Netradicinių augalų auginimo perspektyvos Lietuvoje
Daugėjant dėmesio pasėlių įvairinimui, mokslininkai tyrinėja, kokius netradicinius augalus galėtų auginti mūsų žemdirbiai. Naujų augalų paiešką skatina ir ilgėjantis vegetacijos periodas.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre (LAMMC) vykusiame seminare „Netradicinių augalų ir naujų veislių žirnių auginimo ypatumai ekologinės ir tausojamosios žemdirbystės sąlygomis“ Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojos Lina Šarūnaitė, Monika Toleikienė, Žydrė Kadžiulienė ir Irena Deveikytė aptarė netradicinių ilgos vegetacijos maisto ir nemaisto paskirties augalų auginimo ypatumus.
Projektas „Bolivinės balandos (Chenopodium quinoa), sėjamojo avinžirnio (Cicer arietinum) ir burnočio (Amaranthus) auginimo technologijų parengimas“
Šis projektas, kurio vadovė L. Šarūnaitė, turėtų atsakyti į klausimą, ar mūsų šalies žemdirbių laukus realiai papildys šie nauji ar kažkada auginti, bet primiršti augalai. Lietuvoje 2021 m. burnočių deklaruota 4,72 ha, bolivinių balandų - vos 0,06 ha, o avinžirnių deklaracijose iš viso neužfiksuota.
Bolivinės balandos
Bolivinės balandos ir burnočiai - vertingi maistinėmis medžiagomis su gausybe būtinų aminorūgščių, dideliu kiekiu vitaminų bei mineralų augalai. Dėl šių savybių bolivinės balandos pateko į pasaulinę rinką, yra tiriamos ir skatinamos vartoti už jų kilmės - Andų regiono - ribų.
Tyrėjai pripažino didelį bolivinių balandų genetinį kintamumą, kuris leidžia augti ir vėsesnio klimato šalyse bei prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų.
Bolivinių balandų sėklose baltymų kiekis svyruoja nuo 12 iki 16 proc., kartu su dešimt būtinų aminorūgščių. Ekologiškai auginant veislių Vikinga ir Titicaca bolivines balandas, pavyko nukulti 1,5 t/ha derlių.
Kaip rodo preliminarūs tyrimų rezultatai, tinkamiausias bolivinių balandų sėjos laikas yra gegužės vidurys, sėklos norma - 6 kg/ha, sėjant 30 cm tarpueiliais, kurie buvo purenami naikinant piktžoles.
Burnočiai
Burnočiai kildinami iš Centrinės ir Pietų Amerikos, tačiau vis labiau domimasi jų auginimu ir vidutinio klimato regionuose. Lietuvoje burnočiai paplitę plačiau nei bolivinės balandos, tačiau auginant šių rūšių augalus susiduriama su didele problema - jautrumu piktžolių konkurencijai, nes po sudygimo jie auga lėtai.
Sėkloms plačiausiai auginamos trys burnočių rūšys: raibasis, hibridinis ir uodeguotasis. Burnočių sėklose nustatoma vidutiniškai 11-17 proc. baltymų, 9 proc. riebalų. Gausu skaidulų, fitosterolių, flavonoidų, folio rūgšties, kalio.
Lietuviška burnočių veislė Raudonukai žavi ryškios spalvos ilgais šluoteliniais žiedynais, o jų vertingos sėklos skoniu šiek tiek primena riešutus.
„Burnočiai priskiriami prie C4 tipo augalų, pasižymi efektyvesne fotosinteze ir intensyvesne azoto apykaita“, - pabrėžė L. Šarūnaitė ir pridūrė, kad labai svarbu ištirti šių perspektyvių augalų auginimo pagrindinius technologinius rodiklius - augimo, vystymosi ir derliaus formavimosi dėsningumus, taikant ekologinio ir intensyvaus ūkininkavimo praktikas Lietuvos klimato sąlygomis.
LAMMC atlikti tyrimai rodo, kad bene didžiausią derlių Raudonukų veislės burnočiai subrandino tada, kai jie buvo pasėti gegužės 15 d., 8 kg/ha sėklos norma. Tyrimuose pastebėta, kad bolivinės balandos į tręšimą azoto trąšomis reaguoja teigiamai, o štai burnočius tręšti reikia atsargiai, mat patręšti jie linkę išgulti.
I. Deveikytė sakė, kad išsamių tyrimų reikalauja ir naujų mūsų kraštui augalų reakcija į herbicidus - kai kuriuos augalus jie gali veikti itin fitotoksiškai: deformuoti ir smarkiai sulėtinti augimą.
Avinžirniai
Iš projekte tyrinėjamų netradicinių augalų, ko gero, mažiausiai ištirti yra avinžirniai. Lietuvoje iki šiol nebuvo išsamių, tinkamai finansuojamų šių augalų tyrimų. Viena iš priežasčių - nepagrįstas teiginys, kad šalies klimatas nėra tinkamas avinžirniams. Tačiau bandymuose 2019 m. pavyko gauti net 2,5 t/ha avinžirnių derlių (sėta gegužės 14 d., sėklos norma - 80 daigių sėklų viename kvadratiniame metre).
„Žemdirbystės institute tiriamas avinžirnių auginimas bei produktyvumas šalies klimato sąlygomis, apsauga nuo kenkėjų, piktžolių kontrolės būdai ir šių augalų įtaka kitiems augalams sėjomainos rotacijoje. Taip pat tiriamas sėjos laikas, sėklos norma, įsėliai, akėjimas, tarpueilių purenimas, herbicidų panaudojimas, inokuliavimas azotą fiksuojančiomis bakterijomis, azoto kaupimo ir perdavimo efektyvumas augalus auginant ekologinėje ir tradicinėje ūkininkavimo sistemose“, - paaiškino Monika Toleikienė.
Sojos: didžiausias perspektyvas turi ekologiškai užaugintos
Vis daugiau ūkininkų dėmesio sulaukia sojos - šiemet jų Lietuvoje deklaruota 1 560 ha. Šis augalas patrauklus dėl savo unikalios sudėties ir didelės prekinės paklausos. Didelis kiekis visos aminorūgščių grandinės baltymų (35-40 proc.) ir riebalų (18-23 proc.) lemia didelę sojų supirkimo kainą rinkoje, be to, itin geras perspektyvas turi ekologiškai auginamos sojos.
LAMMC atlikti tyrimai parodė, kad techniniai sprendimai - sėjos laikas, tarpueilių plotis ir sėklų inokuliacija - gali daryti reikšmingą įtaką ekologiškai auginamų sojų derliui.
Soja yra palyginti ilgos vegetacijos augalas, todėl geriausia rinktis kuo ankstyvesnes veisles - Merlin, Laulema, Amarok. Geriausia sojas sėti gegužės 20-25 dienomis, ir labai svarbu, kad tuo metu dirvožemyje pakaktų drėgmės.
„Tyrimuose didžiausią derlių pasiekė Merlin, inokuliuota su B.japonicum, sėta gegužės 20-25 d. 25 cm tarpueiliais“, - tyrimų rezultatais pasidalijo M. Toleikienė.
Ji pabrėžė, kad auginant sojas ekologiškai, itin svarbu inokuliuoti jų sėklas - tai gali derlių padvigubinti ir net patrigubinti. Sojų derlius labai priklauso nuo konkretaus vegetacijos periodo klimato sąlygų - vidutinis jų derlius būna apie 2,5 t/ha, tačiau gerais metais gali priartėti prie 4 t/ha.
Žirniai: visiems gerai žinomi, bet iki galo neperprasti
Greta netradicinių augalų seminare aptarti ir gerai mūsų ūkininkams žinomi žirniai. Pagal žirnius plotų dalį pasėlių struktūroje mes esame maždaug ketvirti-penkti Europoje. Lietuvoje 2021 m. žirnių deklaruota 64,4 tūkst. ha., pupų - 78 tūkst. ha. Bendroje pasėlių struktūroje ankštiniai augalai sudarė 7,3 proc., tačiau jų tikrai galėtų būti ir daugiau.
„Nėra taip lengva pupinius užauginti, gauti gerą derlių bei jį nuimti. Pritrūksta agrotechninių žinių, o ką jau kalbėti apie rinkos nestabilumą, kas irgi turi įtakos“, - pastebėjo Ž. Kadžiulienė.
Pagrindinė praktika Šiaurės ir Baltijos šalyse - žirnius auginti kaip baltymų ir azoto šaltinį. Žirnių produktyvumas labai priklauso nuo taikomos auginimo technologijos ir nuo klimato sąlygų. Siekiant stabilaus žirnių derliaus, pirmiausia labai svarbu tinkamai pasirinkti veislę.
„Ūkininkai gali rinktis veisles iš Nacionalinio augalų veislių sąrašo, kur jų yra per 20, o iš šių penkios yra sukurtos LAMMC. Atrodo, kad nauja lietuviška žirnių veislė Eglė labiau tinka įprastai ūkininkaujant, o Lina - ekologiniams ūkiams“, - sakė Ž. Kadžiulienė ir pridūrė, kad labai svarbu, jog naujos žirnių veislės sukauptų kuo daugiau baltymų.
Pupinių augalų poreikis augs
Traukiantis gyvulininkystės sektoriui ir mažėjant iš jo ateinančiam organinių trąšų kiekiui, pupinių auginimas darosi vis svarbesnis. Šiuo požiūriu labai svarbios ir žolės, pavyzdžiui, raudonieji dobilai, kurių nauda dar per mažai vertinama, o ir maksimalią naudą išgauti nėra taip paprasta.
„Augalinės kilmės organinės trąšos itin svarbios ekologiniuose ūkiuose ir jas galima panaudoti įvairiais būdais. Dobilų ir žirnių masę galima fermentuoti (silosuoti) ir tada ją įterpti kaip trąšą. Daugiarūšiai žolių mišiniai su ankštiniais taip pat yra labai svarbus agroekosistemos komponentas ir gali labai prisidėti prie sintetinių trąšų mažinimo, kas dabar itin aktualu. Jaunas, antrų naudojimo metų žolynas, kuris savo sudėtyje turi liucernų, auginamas be mineralinių trąšų, gali būti derlingesnis negu daugiamečių svidrių žolynas, tręštas 150 kg/ha mineralinio azoto trąšomis“, - palygino Ž. Kadžiulienė.
Retųjų ir saugomų augalų išsaugojimas ir auginimas
Ką tik pasirodžiusioje naujausio leidimo Lietuvos Raudonojoje knygoje prie saugomų augalų aprašymų rasite ir keliolika VDU Botanikos sodo vyresn. botaninių kolekcijų kuratoriaus Kęstučio Obelevičiaus įamžintų retųjų augalų nuotraukų.
„Galima sakyti, kad tokia saugomų ir retųjų Lietuvos augalų ekspozicija yra viena iš pamatinių visų botanikos sodų veiklų: ne vien puikuotis dailiais gėlynais ir puošniais želdynais, bet dirbti mokslinį darbą ir būti nykstančių augalų išsaugojimo centrais. Be to, kurdami Lietuvos saugomų augalų rūšių ekspoziciją, pagerbiame ir puoselėjame VDU Kauno botanikos sodo kūrėjo, profesoriaus Konstantino Regelio atminimą,“ - apie ekspozicijos atsiradimo prielaidas pasakoja VDU Kauno botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.
2007 m. išleistoje trečiojoje Lietuvos raudonojoje knygoje įtrauktos 339 vietinių augalų rūšys. Ir nors saugomų teritorijų - nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų - funkcija yra saugoti nykstančias augalų rūšis jų natūraliose augavietėse, vis dėlto tyrimų rezultatai liudija, kad to nepakanka: net ir saugomose teritorijose dėl įvairių priežasčių retų vietinių augalų populiacijos mažėja arba gali visai išnykti.
Tokiose kolekcijose esanti augalų genetinė medžiaga gali būti panaudojama ne tik moksliniams tyrimams, mokymams, bet ir augalų reintrodukcijai - natūraliose augavietėse išnykusioms augalų populiacijoms atkurti. VDU Kauno botanikos sode kuriamoje Retųjų ir saugomų Lietuvos augalų ekspozicijoje, specialiai parinktose vietose ir tinkamai paruoštame dirvožemyje, retiesiems ir saugomiems augalams sukurtos ir lankytojams pristatomos 10 teritorijų su skirtingomis augavietėmis: 7 atvirų vietų ir 3 miško žolynų.
„Kolekcinę augalų vertę didina tai, kad jie yra surinkti iš žinomų radimviečių, kruopščiai dokumentuoti, todėl ateityje, augalus padauginus, bus galima sugrąžinti į natūralias jų augimo vietas, taip apsaugant nuo išnykimo. Daugumoje Europos valstybių reintrodukcinės programos vykdomos gana aktyviai, tuo tarpu Lietuvoje ši veikla iki šiol vykdyta gan menkai“, - pastebi projekto „Botanica Sudavica“ vadovė prof.
Viena iš kolekcijos sudarytojams kilusių dilemų: ką daryti su tais augalais, kurių rasti nebepavyko ir kurie laikytini išnykusiais. Diskusijų objektas: ar verta atkurti išnykusią populiaciją, jei identiškos medžiagos nebėra? Mėginant atsakyti į šiuos klausimus, domimasi kolegų patirtimi ir praktika kitose šalyse. Tai bus ir viena iš pagrindinių temų rugpjūčio 16-18 d. Ekspozicija įrengta įgyvendinant 2009-2014 Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo LT03 programos „Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkcijos“ projektą „Klimato kaitos poveikio Pietvakarių Lietuvos botaninei įvairovei nustatymas ir prisitaikymo priemonių parengimas (BOTANICA SUDAVICA)“. Projekto pagalbininkai - Marijampolės miškų urėdija, Vištyčio regioninis parkas ir Augalų genų bankas.
Augalai iš Raudonosios knygos
Kęstučio Obelevičiaus nuotrauka Raudonojoje knygoje papuoštas tarpinis rūtenis, apie kurį paklaustas Kęstutis mosteli parodydamas ranka: „Štai, turime jį VDU Botanikos sode, savaime augantį prie takelio. Nežinau, ar pats išaugęs, ar kažkieno pasodintas. Šio augalo bėda ta, kad jis mažutis, iš visų rūtenių pats mažiausias - ir kryžminasi su gerokai didesniu paprastuoju rūteniu. Kad ir tie, augantys palei taką: dar prieš keliolika metų ten dominavo tarpiniai rūteniai, buvo vos vienas kitas paprastasis. O dabar jau daugumą sudaro hibridai.
O kartais žmogaus įsikišimas net padeda atkurti nykstančią augalo populiaciją: taip, pavyzdžiui, nutiko su melisalape medumėle, kurią miške atrado VDU Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius. Tai buvo vienintelė žinoma to augalo augavietė Lietuvoje. Po kurio laiko pastebėta, kad augalai pradėjo nykti, kaip paaiškėjo - dėl natūralių priežasčių: sutankėjęs miškas užgožė medumėles, negaudamos saulės jos ėmė skursti, tad vienais metais buvo suskaičiuoti vos keliasdešimt išlikusių augalų. Tuomet įsikišo žmonės: išvalė pomiškį, iškirto krūmus, praretino lazdynus.
Ne tik tarpinis rūtenis fotografo patogumo dėlei auga čia pat Kaune, įsitaisęs šalia Botanikos sodo takelių. Nemaža dalis į Lietuvos raudonąją knygą patekusių Kęstučio nuotraukų buvo nufotografuotos prieš keletą metų įrengtoje ir sėkmingai puoselėjamoje VDU Botanikos sodo Retųjų augalų ekspozicijoje. Specialiai parinktose vietose ir tinkamai paruoštame dirvožemyje retiesiems ir saugomiems augalams sukurtos ir lankytojams pristatomos 10 teritorijų su skirtingomis augavietėmis: 7 atvirų vietų ir 3 miško žolynų. Vienas tokių įamžintų eksponatų - laplandinis karklas. „Pas mus sode šis augalas puikiai prigijo ir sėkmingai auga. Gamtoje laplandiniai karklai paprastai auga sunkiai prieinamose vietose. O štai kalbant apie puošnųjį gvazdiką, kad ir kaip nenorėčiau prikarksėti, tikėtina, kad augantieji mūsų Botanikos sode yra ir paskutiniai Lietuvoje: galimai gamtoje jo jau nebėra. Pelkutėje, kur puošnieji gvazdikai augo prieš 15 metų, jų ieškodami su kolegomis dvi dienas šliaužiojome keliais, bet nieko neberadome. O štai tie, kuriuos apgyvendinome Kaune, mūsų kolekcijoje, čia puikiai užderėjo, matyt, idealiai tiko ir dirvožemis, ir vieta. „Pastarąją pernai keliskart nuėdė sode apsigyvenusios stirnos, bet ji visus kartus ataugo ir sėkmingai žydėjo. Tai dekoratyvus augaliukas, tiesa, tas dekoratyvumas retiesiems augalams neretai ir pakiša koją: pernai aptikau tris siauralapių plaučių kerus netoli Trakų, Rūdiškių miške. Apsidžiaugiau, mat ši augavietė iki tol nebuvo žinoma. Po dienos grįžau į tą vietą nuimti koordinačių ir radau... tik tris duobutes. Šiuos retus ir nykstančius augalus jau kažkas išsikasė ir išsivežė. Ar tokie išplėšti augalai ilgai puoš kažkieno gėlynus? Sunku pasakyti, bet plautės gal dar kiek atsparesnės, lyginant su šilagėlėmis, kurios pagrobtos iš gamtos ir parsitemptos į žmonių gėlynus 99,9 proc.
Pelkių augalai
Vasario 2-ąją pasaulyje minima tarptautinė Pelkių diena. Pelkės ir kitos šlapynės yra pereinamoji grandis tarp vandens ir sausumos ekosistemų. Jose auga saviti augalai, kurie prisitaikę augti vandenyje arba dirvožemyje, kur dėl drėgmės pertekliaus trūksta deguonies. Kviečiame susipažinti su keletu ypatingų Lietuvos pelkėse augančių augalų.
Apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia)
Vabzdžiaėdis augalas, kuris mineralinių medžiagų gauna virškindamas vabzdžių ar kitų bestuburių baltymus. Augalo lapai tankiai apaugę plaukeliais, kurių galiukuose žvilga po klampaus skysčio lašelį. Žvilgesio ir kvapo suviliotas vabzdys nutupia ant lapo ir prilimpa. Tuomet augalas išskiria tam tikrus fermentus ir virškinimo sultis, pagautas vabzdys virškinamas keletą dienų.
Siauralapė balžuva (Andromeda polifolia)
Lotyniškai pavadinta graikų mitologinės gražuolės vardu. Lietuvoje auga aukštapelkėse, durpynuose, rečiau - supelkėjusiuose pušynuose. Augalas nuodingas, net ir suneštas iš jų medus netinkamas maistui. Lapuose yra rauginių medžiagų, todėl šis augalas buvo naudojamas kailiams raugti ir audiniams dažyti.
Paprastoji spanguolė (Oxycoccus palustris)
Šis visžalis krūmokšnis auga kimininėse pelkėse - aukštapelkėse. Nors visos augalo dalys turi gydomųjų medžiagų, tačiau ypatingai vertinamos rausvaskruostės uogos, kuriose gausu organinių rūgščių, fruktozės, gliukozės, vitaminų C, B1, B2, PP, karotino bei įvairių mineralinių medžiagų, o pagal vitamino C kiekį prilygsta citrusiniams vaisiams.
Kupstinis švylys (Eriophorum vaginatum)
Tai daugiametis, tankiais kupstais augantis žolinis augalas, pavasarį vienas pirmųjų pražystantis pelkėje. Seniau Dzūkijoje vaikai eidavo „kūlynauc" - rinkti žydinčių šio augalo ūglių, kurių apatinę minkštą dalį valgydavo, o medvilnę primenantys vaisių pūkai buvo naudojami pagalvėms kimšti, audiniams.
Trilapis pupalaiškis (Menyanthes trifoliata)
Dekoratyvus vaistinis augalas, augantis žemapelkėse, tarpinėse pelkėse, liūnuose, sekliose pelkėjančių ežerų pakraščiuose. Gydymui naudojamos visos augalo dalys, bet labiausiai tinka lapai - virškinimo ligoms gydyti ir organizmui stiprinti; anksčiau aludariai jų dėdavo į alų vietoje apynių spurgų. Šakniastiebiuose daug krakmolo, bet jie labai kartūs, todėl maistui vartoti tik badmečiu ir tik ypatingai apdoroti.
Pelkinis gailis (Ledum palustre)
1-1,5 m aukščio visžaliai krūmai, aptinkami aukštapelkėse, tarpinėse pelkėse ir pelkiniuose pušynuose. Rododendrų ir azalijų giminaitis. Turi eterinių aliejų, kurių stiprus kvapas gali sukelti galvos svaigimą ar pykinimą. Stipriu lapų nuoviru buvo naikinamos utėlės, blakės ir tarakonai, šakelių dėdavo į spintas ir skrynias, kad drabužių nepultų kandys.
Pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris)
Gana retas dekoratyvus gegužraibinių šeimos augalas. Auga šarmingose šaltiniuotose, maisto medžiagų neturtingose žemapelkėse, šlapiose karbonatingose pievose, mėgsta saulėtas vietas.
Pelkinis žinginys (Calla palustris)
Dekoratyvus, tačiau nuodingas augalas. Auga pelkėtose vietose, žemapelkėse, liūnuose, dumblingose pakrantėse. Sunokina raudonų uogų burbuolę. Subrendę vaisiai būna gleivėti, todėl prilimpa prie vandens paukščių kojų bei plunksnų ir taip išplatinami. Vaisius ir sėklas gali išplatinti ir vandens srovės.
Paprastoji tekšė (Rubus chamaemorus)
Auga šiaurės ir vakarų Lietuvos aukštapelkėse. Šis augalas paplitęs tik Šiaurės pusrutulyje: Kanadoje, Aliaskoje, Skandinavijoje, Baltijos šalyse. Augalai atsparūs net -40°C šalčiui. Gintaro spalvos uogų galite rasti ir Aukštumalės aukštapelkėje. Dėl didelio askorbo rūgšties kiekio šios uogos dar vadinamos „šiaurės apelsinu“. Jomis ypač didžiuojasi suomiai, todėl jų 2 eurų monetą puošia būtent šio augalo atvaizdas.
Kiminai (Sphagnum)
Baltosios samanos - tipiški pelkių augalai. Stiebas auga neribotai, todėl kasmet nykstant apatinei jo daliai, viršūnė auga toliau. Pamažu iš nunykusių augalų dalių formuojasi durpės. Išsiskiria unikalia savybe sugerti vandenį visu augalo paviršiumi, todėl sugeba sukaupti 15-25 kartus daugiau vandens negu sveria patys. Turi antiseptinių savybių.
Ekskursijos po Lietuvos augalų pasaulį
Birželio viduryje gamtos entuziastus pirmą kartą pakvietėme į turą, kurio metu stebėjome ne paukščius, bet žvalgėmės po kojomis, kur tarpsta laukinis Lietuvos augalų pasaulis. Specialiai miškų ir pievų augalams skirtą turą vedė botanikė Vilma Gudynienė, kurią galima drąsiai tituluoti viena geriausiai biologinę įvairovę pažįstančių jaunųjų Lietuvos gamtos specialistų. Šiai kelionei birželio vidurį pasirinkome ne atsitiktinai. Būtent šiuo metų laiku didžioji dalis augalų žydi ir yra visame savo gražume.
Tą turą pradėjome žygiuodami Aukštadvario rajone vingiuojančiu vaizdingu Žaliuoju taku ir susipažindami su miško augalais. Augalais besidomintys entuziastai sužinojo, kodėl smaliukė gavo būtent tokį vardą (stiebas lipnus, lyg būtų išteptas smala), kaip augalai brandina sėklas ir kaip jas išbarsto, kokiomis vaistinėmis savybėmis pasižymi dalis rūšių ir daug kitų įdomybių. Kiekviena iš šių buveinių pasižymi skirtingomis augalų rūšimis. Tuo pačiu turėjome progos pasigrožėti ne tik augalais, bet ir kerpėmis (ant vienos šakos jų gali augti net kelios rūšys!), gleivūnais, grybais, pavyzdžiui, ką tik ant pušies kamieno užderėjusia valgomąja geltonpinte, kuri oranžine spalva akį traukė jau iš tolo.
Iš miško keliavome pasivaikščioti po natūralias pievas, kokių Lietuvoje drastiškai mažėja. Galėjome įsitikinti, kad prižiūrimas, kasmet tinkamu laiku šienaujamas pievas pasižymi labai turtinga augalų įvairove. Gidė Vilma papasakojo, dėl kokių priežasčių Lietuvoje mažėja natūralių pievų ir ką kiekvienas galėtume padaryti, kad šį procesą pristabdytume. Po pietų leidomės į Drabužaičio ežero apylinkių pievas, kurios, skirtingai nei lankytos prieš tai, kur kas drėgnesnės. Todėl ne atsitiktinai čia išvydome ir dvi gegūnių, lietuviškųjų orchidėjų, rūšis. Užkopę ant gudobelių krūmokšniais apaugusių kalvų apžvelgėme nuostabią Aukštadvario miškų ir klonių panoramą, trumpam pailsėjome, apžiūrėjome čia pat augančius sauspievės augalus, o vėliau patraukėme į užlietą pievą. Vilma papasakojo, kuo tokios pievos išsiskiria iš kitų, kokių sąlygų reikia joms susiformuoti ir kas jose auga.
