Piktžolės: jų rūšys, ypatybės ir klasifikacija
Piktžolės - tai nekultivuojamos žolės, augančios dirbamose žemėse ir bergždynuose. Dauguma jų yra autotrofai, turintys žalius lapus ir šaknis. Pagal augimo vietą jos skirstomos į dvi pagrindines grupes: segetines, augančias pasėliuose, pūdymuose, sėtinėse pievose ir kultūrinėse ganyklose (Lietuvoje apie 270 rūšių), ir ruderines, aptinkamas kiemuose, šiukšlynuose, patvoriuose, pakelėse bei geležinkelio pylimuose (Lietuvoje apie 150 rūšių).
Piktžolių klasifikacija pagal gyvenimo trukmę
Piktžolės gali būti klasifikuojamos pagal jų gyvenimo trukmę į trumpaamžes ir daugiametes. Trumpaamžės piktžolės gali būti vienametės arba dvimetės. Tuo tarpu daugiametės piktžolės pasižymi ilgaamžiais požeminiais organais, kurie gyvena trejus metus ir ilgiau. Šios piktžolės dauginasi ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviškai, naudojant šakniastiebius, šaknų pumpurus ir atžalas, palaipas, stiebagumbius ar svogūnėlius.
Kilmė ir atsiradimo laikas
Vienos piktžolės yra vietinės kilmės (apofitai), o kitos - atvežtinės (antropofitai). Atvežtinės piktžolės gali būti suskirstytos į dvi kategorijas: archeofitus, kurie atsirado Lietuvos teritorijoje dar iki 1500 m., ir kenofitus, atsiradusius naujaisiais amžiais.
Piktžolių aukščio skirtumai
Piktžolių aukštis gali labai skirtis. I aukšto piktžolėmis laikomos pačios aukščiausios, pavyzdžiui, tuščiosios avižos, dirvinės pienės ir dirvinės smilguolės.
Klasifikacijos pagrindai ir naikinimo priemonės
Sistema, skirta piktžolių naikinimui, remiasi jų biologine ir agronomine klasifikacija. Biologinė klasifikacija atsižvelgia į piktžolių gyvenimo trukmę, vegetatyvinio dauginimosi būdą ir mitybą. Agronominė klasifikacija grindžiama piktžolių aukščiu, būdu, kuriuo jos plinta, ir išsidėstymu dirvoje.
Žymesnės piktžolių rūšys ir jų ypatybės
Varputis
Varputis laikomas itin nepageidaujama piktžole. Jį visiškai išrauti beveik niekada nepavyksta, o jei ir pavyksta, tai dažnai pažeidžiant želmenėlių būklę.
Žliūgės
Žliūges ravėti gali būti smagu, nes nors atrodo, kad jų yra daug, radus "centrą" - didelis plotas tampa švaresnis.
Balandos
Balandos dažnai auga dideliais kiekiais. Nors raunasi lengvai, jų gausa gali erzinti, nes jos auga greitai.
Usnys
Usnys - aštrios ir nemalonios piktžolės. Rekomenduojama jas rauti mūvint pirštines.
Kiečiai
Kiečiai, nors ir gali atrodyti gausiai, yra lengvai pastebimi, todėl juos kontroliuoti yra lengviau.
Svėrės
Svėrės pasižymi gražiu žydėjimu. Jų gausa gali atrodyti bauginančiai, tačiau jos yra matomos.
Dilgėlės
Dilgėlės kelia asociacijas su nemalonumais, tačiau verta prisiminti, kad jos taip pat yra ir vaistažolės.
Asiūkliai
Asiūkliai, kurie šiemet itin paplitę, yra atsparūs daugeliui herbicidų, tokių kaip "Roundup". Jie išlieka žali ištisus metus, ypač vietose, kur jaučiamas vandens gyslos poveikis, pavyzdžiui, prie drenažo.
Alytiškės margučiai sulaukia daugybės komplimentų: parodė, kaip juos dažo
Istorinis kontekstas
Lietuvoje pirmąją knygą apie piktžoles ir jų naikinimą, pavadinimu "Piktžolės ir jų naikinimas", parašė K. Vaisgamtis (K. Skabeika) 1913 metais.
tags: #stambios #bergzdynu #piktzoles