Lubinus įterpiant į dirvą: išsamus vadovas

Viena iš efektyvių dirvožemio gerinimo priemonių yra žaliosios trąšos, dar vadinamos sideratais. Tai augalai, kurie, paūgėję, perkasami arba užariami, kad pūdami natūraliai patręštų dirvą ir praturtintų ją reikalingomis medžiagomis.

Žaliųjų trąšų nauda

Ankštinių augalų biomasėje sukauptas biologiškai fiksuotas azotas (N) yra vienas svarbiausių ir pigiausių šaltinių aprūpinant sėjomainos augalus azotu. Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama ankštinėms žolėms tiek kaip biologiškai fiksuoto azoto (BFN) šaltiniui, tiek kaip dirvožemio derlingumo gerinimo priemonei. Jų šaknys gerai išvystytos, todėl prasiskverbia giliai į podirvį, kur tirpdo kitiems augalams mažai prieinamas maisto medžiagas ir jas akumuliuoja augalų biomasėje bei dirvožemio armenyje.

Augindami sideralinius augalus, aprūpinsime sėjomainos augalus azotu, o taip pat:

• Pagerės dirvos struktūra.
• Pagerės dirvos aeracinės savybės.
• Išvengsite dirvos erozijos.
• Suaktyvės dirvoje esantys mikroorganizmai.
• Pagausės humuso ir maisto medžiagų.
• Tankus pasėlis nustelbs piktžoles.

Žaliajai trąšai auginamų augalų stipri šaknų sistema leidžia pasisavinti maisto medžiagas iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Taip pat patys apsirūpina azotu, nemažai jo sukaupdami žaliojoje masėje ir šaknyse. Augalų šaknims skverbiantis gilyn, gerai purenamas podirvis, taip pat formuojasi struktūriniai dariniai, kurie gerina dirvožemį.

Kada ir kaip įterpti žaliąsias trąšas

Augalų žaliąją masę galima naudoti kaip vasarinių ar žieminių javų trąšą pirmoje vegetacijos pusėje. Nederlingus, skurdžius arba nenaudojamus dirvožemius sideratais apsėti rekomenduojama pavasarį ir pirmoje vasaros pusėje, o antroje vasaros pusėje - po derliaus nuėmimo.

Žaliąsias trąšas į dirvą geriausiai įterpti augalams pradėjus žydėti arba jiems pasiekus apie 20 cm aukštį. Jos įterpiamos negiliai: lengvose (smėlingose) dirvose - 12-15 cm, o sunkiose (molingose) - 6-8 cm gyliu. Prieš įterpiant į dirvą, augalus rekomenduojama susmulkinti arba nupjautų augalų žaliąją masę ir šaknis apkasti ar aparti, kad lengviau suirtų. Norint geriausių rezultatų, sideratai turi augti vidutinišku tankumu.

Parinkti tinkamiausius sideratus pagal dirvožemį

Skirtingose dirvose kiekviena sideratų rūšis auga skirtingai. Pavyzdžiui:

• Pūdyme geriausiai auga lubinai ir barkūnai.
• Smėlyje ir priesmėlyje - pupos, seradėlės, facelijos, vikiai, grikiai, aliejiniai ridikai ar saulėgrąžos.
• Priemolyje - dobilai ir baltosios garstyčios.
• Molio dirvose - vikiai, dobilai, barkūnai, saulėgrąžos.

Žaliųjų trąšų pasirinkimas labai platus, tad jį turėtų lemti tai, kokio poveikio tikimasi. Pavyzdžiui, norint pasisavinti azotą iš oro, reikėtų auginti ankštinius augalus; varpiniai ir kryžmažiedžiai saugo dirvą nuo azoto išsiplovimo žiemą; norint stabdyti eroziją ir naikinti piktžoles, reikėtų rinktis dobilus, lubinus, pupas, garstyčias, facelijas, saulėgrąžas ar aliejinius ridikus.

Lubinas, pupos ir garstyčios giliuose sluoksniuose purena dirvą, taip pat lubinai ir kryžmažiedžiai ima maisto medžiagas iš gilesnių dirvos sluoksnių ir jas kaupia. Vienas augalas negali patenkinti visų poreikių, tad reikėtų pasitarti su specialistais, kurie padėtų išsirinkti tinkamiausią augalų mišinį.

Lubinas kaip žalioji trąša

Lubinas yra vienas iš efektyviausių sideratų, ypač lengvose smėlio ar priesmėlio dirvose. Jo stipri šaknų sistema prasiskverbia giliai į dirvožemį (apie 2 m gylį), jį purena ir gerina struktūrą. Lubinai gerai dera visose dirvose, tačiau derlingesnėse molio ir priemolio dirvose (450-1000 kg/a) užauga didesnis žaliosios masės kiekis.

Lubinus galima sėti nuo ankstyvo pavasario (antroje ar trečioje balandžio dekadoje) iki rugsėjo į išpurentą, pakankamai drėgną dirvą. Priklausomai nuo augimo sąlygų, lubinai auga greitai ir sugeba nustelbti piktžoles. Praėjus 40-45 dienoms nuo sėjos, kai lubinams suformavus ankštis, juos reikia apkasti. Šiuo vystymosi tarpsniu augalai žaliojoje masėje ir šaknyse sukaupia maksimalų biologinio azoto kiekį, daugiau sausųjų medžiagų ir dėl palankaus anglies bei azoto santykio lėčiau ardomos organinės medžiagos.

Pasėjus sideracinius lubinus antroje vasaros pusėje, užauga ne tik nemažai žaliosios masės, bet ir gerai nustelbiamos piktžolės. Jei norime pasidauginti sėklų, paliekame lubinus iki brandos: sėklos subręsta liepos mėnesio trečią arba rugpjūčio pirmą dešimtadienį.

Siauralapiai ir geltonžiedžiai lubinai

• Siauralapiai lubinai: Kai pakanka drėgmės, derlingesnėse dirvose šie augalai užauga daugiau kaip 1 m aukščio, gausiai šakojasi, šoninės atžalos ilgai žydi. Bendras azoto kiekis siauralapiuose sideraliniuose lubinuose blizgančių ankščių tarpsniu yra didesnis nei geltonžiedžių lubinų - apie 3,2 proc. Vienmetės piktžolės nepavojingos, nes jas galima išnaikinti tinkamai įdirbus žemę prieš siauralapių sideralinių lubinų sėją. Pastarieji iš pradžių auga sparčiai, todėl nestelbiami. Tinkamiausia daigių sėklų norma - 20 kg/a. Siauralapių sideralinių lubinų negalima sėti per giliai, nes sėklaskiltės neiškeliamos į paviršių ir žūsta. Lengvose dirvose sėklas reikėtų įterpti į 3-4 cm, o sunkesnėse - į 2-3 cm gylį.
• Geltonžiedžiai lubinai: Tinka įvairios veislės, svarbu, kad užaugtų kuo daugiau žaliosios masės. Geltonžiedžių lubinų vegetacijos periodas trunka 87-145 dienas. Paprastai sėjami į sideraliniam pūdymui skirtą lauką. Juos galima auginti visose dirvose, tačiau lengvame smėlyje ir priesmėlyje dera gausiau už siauralapius lubinus. Daigių sėklų norma - 15-20 kg/a. Derlingesniame priesmėlyje ir lengvame priemolyje geltonžiedžių lubinų naudingiau sėti daugiau, o smėlyje - kiek mažiau. Pasėlius naudinga suvoluoti, kad augalai ar jų mišiniai vienodžiau ir greičiau sudygtų.

Mėšlo pakaitas ir žaliosios masės transportavimas

Teigiama, kad dalį ankštinių augalų žaliosios masės galima transportuoti ir naudoti kitame lauke. Tokia tręšimo sistema yra rimta alternatyva mėšlui, kaip bendro dirvožemio derlingumo dalis. Svarbu ir tai, kad ji neskleidžia nemalonaus kvapo.

Žaliosios masės pervežimas į kitą lauką turi daug privalumų:

• Lengviau subalansuojamas javų NPK poreikis ir išvengiama jų pertekliaus.
• Kontroliuojamas N atsipalaidavimas ir nuostoliai.

Teigiama, kad kurio nors vieno maisto elemento deficitas gali blokuoti kitų maistinių medžiagų pasisavinimą. Žaliosios masės kitame lauke panaudojimo galimybės yra platesnės: galima parinkti tinkamiausią trąšų normą, tręšimo laiką priderinti prie auginamų augalų poreikio, naudoti tinkamiausius įterpimo, mulčiavimo būdus.

Moksliniai tyrimai ir rezultatai

Moksliniai tyrimai, atlikti 2009-2010 m. ir 2015-2016 m. Lietuvos žemės ūkio ir miškininkystės mokslo centro Joniškėlio eksperimentinėje stotyje, siekė įvertinti skirtingų daugiamečių pašarinių augalų antžeminės masės kokybinius parametrus ir suderinamumą, pagal NPK tręšti žieminius ir vasarinius kviečius taikant žaliosios trąšos transportavimo sistemą.

Buvo įvertinti daugiamečių ankštinių žolių, eraičinsvidrių, raudonųjų dobilų, eraičinsvidrių ir raudonųjų dobilų mišinio, liucernų, eraičinsvidrių ir liucernų mišinio antžeminės masės kokybiniai rodikliai.

Pagrindiniai rezultatai:

• Maisto medžiagų (N, P, K) poreikis tonai žieminių ir vasarinių kviečių užauginti priklauso nuo augalų biologinių ypatumų, dirvožemio maistingųjų medžiagų judrumo ir meteorologinių sąlygų.
• Kviečiai yra azotamėgiai augalai, jiems N reikia 4,0-4,2 kartus daugiau nei P ir 1,8-2,6 kartus daugiau nei K.
• Kviečiai didžiąją dalį N ir P sukaupia grūduose. Fosforo pasiskirstymas augalo dalyse yra analogiškas azotui.
• Palyginti su kitais augalais, javams nereikia daug K. Jie daugiausia jo kaupia vegetatyvinėse dalyse - šiauduose.
• Žiemkenčiai daugiau kaupia K nei vasarojus.

Žaliųjų trąšų poreikis (norma t ha-1) priklauso nuo auginamos javų rūšies ir planuojamo derliaus dydžio. Žieminių kviečių (grūdų derliui - 4 t ha-1) N poreikis atitinka 2,5 t ha-1 raudonųjų dobilų, liucernų masėje sukauptam N kiekiui. Vasariniams kviečiams tręšti pakanka 2 t ha-1 raudonųjų dobilų, liucernų masės.

Žaliosiose trąšose sukauptas P kiekis yra per mažas planuojamiems žieminių ir vasarinių kviečių grūdų derliams gauti. Todėl gausiai tręšiant žaliosiomis trąšomis, fosforo kiekio mažėjimas dirvožemyje gali tapti viena iš augalų mitybos problemų. Ribotų išteklių dirvožemyje žaliosios masės transportavimą ir panaudojimą kitame lauke vertėtų derinti su natūralios kilmės mineralinėmis P trąšomis.

Tręšiant kviečius žaliosiomis trąšomis (nepriklausomai nuo jų rūšies) pagal N poreikį, yra visiškai patenkinamas K poreikis. Nustatyta, kad K perteklius gali blokuoti kitų maisto medžiagų pasisavinimą.

Organinių medžiagų šaltinis ir augalų apsauga

Pagrindinė sideratų paskirtis - papildyti dirvą organinėmis medžiagomis ir azotu. Juos, skirtingai nei mineralines medžiagas, augalai lengvai pasisavina. Daugelio sideratų šaknys fosforo rūgštį, kalcį, magnį ir kitus elementus ima iš gilių dirvos sluoksnių. Įterpus sideratų į dirvą, šie elementai tampa prieinami kultūriniams augalams. Veikiamos mikroorganizmų augalinės atliekos suyra ir virsta humusu.

Augalų apsaugos nuo ligų požiūriu žaliosios trąšos užima ypatingą vietą - atlieka svarbų sanitarų darbą.

• Jos nustelbia piktžoles. Kad sideratai netaptų piktžolėmis, juos būtina nušienauti arba įterpti į dirvą prieš subręstant sėkloms.
• Kai kurių rūšių sideratai padeda išnaikinti kenkėjus ir ligų sukėlėjus. Pavyzdžiui, tankiai pasėjus garstyčių arba rugių, sumažėja sprakšių lervų populiacija. Manoma, kad daugiamečių lubinų alkaloidai yra nuodingi kolorado vabalams, todėl šalia šie kenkėjai nežiemoja.

Žaliosios trąšos pagerina vaisių kokybę: jos sukaupia organinių rūgščių, vitamino C, pagerėja skonis. Tarpueilių užželdinimas velėna ir sideratų auginimas sustiprina vaismedžių atsparumą žemoms temperatūroms ir pagerina vaisių kokybę - jie išsilaiko ilgiau.

Dirvos pH ir kalkinimas

Dirvos rūgštėjimas yra neišvengiamas procesas, tad, norint palaikyti optimalų dirvožemio rūgštingumą, reikia ne tik jį stebėti, kontroliuoti, bet ir kalkinti. Dirvos kalkinimas yra svarbi agrotechninė procedūra, leidžianti padidinti per rūgščios dirvos pH ir kompensuoti kalcio trūkumą.

Optimalaus rūgštumo dirvožemyje užtikrinama tinkama dirvožemio struktūra, mikroorganizmų veikla, maisto medžiagų prieinamumas augalams, o tai sudaro sąlygas užauginti kokybišką produkciją.

Kada, kaip ir kiek kalkinti dirvą

Ilgamečiai tyrimai rodo, kad dirvas galima kalkinti bet kuriuo metų laiku, tačiau geriausia kalkinti rudenį. Tuo laiku yra daug kalkinimui tinkamų plotų, be to, kalkinės medžiagos iki pavasario gerai neutralizuoja dirvos rūgštingumą. Pavasarinis kalkinimas, kol dirvos dar neperdžiūvo, taip pat efektyvus. Vasarą paskleistos kalkinės medžiagos turės įtakos tik kitų metų derliui.

Kalkinių medžiagų paskleidimas dirvos paviršiuje ir jų įterpimas į dirvą yra būtinas norint pasiekti geriausių rezultatų. Didesniuose ūkiuose dirvos kalkinimui gali būti naudojami mineralinių trąšų barstytuvai ar kitos techninės priemonės. Mažuose, individualių sklypų plotuose kalkines trąšas galite išbarstyti rankomis.

Dirva yra laikoma rūgščia, kai jos pH yra 6,5 ar mažesnis. Dirvožemis, kurio pH yra mažesnis nei 4,5, yra stipriai rūgštus dirvožemis. Dirvožemis, kurio pH yra 4,6 - 5,0, yra vidutiniškai rūgštus, o dirvožemis, kurio pH yra 5,1 - 6,5, yra silpnai rūgštus.

Dirvai kalkinti naudojamos šios kalkinės medžiagos: dolomitmilčiai, klintmilčiai, trupintos klinktys, degtos kalkės, cemento dulkės, defekatas, kreida, klintinis tufas.

Dolomitmilčiai yra ypač rekomenduojami, nes jie ne tik efektyviai stabdo dirvos rūgštėjimą, bet ir neleidžia susidaryti dideliam aliuminio kiekiui; gerina fizikines ir chemines dirvos ypatybes bei struktūrą; skatina efektyvesnį organinių ir mineralinių trąšų įsisavinimą; skatina augalams naudingų mikroorganizmų dauginimąsi; papildo dirvą kalciu ir magniu.

tags: #kaip #i #dirva #iterpti #lubinus #pamatyti

Populiarūs įrašai:

• Kibusis lipikas: augalo apžvalga
• Daugiametis augalas kietis
• Kaip panaudoti moliūgų sėklas
• Šilauogių auginimas
• Sanitarinis valymas ir paruošimas