Formuojamos gyvatvorės: nuo praktinių iki estetinių sprendimų

Gyvatvorės atlieka daugybę funkcijų - nuo sklypo apsaugos nuo pašalinių žvilgsnių ir triukšmo iki ribų žymėjimo ir aplinkos estetizavimo. Nors aukštos betoninės ar metalinės tvoros suteikia solidumo, o metalinio tinklo tvora aiškiai pažymi ribas, tik žalia gyvatvorė džiugina akį ir suteikia aplinkai harmonijos. Gyvatvorės dažnai naudojamos ne tik sklypo pakraščiuose, bet ir viduje, kuriant uždaras erdves ar atskiriat įvairias zonas. Sakoma, kad įėjimo durys parodo šeimininko skonį, tačiau gyvatvorė dar labiau atskleidžia savininkų požiūrį į aplinką ir gamtą.

Augalų parinkimas gyvatvorei

Gyvatvorėms atrenkami augalai, tinkami mūsų klimato zonai ir gerai ištveriantys žiemą. Lapuočiams sodinukams rekomenduojamas 1-2 metų amžius, o spygliuočiams - 3-4 metai. Vertingos veislės, tokios kaip alyvos, hortenzijos, rožės, taip pat lėtai augantys kadagiai ir tujos, gali būti sodinamos ir vyresnio amžiaus krūmais.

Augalai gyvatvorei parenkami atsižvelgiant į konkrečius poreikius. Miestuose svarbu rinktis augalus, atsparius oro taršai ir naminių gyvūnų šlapimui. Aplink gyvenamąjį namą geriau sodinti visžalius augalus. Sezoninėje sodyboje galima sodinti lapuočius, įvertinant, ar jie nebus mėgstami laukinių gyvūnų. Augalai su spygliais sumažina tikimybę į sodybą patekti pašaliniams žmonėms ir gyvūnams. Praktiški žmonės vertina augalus, vedančius valgomus vaisius ar uogas, o estetai mėgsta augalus su spalvotais lapais ar keičiančius spalvą.

Jei pageidaujate taisyklingų ir geometrinių formų, verta rinktis augalus, kurie nebijo karpymo ir neauga pernelyg greitai. Nors patys augalai gali būti augūs, karpymas neleidžia jiems pasiekti natūralaus dydžio. Mažiau priežiūros reikalaujančiai gyvatvorei tinkamiausi sparčiai augantys, bet tam tikrą aukštį pasiekę augantys augalai.

Visžalės gyvatvorės

Gyvatvorė iš tujų

Natūraliai vakarinės tujos (Thuja occidentalis) auga Šiaurės Amerikoje, kur gali siekti kelių dešimčių metrų aukštį. Kultūrinių tujų selekcija siekė mažinti jų augumą ir formuoti taisyklingą kūginę formą.

Vakarinė tuja, išlaikanti žalumą ištisus metus, yra itin atspari aplinkos poveikiui. Tujos nebijo miesto taršos ir automobilių išmetamųjų dujų. Jos atsparios šalčiui, sausrai, auga pavėsyje ir nederlingame dirvožemyje. Tujos itin vertinamos dėl atsparumo karpymui ir greito atžėlimo. Mėgsta derlingą, 5,2-7 pH rūgštingumo dirvožemį, kuriam būdingas drėgmės išlaikymas, bet ne užmirkimas. Tujos greičiau auga saulėtoje vietoje. Nors jos serga kai kuriomis ligomis ir kartais jas apninka kenkėjai, kaimo vietovėse dažniausiai aktyviausias kenkėjas yra stirnos, pamėgusios tujų šakeles, todėl tokioje vietovėje tujas žiemai reikia aptverti.

Tujos dažniausiai dauginamos šakelėmis, taip padauginti augalai visiškai išlaiko motininio augalo savybes.

Idealu tujas sodinti rudenį, tuomet jos beveik visada prigyja. Sodinimo darbus galima tęsti iki pat šalnų. Sodinant atviromis šaknimis pavasarį, sodinukus reikėtų gana gausiai laistyti. Sodinant su žemių gumulu iš konteinerių, didelio skirtumo, kada sodinti, nėra, tačiau reikėtų patikrinti, ar konteineryje šaknys neperaugusios ir nesusuktos. Susuktas šaknis reikėtų ištiesinti.

Tankiai gyvatvorei tujos sodinamos kas 30-40 cm, priklausomai nuo veislės augumo ir medelių pločio. Įprastai gyvatvorei sodinama kas 50 cm. Dažniausiai parduodamos 30-70 cm aukščio tujos. Nuo tujos augumo priklauso jos kaina. Perkant tiesiai iš medelynų, 30-50 cm aukščio tujos gyvatvorei kaina siekia apie 3 €, o aukštesnės, 50-70 cm, kainuoja apie 5 €.

Viena iš populiariausių yra vakarinės tujos forma ‘Smaragd’, pasižyminti siaura kūgine forma. Smaragdinė tuja užauga iki dviejų su puse metrų, o jos plotis siekia iki 50 cm. Smaragdinę tują galima karpyti rečiau, nes ji lėčiau auga ir išlaiko kūginę formą. Vidutiniškai per metus smaragdinė tuja paauga apie 10 cm, o geromis sąlygomis - apie 20 cm.

Karpymui ir forminei gyvatvorei naudojamos vakarinės tujos ‘Brabant’. Jos labai greitai auga, yra platesnės, pasiekia apie 150 cm plotį ir 4 metrų aukštį. Neprižiūrimos ‘Brabant’ tujos būna aukštesnės. Apkarpius viršutinę jų dalį, aktyviau ima želti apatinė dalis.

Geltonos tujų formos leidžia paįvairinti žalią gyvatvorę. Populiarios ‘Golden Smaragd’, ‘Golden Brabant’, ‘Golden Anne’ tujų formos.

Žemoms gyvatvorėms naudojamos žemaūgės tujų formos. Apvalią formą išlaiko nykštukinės vakarinių tujų veislės ‘Golden Tuffet’, ‘Micky’, ‘Hosseri’.

Gyvatvorė iš kadagių

Lietuvoje natūraliai auga paprastasis kadagys (Juniperus communis). Jį galima panaudoti gyvatvorei sodyboje, nes mieste jis greičiausiai neaugs dėl jautrumo užterštam orui. Kadagiai, išskirdami fitoncidus, valo orą. Gana sunkiai prigyja dideli augalai su atviromis šaknimis. Rekomenduojama sodinti mažus augalus, tačiau dėl lėto augimo gyvatvorė formuosis ilgai. Vis dėlto, dėl lėto augimo ir taisyklingos kūginės formos, iš kadagių galima sukurti ilgametę ir mažai priežiūros reikalaujančią gyvatvorę. Paprastasis kadagys nepakantus karpymui. Dvigubai gyvatvorei, nuo kelio saugo nekarpoma paprastojo kadagio gyvatvorė. Antra eilė gali būti sudaryta iš derančių medlievų.

Dažniau gyvatvorėms naudojami uoliniai kadagiai ir jų kultūrinės formos. Uoliniai kadagiai (Juniperus scopulorum) pasižymi siaura koloniška forma, o jų spygliai yra melsvai sidabriniai. Užauga iki 1,5-3 metrų aukščio. Uolinio kadagio kultūrinės formos skiriasi, todėl verta apsilankyti medelyne, kad realiai būtų galima įvertinti atspalvius ir formas. Uolinio kadagio ‘Blue Arrow’ šakelės nukreiptos į viršų, forma - taisyklinga siaura kolona. Užauga iki 2-3 metrų aukščio ir 30 cm pločio. Uolinis kadagys ‘Moonglow’ - siaurėjantis į viršų kūgis su kiek į šonus nukreiptomis šakelėmis.

Buksmedis gyvatvorei

Buksmedis (Buxus sempervirens) itin populiarus formuojant neaukštas gyvatvores. Labai dažnai buksmedis naudojamas sklypo zonoms atskirti ir takų riboms pažymėti. Tai visžalis, smulkialapis augalas, nebijantis pavėsio ir nereiklus dirvožemiui. Geriausiai jausis neutraliuose ir šarminiuose (pH 7-9) priesmėliuose ir priemoliuose. Šaknys nėra ilgos, tankios, todėl augalas lengvai persodinamas. Svarbu saugoti nuo dirvos perdžiūvimo; sausros metu reikia laistyti kartą per savaitę po 10 litrų vandens augalui. Pasodintus augalus reikėtų laistyti dažniau.

Sodinti galima saulėtoje ir pavėsingoje vietoje. Geriau nesodinti vėjuotoje vietoje, nes žiemą augalas gali žūti dėl džiovinančio vėjo. Sunkiau peržiemoja vėjuotoje vietoje, kur greičiau išdžiūna gruntas.

Buksmedžiai nebijo karpymo, iš jų formuojamos gana siauros ir žemos gyvatvorės. Po apkarpymo augalai gana ilgai išlaiko formą. Karpyti užtenka kartą per porą metų.

Priklausomai nuo dydžio ir veislės, buksmedžio sodinuko kaina prasideda nuo 5 €.

Buksmedis paprastasis ‘Aurea’ turi gelsvus lapus, kurie ilgainiui įgauna sodrią žalią spalvą. Buksmedis paprastasis ‘Blauen Heinz’ auga lėtai, iki 6 cm per metus. Lapai žali, naujai išleisti šiek tiek šviesesni, bet stipriai nekontrastuojantys. Natūraliai apvalios formos.

Gyvatvorės iš sezoninių lapuočių

Sezoninėms poilsiavietėms ir sodyboms gana dažnai pasirenkamos šiltuoju sezonu sužaliuojančios gyvatvorės. Net ir be lapų, gyvatvorės augalų kamienai ir šakos paprastai sudaro tankų, beveik nepermatomą tinklą. Dauguma augalų sužaliuoja gana anksti, apie balandžio pabaigą, ir gyvatvorė tampa nepermatoma iki lapkričio mėnesio.

Gyvatvorė iš skroblų

Gana įdomios gyvatvorės formuojamos iš krūmų su lanksčiomis šakomis. Iš jų galima suformuoti tankią ir ploną gyvatvorę. Tokios gyvatvorės dažnai naudojamos kempinguose, taupant vietą ir tuo pačiu sukuriant uždarą erdvę.

Skroblas yra itin nereiklus augalas, nebijantis oro užterštumo ir nereiklus dirvožemiui. Skroblai sodinami viena arba dviem eilėmis: plonai užtvarai - kas 50-70 cm, dviem eilėmis - kas 80 cm, išdėstant šachmatine tvarka. Gražiai skroblų gyvatvorei svarbus teisingas genėjimas. Vienos eilės gyvatvorei storos horizontalios šakos lenkiamos į šalis, kas 30-40 cm. Geriausia genėti rudenį, trumpinant šakutes, žiemai paliekant tvarkingą gyvatvorę. Patrumpinus augalai leidžia naujas šakas, kurios sudarys nepermatomą sieną. Galima dar kartą nugenėti vasarą. Skroblai auga labai greitai, ypač jei pasodinti šviesioje vietoje, derlingame grunte.

Pintą tvorą galima suformuoti iš žilvyčių, liepų, lazdynų, netgi iš žemaūgių obelų.

Spalvotos gyvatvorės

Augalus gyvatvorei galima parinkti tokius, kurie keičia lapų spalvą, pritaikyti gyvatvorę prie namo fasado, net raudono. Daug gyvatvorių, žydėdamos, iš žalios virsta baltomis ar rausvomis. Daugiausia spalvų turi raugerškiai ir jų veislės, vadinamieji berberiai.

Gyvatvorė iš raugerškio

Raugerškiai puikiai tinka neaukštoms ir tankioms gyvatvorėms. Raugerškių yra daug spalvų, iš kurių galima pasodinti spalvotą gyvatvorę. Žali, geltoni, raudoni, tamsiai raudoni, bordiniai raugerškiai gali tapti puošnios ir spalvotos gyvatvorės pagrindu. Dažniausiai gyvatvorėms naudojami tunbergo raugerškiai (Berberis Thunbergii). Raugerškiai turi spyglius, todėl šio augalo gyvatvorė sunkiai įveikiama.

Geriausiai raugerškis auga neutralioje (pH 6-7,5) dirvoje, nebūtinai derlingoje. Tankiai gyvatvorei raugerškiai sodinami kas 30 cm, mažiau tankiai - kas 50 cm.

Raudoni berberiai itin dera prie klinkerio fasado apdailos.

Raugerškio sodinukų kaina - apie 5 €.

Gyvatvorė iš medlievų

Praktiški žmonės gyvatvorei renkasi augalus, vedančius valgomus uogas. Tokia gyvatvorė itin tinka ekologiškai švarioje vietovėje. Būdama užtvara ar skiriamoji riba, ji tuo pačiu subrandina uogų derlių. Tačiau daugeliu atvejų, jei gyvatvorė karpoma, abejotina, ar augalai gausiai derės. Deranti gyvatvorė dažniausiai yra labiau simbolinė, nes reikia praretinti šakas, kad išvengtume sutankinimo sukeliamų ligų.

Medlieva - nereiklus augalas, galintis suformuoti tankią gyvatvorę. Lietuvoje daugiausia paplitusios laukinės medlievos formos. Tačiau ir laukinių medlievų uogos skanios, saldžios, tiesa, turi specifinio kartumo. Dabar nėra sudėtinga įsigyti kultūrinių medlievų veislių, kurių uogos neturi kartumo ir yra gerokai didesnės. Nekarpoma medlieva pasiekia apie 3-5 metrų aukštį ir 1,5 metro plotį. Derantis krūmas palaikomas apie 3 metrų aukščio, genint per tankiai, stačiai augančias šakas ir formuojant lają į šonus. Vasarą krūmas tankiai žaliuoja, suformuodamas nepermatomą gyvatvorę. Rudenį kai kurios veislės keičia lapų spalvą į raudonesnę. Medlievų uogos formuojasi ant pernykščių šakelių, todėl palaikant tankią gyvatvorę, uogų bus mažai. Laukinės medlievos leidžia daug naujų atžalų iš šaknų.

Daugybė žydinčių augalų puikiai tinka gyvatvorei. Kai kurie augalai žydi net ir karpomose gyvatvorėse. Dažniausiai tai būna augalai su mažesniais žiedais. Didesniais žiedais žydintys augalai turėtų būti formuojami kaip krūmai. Žydinčią karpomą gyvatvorę galima sodinti iš lanksvų. Karpomos gyvatvorės plotis bus mažesnis nei laisvai auginamos. Laisvai auginamų krūmų gyvatvorės plotis sieks 2-2,5 metro.

Gyvatvorė iš hortenzijų

Viena iš ilgiausiai žydinčių gyvatvorių gali būti sudaryta iš hortenzijų. Baltos, klasikinės šviesiosios hortenzijos (Hydrangea arborescens) nuo seno auginamos prie namų. Medelynuose galima rasti naujesnių šviesiosios hortenzijos veislių. Šluotelinės hortenzijos (H. paniculata) veislė ‘Grandiflora’ turi 20 cm ilgio baltus žiedynus. Didesni ‘Annabelle’ žiedynai, kurie keičia spalvą nuo žalsvos iki baltos.

Dabar medelynuose galima rasti daugybę skirtingų veislių ir spalvų šluotelinių hortenzijų. Šluotelinių hortenzijų žiedai būna balti, vėliau rausvėja. Laikosi ilgai, žydi beveik visą šiltąjį sezoną.

Hortenzijas geriausia sodinti saulėtoje vietoje. Pavėsyje hortenzijos menkiau žydi. Šluotelinės hortenzijos užauga iki 2 metrų, žemaūgės veislės - iki 1,5 metro.

Naudojant skirtingų veislių hortenzijas, galima sukurti spalvotą gyvatvorę. Jazminų gyvatvorė gali būti karpoma arba auginama laisvai. Laisvai auginant žydės gerokai gausiau.

Alyvos gausiai žydės jas auginant kaip krūmą. Tačiau rekomenduojama genėti, nes net kultūrinės alyvų formos yra augios ir išsikeroja. Alyvų yra šimtai veislių, jos skiriasi žiedų dydžiu, spalva, kvapu.

Vijoklinės gyvatvorės

Visus metus žaliuojančią gyvatvorę galima sudaryti iš lianinių augalų. Klasikinės lianos yra gebenės. Gebenės yra visžalis augalas, sudarantis tankią, tamsiai žalią gyvatvorę. Taip pat yra kultūrinių gebenių veislių su margais ir mažesniais lapais. Ten, kur nėra oro užterštumo, galima sodinti gyvatvorę iš vynuogių.

Gyvatvorė iš gebenių

Gebenės itin tinka akmenų sienoms uždengti. Lietuvos klimatas gebenėms nėra pats tinkamiausias, dažnai gebenės apšąla ir auga gerokai lėčiau nei pietų šalyse. Augdamos prie sienos, jos turi atramą ir užuovėją.

Gyvatvorė iš vynuogių

Lietuvoje atsirado daugybė šalčiams atsparių vynuogių veislių. Jei vynuogės atsparios šalčiui, jas auginti ir prižiūrėti pakankamai paprasta. Norint, kad vynuogės derėtų, jas reikia gausiai genėti. Prieš žiemą paliekamos tik viena ar kelios šakos. Vasarą kiekvienas pumpuras išleidžia stiebą, kuris gali pasiekti kelis metrus. Kiekvienas stiebas išaugina kelias kekes. Suaugusios vynuogės sukuria nepermatomą 1-1,5 metro pločio ir 2 metrų aukščio gyvatvorę.

Vynuogėms nebūtinas derlingas dirvožemis, nors desertinėms veislėms verta paruošti duobę su derlingu dirvožemiu. Vynuogės sodinamos 90-150 cm atstumu.

Vynuogėms įrengiamos vielinės atramos, ant tokių jos geriausiai kabinasi. Iš vynuogių galima formuoti arkas, pavėsines.

Gyvatvorė iš gudobelių

Natūraliai teritoriją galima apsaugoti pasodinus gyvatvorę iš augalų su spygliais. Gausiai spygliuotos yra gudobelės, jos sutankėja ir jas galima karpyti.

Iš gudobelių gali būti formuojamos karpomos ir laisvai augančios gyvatvorės. Laisvai augančios gyvatvorės gausiai žydi ir rudenį pasipuošia raudonais vaisiais. Karpomą gyvatvorę galima formuoti iki 2,5 metrų aukščio. Iš gudobelių galima suformuoti ir 5 metrų aukščio sieną. Karpomai gyvatvorei gudobelių sodinukai sodinami kas 50-60 cm, nekarpomai - kas 80-100 cm.

Geriausia gudobeles sodinti pavasarį. Jei dirvožemis nederlingas, reikėtų iškasti ištisinį griovį ir užpildyti derlingos žemės sluoksniu. Griovio gylis - apie 50 cm, plotis apie 40-50 cm. Tankesnei gyvatvorei sodinamos dvi eilės gudobelių, išdėstant sodinukus šachmatine tvarka.

Gudobelių gyvatvorė dėl aštrių spyglių praktiškai nepraeinama.

Gudobeles geriau sodinti šviesioje vietoje. Žaliuoti gudobelės ima gana anksti ir jau po kelių savaičių sudaro nepermatomą sieną, pro kurią nepralįs joks gyvūnas.

Gyvatvorė iš eglių

Gyvatvorės, tiksliau sienos iš eglių, dažniausiai sodinamos aplink didesnio ploto sodybas. Gyvatvorę iš eglių gana sunku prižiūrėti, nes tai augus medis. Kiekvienais metais eglės gali paaugti 80-150 cm. Tanki ir aukšta eglių gyvatvorė geriausiai tinka aptverti atviroje vietoje pastatytą sodybą, saugantis nuo šiaurinių vėjų.

Eglių gyvatvorę reikia kasmet karpyti iš šonų ir nukirpti viršūnes. Neprižiūrimų eglių greitai nuplinka apatinės šakos.

Tujų gyvatvorės formavimas

Vakarinė tuja 'Golden Smaragd' PBR yra veislė, idealiai tinkanti gyvatvorėms. Augalas gali papuošti didelius alpinariumus arba būti įdomios spalvų kompozicijos dalimi. Individualiai atrodo taip pat tobulai, demonstruodama savo eleganciją. Iš daugybės tujų veislių Lietuvoje geriausiai auga (kai kurių nuomonių, kad tai ir vienintelė tinkama auginti mūsų sąlygomis) būtent vakarinė tuja (lot. Thuja occidentalis). Auginama net 40 dekoratyvinių tujų formų.

Tujos plačiai auginamos dėl nereiklumo auginimo sąlygoms, puikiai pakenčia įvairų dirvožemį, apšviestumą, užterštą orą, atsparios žiemą, retai puolamos ligų ir kenkėjų, nesunkiai ištveria persodinimą. Tinka auginti po vieną, grupėmis, idealūs augalai gyvatvorėms.

Vazonėliuose užaugintas tujas galima sodinti visą sezoną. O iš lysvės iškasti augalai sodinami ankstyvą rudenį (rugpjūčio-rugsėjo mėn.), kad iki žiemos spėtų įsišaknyti, arba pavasarį - balandžio mėnesį ir pirmoje gegužės pusėje. Sodinant reikėtų saugoti plikas šaknis nuo sudžiūvimo, nes jau po 15 minučių apdžiūsta smulkiosios šaknelės. Kai trūksta šviesos, tujos išretėja. Jei sodinate gyvatvorę, atstumas turėtų būti ne mažesnis nei 60-70 cm.

Lauke tujas galima auginti atvirame grunte ar vazone. Jei sodinate prastame dirvožemyje, būtina iškasti didesnę duobę, į dugną priberti derlingos žemės. Sodinant netoli duobės centro, nuo vyraujančių vėjų pusės įkalamas kuolas tujai pririšti. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių, jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Negalima į duobę dėti šviežio mėšlo. Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. O jei žemės nubiro, tai saugoti plikas smulkiąsias šaknis nuo sudžiūvimo. Sodinamo augalo šaknies kaklelis turi būti sulig dirvos paviršiumi. Sodinukas turi būti pasodintas tokiame gylyje, kokiame augo medelyne ar tiesiog prieš persodinimą. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis, kad laistant neištekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai per kelis kartus palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia laistyti gausiai, 3-5 kartus. Rudenį sodintus spygliuočius iki užšąlant (nesvarbu, koks oras) reikia nuolat gausiai laistyti.

Vidutiniškai derlingose, drėgnose ir puriose dirvose tujų sodinukai ir netręšti auga puikiai. O jei žemė prasta arba sodinukai silpnai atrodo, galima patręšti mineralinių kompleksinių trąšų tirpalu (20-30 g/10 l vandens). Tinka specialiai skirtos spygliuočiams, taip pat įvairios kompleksinės arba vienanarės azoto trąšos, parduotuvėse yra ir tik tujoms skirtų trąšų. Prieš tręšiant reikėtų pasidomėti gamintojų rekomendacijomis ant trąšų pakuotės, tačiau standartinė norma 1 kv.m - apie 30-50 g trąšų. Vasaros antroje pusėje ir rudenį negalima tręšti azotu, o vėlų rudenį išbarstomos tik kalio ir fosforo trąšos.

Prižiūrėti tujas nesudėtinga, tai vienas iš nereikliausių augalų. Nuo žvarbaus žiemos ar ankstyvo pavasario vėjo tujos gali pradėti džiūti, pleišėti augalo žievė. Jei vietovė, kur pasodintos tujos, yra dažnai mirkstanti, sunki žemė - gali pradėti pūti šaknys, o pats augalas nykti. Tokiu atveju reikėtų tujas atsargiai iškasti ir pradėjusias pūti šaknis išpjauti, paliekant tik sveikąsias, trumpam pamerkti į fungicidų tirpalą ir pasodinti į kitą, tinkamesnę vietą. Esant itin sausam orui, vertėtų palieti vandeniu ne tik po tuja, bet ir apipurkšti vandeniu patį augalą. Jei nusipirkote taip vadinamą importinę/atvežtinę tują, bent pirmąją žiemą reikėtų uždengti, nes jos dar neprisitaikiusios prie mūsų klimato. Žiemą, kai gausiai pasninga, nuo didesnių augalų reikėtų nupurtyti sniegą, kad jis neišlankstytų ar neišlaužytų šakų. Tujoms mulčiuoti ypač tinka kompostas ir gerai perpuvęs mėšlas. Šviežio verčiau nenaudoti.

Tujos paprastai genimos ramybės laikotarpiu - žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, tinka ir ruduo. Tačiau tujų žaizdos puikiai užgyja, todėl reikalui prispyrus, kai nesuspėjama pavasarį, galima genėti ir vasarą (liepą-rugpjūtį). Tujas genėkite tik sausu ir giedru oru. Paprastai galima karpyti tiek viršų, tiek šonus, taip suformuojama pageidaujamo aukščio ir pločio tuja arba gyvatvorė.

Vakarinė tuja ‘Smaragd’ - pati populiariausia tujų veislė Lietuvoje. Vertinama dėl savo taisyklingos, tankios, siaurai kūgiškos lajos ir ryškios, smaragdo žalumo spalvos spyglių, kurie beveik nekeičia spalvos žiemą. Auga vidutiniu greičiu. Idealiai tinka reprezentacinėms gyvatvorėms, sodinti pavieniui ar grupėmis.

Jei pastebėjote nurudavusias šakeles, tai gali reikšti įvairias problemas, kurias spręsti reikia atsižvelgiant į priežastį.

Sodinama pavasarį arba rudenį. Gyvatvorei sodinama kas 50-70 cm.

Gegužė, Birželis: Paprastai genėti nereikia, nes natūraliai formuoja taisyklingą lają.

Lapkritis, Vasaris, Kovas: Atspari šalčiui. Jaunus augalus reikia laistyti reguliariai. Suaugę augalai pakenčia sausras, bet geriausiai atrodo esant pakankamai drėgmės.

Viena atspariausių tujų veislių. Tinka sodinti gyvatvorėms, dekoratyvinių augalų grupėse, spalvinėms kompozicijoms ir pavieniui. Vienos iš naujausių geltonų Vakarinių tujų - ‘Golden Smaragd’, turinčios malonų, intensyvų geltoną atspalvį. Tinka sodinti gyvatvorėms, dekoratyvinių augalų grupėse, spalvinėms kompozicijoms ir pavieniui. Vienos iš naujausių geltonų Vakarinių tujų - ‘Golden Smaragd’, ‘Janed Gold’, kurios išlaikė visas Vakarinės tujos ‘Smaragd’ formos ir tekstūros savybes ir dar turi malonų, intensyvų geltoną atspalvį. Geltonos tujos auga lėčiau nei žalios. 10 metų augalo aukštis iki 2 m.

Tujų gyvatvorės formavimas yra nesudėtingas darbas, bet dažnai keliantis daug klausimų.

Dažnas genėjimas: Nereikia bijoti genėti dažnai. Kuo dažniau tai darysite, tuo jūsų gyvatvorė bus gražesnė, dailesnė, geometriškesnė ir puošnesnė. Kuo dažniau genėsite, tuo tujų gyvatvorė bus gražesnė, vešlesnė ir tokios formos, kokios norite. Svarbu pažymėti, kad genėti bus gerokai lengviau, jei tai darysite dažniau - kokius 2-3 kartus per metus.
Jaunų tujų viršūnių karpymas: Jei pasisodinote mažytes jaunas tujas, gali atrodyti, kad pakirpus viršūnėles, jos visai praras vaizdą ir nė iš tolo neprimins tvoros. Bet yra atvirkščiai - pakirpti būtina, nes taip paskatinsite tujų augimą ir jos kur kas greičiau pradės atlikti dengiančią tvoros funkciją. Net jei įsigijote pakankamai aukštas tujas, jos vis tiek nebus vienodo aukščio, tad jei siekiate tvarkingos tvoros įspūdžio, sulyginkite jų viršūnes. Galite nebijoti nukirpti apie 30-50 cm, o jei reikia - ir daugiau, kad visos jūsų tujos taptų vienodo aukščio. Formuodami senas tujas, viršūnę galite trumpinti ir dar labiau - negailėdami galite nukirpti visą metrą.
Koloninių tujų formavimas: Dažnai žmonės renkasi koloninės formos ‘Smaragd’ tujas tikėdamiesi, kad jos tiesiog tolygiai augs ir jų nereikės genėti. Tiesa ta, kad negenimų koloninių tujų šonuose susiformuoja „pilveliai“. Jei jums patinka tokia gyvatvorės išvaizda, jos šonų galite nedailinti, bet viršūnes vis tiek būtina pakirpti bent kartą per metus. Net ir koloninių tujų šonus reikia tvarkyti, jei norite lygios gyvatvorės efekto. Tai patogu daryti specialiomis gyvatvorių žirklėmis.
Gyvatvorės siaurinimas: Jei turite suformuotą gyvatvorę, bet norite ją siaurinti ir abejojate, ar galite stipriai koreguoti žaliąjį gyvatvorės karkasą, užtikriname - siaurinti tikrai galite. Tujos šakas galite trumpinti net perpus - palikite mažiausiai sprindžio ilgio šakas, matuojant nuo kamieno. Iš pradžių taip apgenėtos tujos atrodys visai plikos, bet jos tikrai atžels. Genėdami pamatysite, kad gyvatvorės viduje pilna rudų šakelių - jas reikia išvalyti ir pašalinti. Išvalę aiškiau pamatysite ir mažytes žalias šakeles - jos yra jūsų garantas, kad tujos atžels. Po drastiško genėjimo gyvatvorė kurį laiką atrodo plika, tačiau ilgainiui ji pradeda leisti naujas šakeles ir vėl sužaliuoja. Stiprų genėjimą atlikite pavasarį, kad augalas greičiau atsigautų ir sustiprėtų. Prieš dvi savaites iki genėjimo palaistykite augalą „Delfan“ tirpalu - tai augimo stimuliatorius, natūralus azoto šaltinis, ypač tinkantis tujoms stiprinti prieš ir po drastiško genėjimo.
Tiesių šonų formavimas: Stačias žymeklis gali padėti tiesiai ir lygiai formuoti tujų gyvatvorės šonus.

Kaip jau ir minėjome, genėti bus gerokai lengviau, jei tai darysite dažnai (2-3 kartus per metus). Pasirinkus tinkamus įrankius, tujų gyvatvorės formavimas yra nesudėtingas ir net smagus darbas. Lina naudojo gyvatvorių žirkles „2in1 EnergyCut”, o Vaiva - teleskopinį gėnėtuvą iš „Gardenos“.

tags: #tuju #formavimas #golden #smaragd