tačiau jie prasčiau prigyja. Ūgliai dauginimui pjaunami rudenį, per žiemą laikomi drėgname smėlyje 0 laipsnių temperatūroje ir šaknydinami anksti pavasarį inspekte ar lauke.
tags: #kada #sunoksta #aktinidijos