Pievas Lietuvoje: grožis, nauda ir invazinių rūšių keliamas pavojus
Vienos dienos ar savaitgalio pažintinės ir poilsinės išvykos yra puikus būdas atsigauti po sunkios darbo savaitės, išsigryninti mintis, atrasti naujų vertybių ir pažinti žmones.
Nuo vaikystės svarbią vietą širdyje užima pievos. Jose, pas senelius gulint tarp žolių, skaitytos knygos tapo pirmuoju ryšiu su gamta. Kelionė į gamtą, net ir trumpa, gali praturtinti virtuvės spinteles žolelių arbatomis ir užpilais, o romantiški močiučių receptai taps realybe, leidžiančia mėgautis sveikos arbatos puodeliu ramiame ryte.
Nors kartais didesnės ir įspūdingesnės kelionės užsienin gali užgožti mažesnes, gamtos artumą ir jos dovanas.
Kelionė po pievą prasidėjo nuo netikėto atradimo: vietoj įprastos kavos buvo siūloma rinktis kavą iš skrudintų gilių, morkų, burokėlių, kiaulpienių ar cikorijų šaknų. Toks meniu nustebino ir priminė kelionių įspūdžius gamtos stebuklų kupinose vietose.
Teko apgailestauti, kad kiaulpienių šaknų gėrimu jau nepasimėgausiu - jas reikia kasti anksti pavasarį arba vėlyvą rudenį. Tačiau prie kavos buvo pasiūlytos ir gardžios žolelių arbatos.
Įbridus į vešlią, sotią, gaivinančią ir dosnią pievą, sunku nepasiduoti jos kvapams ir ramybei. Viduryje pievos sklindanti tyla, saulės spindulių glamonėjamos žolės - visa tai suteikia gyvenimo džiaugsmo.
Gegužės pabaigoje pievose jau skraido drugeliai, o aplinkui zuja vabzdžiai ir bitės. Tarp žalios augmenijos matyti baltapūkių pienių, raktažolių ir baltųjų notrelių gausybė. Gidas, žolininkas, atkreipė dėmesį į pakrūminę bajorę, panašią į rugiaagėlę, kurią lengva supainioti su šilkažiede gaisrena.
Pievoje galima ne tik prisiskinti puokštę ar nusipinti vainiką, bet ir pajusti jos gyvybės, sveikatos ir grožio jėgą. Ši jėga svaigina ir priverčia žvelgti į pasaulį naujomis akimis, tarsi per nykštukų, nešiojančių sėklas, akis. Paprasta pieva tampa stebuklinga, pripildyta paslapčių ir energijos.
Gidas pabrėžė, kad didelis turtas - žinoti ne tik augalo spalvą ir aromatą, bet ir jo gydomąsias galias. Beveik kiekvienas pievos, palaukės ar pamiškės augalas turi vertingų savybių - ar tai būtų žiedai, lapai, šaknys, sėklos ar uogos.
Vaistinguosius augalus rekomenduojama rinkti šviečiant saulei, per pietus ar popietę, o šaknis - per pilnatį. Per delčią patariama nežoliuoti.
Išgirdus augalų vardus ir jų pasakojimus, sunku viską spėti užsirašyti. Ši pirmoji kelionė į pievą tapo ne paskutinė, nes suvoki, kad vaistažolių pasaulis dar tik pradedamas pažinti.
Gerbiant velėną, supranti, kad ji - tarsi gamtos įsčios, saugančios gyvybę.
Pievas Lietuvoje: grožis, nauda ir nykimo grėsmė
Natūralios pievos yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio ir kultūros dalis, tačiau jos sparčiai nyksta. Tradicinės veiklos, tokios kaip vaistažolių rinkimas, vainikų pynimas ar šienapjūtė, patiria grėsmę išnykti.
Kaip susiformavo pievos ir kodėl jos nyksta?
Istoriškai Lietuvoje pievų buvo nedaug, nes tai - miškų kraštas. Atviros erdvės susidarydavo užliejamuose upių slėniuose, deltose arba dėl kanopinių gyvūnų (taurų, tarpanų, stumbrų) ganymosi miškuose.
Pievų augalų gausa atsirado dėl gyvulininkystės poreikių. Žmogaus veiklos dėka pievos tapo palankiomis buveinėmis daugeliui rūšių, kurios plito iš miškingų buveinių. Pagrindiniai pievų kūrėjai - varpiniai augalai, formuojantys tvirtą velėną, o greta jų kuriasi ir ryškaspalviai pievų augalai.
Tačiau dabar vyksta priešingas procesas - natūralių pievų Lietuvoje sparčiai mažėja. Per pastaruosius dvidešimt metų jų plotas sumažėjo beveik trečdaliu. Dalį pievų naikina apleidimas, nustojus šienauti ar ganyti, kitos sunaikinamos suariant.
Jei žmogaus ūkinė veikla liaujasi, dirbtinai sukurta pievos buveinė ima nykti - palaipsniui ją užima krūmai, medžiai, ir vėl atsikuria miškų zona.
Kai žmogus pasitraukia iš pievų, jose kaupiasi biomasė ir azotas, keičiasi dirvožemio sudėtis. Tai sukuria palankias sąlygas kelioms rūšims, tokioms kaip dilgėlės ar pelkinės vingiorykštės, bei leidžia įsitvirtinti invaziniams augalams, tokiems kaip tankiažiedė rūgštynė ir uosialapis klevas. Taip vietoje rūšimis turtingos pievos atsiranda „pažastinis“ dilgėlynas.
Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti daugiametes pievas ir jas atkurti, jei jų plotas sumažėja žemiau nustatytos ribos.
Nepriklausomybės pradžioje buvo prognozuojama, kad pievos bus suarios ir patręštos, tačiau atsitiko atvirkščiai - jos pradėjo užaugti krūmais. Vėliau gamtotvarka buvo vykdoma siekiant išvaduoti pievas iš krūmų ir dilgėlynų. Dabar pievos daugiausiai nyksta ne dėl užaugimo, o dėl išarimo.
Didelį neigiamą poveikį daro ir žemės ūkio mechanizacija. Kai kurie gyvūnai ir vabzdžiai nespėja pasitraukti nuo galingos technikos, todėl žūsta. Tai lemia vabzdžių mažėjimą, kas, savo ruožtu, atsiliepia visai ekosistemai.
Gamta geba prisitaikyti, tačiau XX-XXI amžiaus pokyčiai yra tokie greiti, kad gamta nebespėja su jais. Klimato kaita, intensyvus žemės ūkis ir kitos žmogaus veiklos daro didelį poveikį net ilgaamžiams gamtos elementams.
Pieva - lyg sumažintas miškas
Pieva primena sumažintą mišką: čia auga daugiamečiai augalai, yra savi milžinai ir nykštukai, plėšrūnai ir visa atskira gyvūnijos pasaulis, išskirtinė vabzdžių gausa.
Kaip ir miškai, pievos klasifikuojamos pagal būdingus augalus. Nors iš pirmo žvilgsnio visos žolės atrodo vienodai, jas pažįstantys mato skirtumus ir supranta, kad skirtingose pievose auga skirtingi augalai.
Pievas galima skirstyti į tipus pagal vyraujančias spalvas, kurias suteikia žydintys augalai. Nuo geltonų vėdrynų kilimo pieva pereina prie mėlynuojančių tankiažiedžių katilėlių, vėliau iškyla balti kraujažolių žiedai. Kvapas, sklindantis nuo nušienautos žolės, suteikia kumarinas, esantis beveik visuose žoliniuose augaluose, ypač stumbražolėje ir kvapiojoje gardūnytėje.
Pievas svarbu išsaugoti biologinei įvairovei
Pievų ekosistemos yra nepaprastai svarbios biologinei įvairovei. Viename kvadratiniame metre galima suskaičiuoti iki keliasdešimties augalų rūšių. Tokiose pievose gausu laukinių bičių, vapsvų, kamanių. Bitės apdulkina ne kiekvieną augalą, todėl griaunant pievų ekosistemą, nyksta ir vabzdžiai apdulkintojai, nuo kurių priklauso ne tik žemės ūkio kultūrų derlius, bet ir paukščių maistas.
Norint išsaugoti pievas, svarbu grąžinti tradicinį ganymą ir šienavimą, remti smulkius ūkininkus. Laisvai besiganantys žolėdžiai didina biologinę įvairovę. Taip pat reikėtų palikti natūralių pievų saleles, kur galėtų rasti nišą drugeliai ir kiti gyvūnai.
Monokultūriniai laukai ir kultūrinės pievos dažnai tampa biologinės įvairovės dykumomis.
Invaziniai augalai Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje
Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje aptinkami keli invaziniai augalai, keliantys grėsmę vietinei ekosistemai:
Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi)
- Aprašymas: Daugiametis, kartą per gyvenimą žydintis augalas, pasiekiantis 2,5-4,5 m aukštį. Stiebas briaunotas, apaugęs šiurkščiais plaukeliais. Lapai labai stambūs, plunksniški. Žiedai susitelkę stambiais sudėtiniais skėčiais, vainiklapiai balti arba vos rausvi.
- Kilmė ir paplitimas: Kilęs iš Kaukazo, paplitęs Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje. Lietuvoje užima apie 10 tūkst. hektarų. Žemaitijos nacionaliniame parke tankiausiai aptinkamas Platelių miestelyje ir Kruopių kaime.
- Grėsmės: Sumažina biologinę įvairovę, išstumia vietines augalų rūšis. Sparčiai augdamas ir formuodamas sąžalynus, nustelbia kitus augalus.
- Kontrolė: Pavienių augalų iškasimas, šaknų nukirtimas, laukų arimas, herbicidų naudojimas. Siekiant stabdyti plitimą - pjauti iki sėklų subrandinimo. Naikinant būtina naudoti individualias apsaugos priemones.
Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus)
- Aprašymas: Daugiametis, 60-110 cm aukščio augalas su storomis šaknimis. Žiedai mėlyni, violetiniai, rečiau balti ar margi, sukrauti į kekes. Žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio pabaigos. Per vegetacijos periodą vienas augalas gali išbarstyti daugiau nei 5 tūkst. sėklų, kurios išlieka daigios daugelį metų.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje. Į Europą atvežtas 1826 m., greitai paplito kaip dekoratyvinis augalas, auginamas pašarui ar dirvožemiui gerinti. Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjęs aptiktas 1931 m., ypač paplito XX a. pabaigoje. Gausiai paplitęs visoje Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.
- Grėsmės: Sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, keičia dirvožemį. Plotuose, kuriuose įsiveisia lubinai, išnyksta konkurencijai neatsparūs vietiniai augalai.
- Kontrolė: Augalai šienaujami (kad nesubrandintų sėklų) ir iškasami.
Kanadinė elodėja (Elodea canadensis)
- Aprašymas: Daugiametis, visiškai paniręs vandens augalas, su iki kelių metrų užaugančiu stiebu. Lapai tamsiai žali, peršviečiami. Žiedai šviesiai violetiniai arba balti. Dauginasi vegetatyviniu būdu.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėta auginti kaip akvariuminis augalas XIX a. pirmojoje pusėje, atsitiktinai pateko į vandens telkinius ir išplito. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gana dažna ežeruose, grioviuose, kūdrose.
- Grėsmės: Sąžalynus sudarančios elodėjos užgožia ir nustelbia vietinius smulkius vandens augalus.
- Kontrolė: Augalėdės žuvys, mechaninės priemonės (periodiškai išgraibstant augalus mažesniuose telkiniuose).
Raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa)
- Aprašymas: Krūmas, galintis užaugti iki 2 m aukščio. Šakos storos, gausiai dygliuotos. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 5-9 labai raukšlėtų lapelių. Žiedai kvapūs, stambūs, raudonai violetiniai, rausvi, kartais balti. Žydi nuo gegužės iki vėlyvo rudens.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Rytų Azijoje. Lietuvoje pirmą kartą sulaukėjęs aptiktas 1937 m., paplito XX a. antrojoje pusėje, ypač pajūrio smėlynams sutvirtinti. Dažnas Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje (pakelėse, šlaituose, pamiškėse).
- Grėsmės: Neigiamai veikia vietinius augalus, gyvūnus, bendrijas ir buveines, mažėja vietinių rūšių įvairovė.
- Kontrolė: Labai sudėtinga. Pavienius krūmus galima iškasti. Nukirtus ar nupjovus, ima auginti šakniastiebius ir plisti.
Vėlyvoji ieva (Padus serotina)
- Aprašymas: Medis arba krūmas, užaugantis iki 10-20 m aukščio. Žievė tamsiai ruda. Lapai tamsiai žali, blizgūs. Žiedai balti, kvapūs, susitelkę siauromis kekėmis. Vaisius - juodas kaulavaisis. Žydi gegužės antrojoje pusėje, vėliau nei paprastoji ieva.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėta auginti XVII a. pradžioje, vėliau sodinta miškuose. Lietuvoje natūralizavosi ir sparčiai plinta miškuose. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje reta, aptinkama miško pakraščiuose.
- Grėsmės: Didėjant tankumui, mažėja rūšių įvairovė. Slopina savaiminį vietinių medžių atsinaujinimą. Visose vėlyvųjų ievų dalyse yra ciano rūgšties, todėl jų nuokritos gali būti pavojingos gyvūnams.
- Kontrolė: Mechaninės priemonės (medžių nukirtimas, kelmų išraunimas), derinant su cheminėmis priemonėmis.
Uosialapis klevas (Acer negundo)
- Aprašymas: Sparčiai augantis 10-20 m aukščio medis. Lapai sudėtiniai, sudaryti iš 3-7 lapelių. Žiedai smulkūs, žalsvai rausvi. Žydi nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėtas auginti XVII a., dabar laikomas invazine rūšimi. Lengvai plinta vėjo ir vandens pagalba, ypač upių pakrantėse. Lietuvoje sulaukėjęs užregistruotas 1963 m. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gana retas.
- Grėsmės: Paupiuose sudaro tankius sąžalynus, išstumia vietines augalų rūšis. Vėjo išnešiojamos žiedadulkės gali sukelti alergiją.
- Kontrolė: Naikinimas kertant medžius nėra efektyvus, nes sparčiai atželia. Patikimiausias būdas - naudoti chemines priemones.
Varpinė medlieva (Amelanchier spicata)
- Aprašymas: Daug stiebų išauginantis 6-8 m aukščio krūmas. Lapai kiaušiniški, melsvai žali. Žiedai balti, sukrauti kekėmis. Vaisiai - melsvai juodos uogos. Žydi gegužės mėnesį, vaisiai sunoksta liepos-rugpjūčio mėnesiais.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje pradėta auginti XIX a. pradžioje. Lietuvoje XX a. viduryje sodinta kaip naudingas uogakrūmis. Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje reta.
- Grėsmės: Sudaro tankius sąžalynus miškuose ar šalia jų, keičia dirvožemio sudėtį, nyksta augalų rūšys, nustelbia kitus medžius.
- Kontrolė: Naikinimas kertant krūmus netinkamas, nes greitai atželia. Tinkamiausias būdas - derinti chemines ir mechanines priemones.
Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa)
- Aprašymas: Vienmetis, gausiai šakotas augalas, siekiantis 10-150 cm aukštį. Lapai sudėtiniai, plunksniški. Žydi nuo liepos vidurio iki spalio.
- Kilmė ir paplitimas: Savaime paplitęs Šiaurės Amerikoje. Europoje pirmą kartą užregistruotas 1762 m. Lietuvoje pirmą kartą aptiktas 1982 m.
- Grėsmės: Mažiau reiklus dirvožemio drėgnumui, gerai auga sausose vietose. Sparčiai auga, sudaro tankius sąžalynus, konkuruoja su vietiniais žoliniais augalais.
- Kontrolė: Sąžalynus nuolat pjauti (ne rečiau kaip kas mėnesį) ir neleisti subrandinti sėklų. Jei augalų nedaug - išrauti prieš žydėjimą.
Kanadinė rykštenė (Solidago canadensis L.)
- Apribojimas: Daugiametis, 50-200 cm aukščio augalas, sudarantis tankius kerus. Žiedai smulkūs, susitelkę į viršūninius žiedynus. Žydi nuo liepos iki spalio mėnesio.
- Kilmė ir paplitimas: Kilusi iš Šiaurės Amerikos, plačiai paplitusi Europoje. Lietuvoje pirmą kartą aptikta 1983 m., dabar paplitusi visoje šalyje. Auga vidutinio drėgnumo ir sausose dirvose, atvirose vietose.
- Grėsmės: Ilgą laiką auginta gėlynuose, dabar sparčiai plinta. Subrandina daug sėklų, kurios sukelia naujus invazijų židinius. Sudaro didelius sąžalynus, nustelbia daugumą vietinių pievų augalų.
- Kontrolė: Pavienius augalus iškasti, likusius purkšti herbicidais. Sąžalynus pjauti prieš žydėjimą.
Šie invaziniai augalai kelia rimtą grėsmę Lietuvos gamtai, todėl svarbu juos pažinti ir imtis priemonių jų plitimui stabdyti.